Dominykas Andriuškevičius. Eilėraščiai

*
ir krito lapai ant pakalnės
ir kalnas sviro prie tavo
kojų bėgančių ir neamžinų
bėgiojo po tamsį šalnos
tarsi nesuaugę vaikai
ir baigiant tau aš palikau save
toj idealistinėj upėj
ir galop sušukau
kad palauk
aš tau
kad tuoj
paliksiu antspaudus gėlių
ant tavo smakro ir ant tavo kojų nekaltų
pavirtęs statula nevirsiu nebūtu
ir vėlės nesirodys
nors ir mirsi tu
*
pavirtę ledynais trapiais
nevirsim mes saulės likučiais
ir po vakaro ilgo girdi
kaip kūnas braška ištirpęs tarsi
tu filmuoji kaip su kamera mekas
bet neturi jo akių
ir viskas beviltiškas menas
ir viskas be galo trapu
*
(tai ne eilėraštis)
tu išėjai
kai prašiau to nedaryti
virvė
šokis su penktu aukštu
deguonies nepatekimas smegenin
čokas įdėtas įdėtas į ertmę
apie penki šimtai
ne
tiksliai penki šimtai
narkotikų perdozavimas ir nusinuodijimas
dujų nusijuodinimas
pesticidų o ypač herbicidų tango
procentai ne mano pusėje
bet pusė procentų yra mano
mano mama
pasikorimas
moteris pagalvė
kiekvienam tau išėjus iš šių
dedasi dalelytė si
išskyrus kai šoku šokį pro langą ar tango
kai mirsiu
parašyk eilėraštį apie pesticidus
ir kaip mane jie išgelbėjo
ačiū
*
mano kūnas
nepasiveja atskaitos taškų
visad liūnas
ir nežinios takai
tuščių kapų keliu
gali būti tik prožektoriai
naktiniame danguje
kol smėlis laidoja
kas kažkada buvo dingę
tuomet smėlis pasikeičia ir dingsta
prieš pavasario dulkes
smėlis pasikeičia ir išnyksta.
bet tu tai ne jis
bet mano balsas ne jo
bet mano rankos ne jis
bet mano rankoj ne tu
ir kūnas toks visas
toks miręs ir vėsas
***
snaigės tyčiojas
iš pavasario
bandau nurinkt
nuo upės kristalus
vėlei
galbūt aš vakar
buvau
o šiandien
esu
skirtas vėjui
***
o jei išeisi pro duris pirma
pasakyk ir man
vėlei išeisiu kartu
kad nebūčiau be tavęs
nei sekundę
jam
o šianykčiame niekad neatsibos
su tavim mieloji
nes kai įkvepiu
nuobodulio deguonį
užtenka į tave pažiūrėt
ar perskaityt žodį
adresuotą skausmo vardu
juk faktas tik tas
kad gali panaikint man nuo lūpų
mano vyno ir kraujo žymas
basomis greičiau!
patyliukais atvertos durys
mėtomos pėdutės
tai rytas vakare
iš eskimų esaties neištirpusios
skaitantiems naktimis nemiegoti
nes tiesą jis beria
savu žarumu
bet skaudi ta tiesa trečia akimi
ir nuoga: jums per nuoga
aš nusiaviau kojines: suvaldyti
sunku: vargu ar visa tai būtų
be vaistų ir dar aš vienas
pavirstu atstovu gandrų
kurie nemiega vien tam
kad skaičiuotų blakstienas