Palangės

Vytautės Petkevičiūtės eilėraščio „Mylimiausias“ motyvais

Elytė stovėjo pilvu atsirėmusi į palangę, delnus susidėjusi vieną ant kito.

Horizontali malda.

Užsimerkusi tamsoje klausėsi, kaip Vita atidaro langus, rūpestingai stiklą pakeisdama užuolaidomis, kaip traška linoleumas po jos kojomis, kaip iki graudulio tyliai lauke krykštauja vaikai, tartum tai ne jie klykautų pagauti vasaros vėjo, o jis mėgintų atkartoti jų balsus.

Nakties mantra.

Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama žaidžiant. Elena daug žaisdavo lėlėmis, meškinais, gaisrinių automobiliukais, dažnai net labiau, tikriau jausdama mažą pasaulį, kurį kuria jos rankos, kurį ji kūrė vaikams. Iš suaugusiojo vaiku vėl tampama būnant tarp vaikų, su vaikais. Elena ir buvo. Buvo, kol tapo Elyte. Lygiai kaip Vitalija virto Vita.

Atsimerkė.

Vita stovėjo šalia taip pat susidėjusi smulkius delnus, pilvą atrėmusi į palangę.

– Karšta naktis, kažin ar užmigdysim.

– Karšta…

Viduje buvo vėsiau. Sienos, rūpestingai žiemą kaupusios drėgmę ir šaltį, dabar juos dosniai dalino oranžinėms kėdutėms, žaislams po jomis, staliukams, paslėptiems kotletams jų stalčiuose, knygų lentynoms ir pasakoms jose, linoleumui ir mažyčiams per daugybę metų jame įsispraudusiems žvyro grūdeliams, varvančiam vandens čiaupui ir lašo nesulaukiančiai kriauklei, dviem auklėtojoms ir dulkėtoms jų pilvų palangėms.

Vėjas lyg žaisdamas pro pravirus langus pūtė užuolaidų burbulus; jie, išsiplėtę iki didžiausių tūrių, sprogdavo užliedami koridorius ir kambarius šiltu, jazminais iškvėpintu oru. Tokio kvapo pavydėjo lovose išsitiesusios, skalbimo milteliais atsiduodančios antklodės. Jos šiepė savo rombo dantį – žalią arba rudą – priklausomai nuo to, ką tą dieną buvo įvilkusi Vita. Darželis alsavo vasaros skersvėjais.

– Gerai, kad atėjom.

– Negalėjom neateiti.

– Durys užrakintos?

Tamsa, kaip ir laikas, kaip sapnas, tirpdo spalvas ir formas. Sunku buvo įžiūrėti lovas, kėdutes, savo akis išverkusius meškinus, nesavanoriškai chemoterapiją pasirinkusias lėles. Visa tai buvo ten, joms už nugaros, bet jos to negalėjo matyti. Todėl žiūrėjo pro langą. Kur šviesiau, kur dar stovi paskutiniai du žibintai, savo geltonomis lempomis apšviečiantys tokias pačias stovėtojas.

Gal iš ten jų grožis? Iš „nė motais“? Žaidimas nė motais. Ar kas stebi? Ar kas prižiūri? Einam stuku-stuku?

Altorius džiaugsmui.

– Kuris jo mylimiausias?

Gal ir būtų pasipiktinusi tokiu lyginimu, bet… abi tokios pačios lygiųjų palangių glostytojos.

– Antai tas, – parodė nosimi. – Kur tupi fontane.

– Vincas?

– Aha. Krapštukas.

Nebuvo tokios dienos, kad nemėgintų atkimšti fontano purkštuko. Vienas, nuo kitų atsiskyręs. Prieš kiekvieną ėjimą į lauką atbėga, patampo už sijono – prašo kažko, su kuo galėtų atkrapštyti užakusią galvutę. Kad ir vėl ištrykštų vanduo, sužibėtų jo atspindžiai akyse. Senas cementinis kvadratas suputotų. Elytė padrožia degtuką, paduoda. Ačiū. Nubėga patenkintas, krapštinėja. Yra ne kartą įsidūręs, nusilaužęs nagą. Elytė sutvarstydavo, paguosdavo. Bet nė karto nėra nepadrožusi degtuko.

– Ar durys užrakintos?

– Ne. Gal dar Saulius pareis.

Nebepareis. Saulius mėto kamštukus kituose kiemuose. Ne žaisdamas. Kimšdamas.

– Einam?

– Einam.

Abi atsargiai, kad neužkliūtų už ištirpusių formų, nesutrikdytų darželio alsavimo, išėjo į lauką. Vita užrėmė duris plytgaliu. Paglostė staktą. Užrakinta. Labanakt. Vaikai jau suguldyti.

– Ko verki dabar?

Elytė šluostėsi akis:

– Pasirodė, kad Vincas atbėga.

– O tu jam sakei, kad fontanas užsuktas? Niekada neveiks.

– Ne.

– Kodėl?
– O tu melsdamasi norėtum žinoti, kad niekas neišgirs?

