lengvumas

jeigu išmoktum netekti lengvai –

tartum šaltyje garą iš lūpų išeinantį
kaip išsiblaškiusį rūką
ar į niekur išslydusią naktį

nebebus skaudūs žodžiai
užrašyti atrodo lengvai
tik nuplėšiantys odą –

juk mokėsi prarasti

prasillenkimai

vėl metei akmenį
į mano sapno langą

sėdėjom
susiglaudę nugaromis
žiūrėjom į naktį –
tu į tą kuri plevena aukštai
aš į tamsesnę šliaužiančią pažeme

šešėliuose
dar ryškiau brėžėsi
prisiminimų kontūrai –
štai pėdomis jaučiame kalbančią žolę
žiūrim į žaltį geriantį pieną
stebim vakarėjančio dangaus pašvaistę
klausomės ką vėlės kalba
iš kelionių parėję

jau bemaž įtikėjau
kad nėra mirties
it žaltvykslės pakilo
ir vėl prasilenkė sielos –

tavo tėve
sklendė tiesiai į dangų
pro suplyšusį debesį
mano į viršų
tik kažkodėl įstrižai

karo tema

anuomet man dar buvo
per anksti suprasti
kodėl senolis kalbėdamas
apie vienintelį
pralaimėtą karą
minėjo grėsmingą
meilės dinamitą
ir mirtinai pašovusias
strazdanas ant skruostų

sentimentai

kai senelis sukdavo
girgždantį šulinio veleną
visada klausdavau
iš kur sklinda tas keistas garsas
sakydavo –
tai asilėlis iš šulinio dugno

žiūrėdavau į vandens gilumą
kurioje raibuliuodavo siluetas
ir tik dabar suprantu –
velnioniškai teisus
buvo senolis

***

dienų nakties
juodžiausios akys
smilksta pamažu
rytai ant lapo
paukščiais užsirašo

nelengva išklausyti
šnabždesio tylos –

ar skauda sniegenoms
nutūpti į šakas šerkšnotas
lapais

pojūtis

nulydžiu bangas
iki neregystės

vakarėja

ir nežmoniškai –
šuniškai liūdna
ne dėl to
kad jūrą subado
žuvėdrų sparnai

diena su drugeliu ant rankos

stiprios
vilkės kojos
žino
geliantį atstumą

bėga
tiesiai
tiesiai
pėdų pagalvėlėmis
budina žemę

prisimink –

kada pažinai skausmą

neatsigręždama atgal
tik sustodama
vieninteliam tikslui –
sustaugti

žvilgteli į laikrodį
buvo
lygiai vidurdienis
drugelio laiku

tvariniai

vos užsimerkiu
matau aštuonkojį
kaskart labiau
tave gniaužiantį

nespėju užrišti
aštuntojo siūlo –
akis prapjauna
šviesa

brėkšta

lipdysiu ąsotį
Letės vandeniui

įžvalgumas

vienatvė su tavim kartu
nespjaudo vyšnių kauliukų
senelio sode
nestovi už nugaros
ir neskaičiuoja ežero bangelių
kai šokčioja akmenukas
vandens paviršiuje

ji net nesėdi ant suolelio
vakarais tavo minčių palėpėje

bet kai žvelgi žmonėms į tuščias akis
kartais ji rašo tau laišką –

atsigręžk
tu ne vienas