Abi grįžo namo ir užmigo. Abi sapnavo tą patį: kad jau senos, kuprotos naktį išsiruošia aplankyti darželio, kur kadaise dirbo, griuvėsių. Sunkiai bepaeina, norisi miego, bet reikia. Išdaužti langai, įgriuvusios lubos, įtrūkusios sienos – vasaros nakties alsavimui. Durys neužrakintos – paremtos plyta – jų laukia. Viduje likę baldų nuolaužų – reikia vaikščioti atsargiai. Palangės vis dar tuščios.

Ryt iš ryto atvažiavę buldozeriai griaus darželio liekanas.

Fontanas ištrykš. Ne vandeniu. Degtukais.

Išganymas.

Nepaglostyti per galvą glosto palanges. Žiūri pro langus į tolį. Nusivalo dulkes. Nuo palangių, nuo akių. Ir toliau glosto. Jų išglostytose duobėse namus įsikuria gėlės ir kaktusai. Tokie patys nepaglostyti, tokie patys dulkėti. Jų stikle išžiūrėtose skylėse lenktyniauja saulė ir snaigės.
Stūksokite, mielieji, stovėkite. Ateis ir jūsų laistytojai.

Malda

Trūkis

Bijau sumažėti tiek, kad tau būčiau nebematomas. Kažkas sakytų – neįdomus. Bijau suklupti ir klūpėti tiek, kad nebenorėčiau atsistoti. Bijau, kad musiškos kojos nesutrupėtų.

Lango viduryje, tarp dviejų lango stiklų, ant rėmo kraščiuko, bandau išlaikyti pusiausvyrą. Medinis lango rėmas sudarytas iš dviejų dalių, o jos viena prie kitos žioji bendru plyšiu, į kurį ir bandau neįkristi.

Bandau prisirinkti sudžiūvusių musių kojų savo projektui. Kai kurios dar gyvos: apvirtusios ant sparnuotų nugarų mina agonijos dviratį. Palieku suskrudinti saulei.

Einu ilgu baltu tarpekliu tikrindamas kiekvieną vabzdžio koją, sparną, beakį galvos gabalą. Tvirtesnę medžiagą kraunu į iš pienės pūkų susipintą kuprinę, trapesnius, saulėje dūlančius kūnų fragmentus sutrypiu, o dulkes išspardau sklaidytis nesamuose tarpstiklio vėjuose. Šitaip niekad nesuklysiu – taupysiu energiją nesilenkdamas tikrinti to paties dar ir dar kartą. Užvakar šitaip radau nemažą sustingusio nektaro kristalą. Pro vienintelį lango trūkį jį atsiskraidino bitė. Tuo metu, prieš savaitę, bandžiau nuo uodo nuplėšti dešinįjį sparną (jis tviskėjo ir buvo gražus kaip vitražas). Mačiau, girdėjau jos džiūgavimą: manėsi radusi trumpesnį kelią į avilį. Rado „į“, neberado „iš“. Nebuvo lengva, bet naudodamas jos pačios geluonį nuo bepradedančio džiūti kūno nudyriau kailiuką ir pasiklojau drugio sparnų palapinėje. Dabar gyvenu tokiame būste. Iš ryto atsignybiu gabalėlį nektaro, papusryčiauju, pažvelgiu į tavo kambarį ir iškeliauju kojauti. Artėja rugpjūtis – vabzdžių priskrenda vis mažiau, o ir jų kojos ne iš tvirtųjų. Vakare grįžtu nusiplukęs, sumetu radinius į kasdien didėjančią krūvą. Į tavo kambarį jėgų žiūrėti nebeturiu, tik atsignybiu musės akies baltymo ir valgydamas stebiu saulėlydį. Lempos prie tavo lovos šviesos atšvaitas ant drugelio sparnų primena, kad laikas miegoti.
Dabar gyvenu taip.

—

Dabar gyvenu taip.

Stiklo trūkis, pro kurį kasnakt įskrenda gabalėlis mano išsigelbėjimo, labai aukštai. Beveik pačiame  kairiajame lango kampe. Vakar mirė mano kaimynas voras. Pasiskolinsiu šiek tiek jo siūlų – jam vis tiek nebereikės. Iš tvirtų musių kojų ir kaimyno gijų turėtų pavykti pasigaminti neprastas kopėčias. Artėja rugpjūtis. Naktys vis šaltesnės, bitės kailio gali nebepakakti. Kad grįžčiau pas tave, per dieną turiu pririnkti daugiau kojų.

Tai jau antras planas. Pirmas buvo prisitvirtinti uodo sparnus ten, kur seniau buvo maniškiai. Nepavyko. Kas ne mano nuplėšta, lai ne aš priklijuosiu.

Dabar gyvenu taip.
Bet aš pažadu – grįšiu. Pasigaminsiu kopėčias ir nebijodamas įsipjauti stiklu išsiropšiu.

Dabar gyvenu taip.

Bijau sumažėti tiek, kad nebepanešiu nė uodo kojytės. Bijau, kad nektaras baigsis.

Dabar gyvenu taip.

Bet aš pažadu – tu turėsi apsispręsti, kurioje pusėje yra tavo kambario lango trūkis. Turėsi apsispręsti, ar nustebti, kodėl tokios lipnios mano rankos mums apsikabinant, ar ryto jazminų krūme po savo langu rasti sudžiūvusį mažulytį besparnį mano kūną.

Dabar gyvenu taip.

Radau „į“, neberadau „iš“.

2021–08