esthétique

estetiškai bandau
kalbos padargаis
save apgauti ir sugauti
pabėgusį ir
pasislėpusį rytojaus Vaizdą
kurio alsavimą vos begaliu
pajusti šiems saulės spinduliams
nušvietus mano sąmonės ruoželį

išpiešęs ant kaktos bindi
susikaupiu
peizaže iš šešėlio lenda
praeitis ją kažkada
pakoriau savo gimimu o štai
lavoną tabalavusį ir rezonavusį
nukabinu ir laidoju estetiškai
dabar

Dialektikos menas

. . . ir staiga tapau kiek atlaidesnis
tiems kurie negaili
priekaištų dėl mano abejingumo
abejingumo davusio pradą
mano impulsyviam pragmatiškumui
be jokių tolimesnių ir gilesnių įsipareigojimų o čia
aš jau profesionalas su neišdildomu
įpročiu palindus po dušo srove
prisijaukinti savo vaidmenį atgaivinti avatarus vaikystėje
apsivilkdavau juos kaip drabužius taip meistriškai privertusius
mane įtikėti į ateitį it apvaizdą
lengvą vaikišką būtį įsprausdavau į aiškias formas
kurios laikui bėgant grimzta ir nugrimzta
belieka apgailėtinas tenkinimasis
amžinu tų formų vaikymusi arba bandymu
nugrimzdusias ištraukti į dienos šviesą ir primesti
bešešėlei šiandienai bet šiandiena jau išaugus o tu
iš lėto linksti į kraštutinumą duslų ant tavęs užkritusį
kūną talžantį rūbą.
Pajutau atjautą ne tik tiems žmonėms
bet ir sau galbūt vis dėlto amžini
nuogąstavimai dėl savo veido su
mizantropo žyme bjaurumo
jį vis labiau ir labiau glamžo kasdienis
žiūrėjimas į veidrodį nebe tokie pagrįsti
prisimenu praeivę iš vakar dienos
nukarusiais žandais
nukritusiais lūpų kampučiais lyg postsovietinę močiutę
paakiais užtemusiais nuo dozių į ją pažvelgęs buvau
priverstas nerimą laikinai atidėti rytojui.
Nors stengiesi pasakyti
komplimentą bet iš tavo burnos
teišsprūsta žagsulys kostelėjimas
atsiriaugėjimas ir keiksmažodžiai
iš mandagumo stengiuosi
palaikyti pokalbį su besisvečiuojančia
pussesere pagirdamas jos vaikelį
oo kokia jau didelė paaugo mažylė
mažylės vardas Deividas.
Keliu klausimą kuriuo atveju
šioje situacijoje labiausiai esu nẽžmogus:
a vaiko lytis manęs nė kiek nejaudina
b dėl šio apsirikimo nejaučiu nė trupučio gėdos
c man absoliučiai nekelia nerimo punktas b
eilinį sykį konstatuoju esąs abejingas
tad vis dėlto
šį žaidimą spekuliacijomis atidėkime.
Ramia širdimi piluosi.

***

lapkričio galas. šiam laikmečiui būdinga
popietės šaltuko ūkana ji skrodžia lig gelmės
ir tamsumas ir skruosto odą
ta paslaptingo pavakarės mėlio potemė
įsigėrusi į slidų nuo drėgmės
akmeninį senamiesčio grindinį rasotus langus bei
praeivių veidus
vėlinių žvakelės uždega mano vyzdžius
bet neišsklaido šešėlių
kiekvienais metais
epilogas tas pats
dangaus spektaklį užbaigia juoda marška
ir mes uždegame bendrystės fakelus
ir mūsų šešėliai vienodai tyvuliuoja
tam pačiam mėly
nėra reikalo jaudintis
juk visi mes kartu
juk visiems mums kartu

0

renku pasaulio dykvietėse
kadaise išbarstytus
porėtus kaulus protėvių
lyg taro kortomis buriu
gal koordinates iškaulysiu
tos paslaptingos
vietos
ir priartėju rodos vėl prie nulio
pro gotikos altorių ledą
prasikals tropinis daigelis išdildysiu
savo akyse paliktą mirties žymę
bet neturiu dar
neturiu nė vieno kaulo. tebebandau
gimimą savo išskaičiuoti
žemiau nulio

Kaukai

po šitiekos piligrimystės metų
nugludinęs vaikystės gatveles
esu skivytas
to bėgūno laiko tik
šmėklos drybso ant namų fasadų
žvelgia į pasaulio periferiją
pakampėse jaunystės mano ankstyvos
jos kartkartėmis apsireikšdavo it
ryto dvelksmas žadindavo. apsiblausęs
senolio akimi stebėjau savo ateitį
ir priglaudžiau lemties išdaigas
letargo žvynus nusigrandžiau
kad užgniaužčiau valpurgiškąjį šėlsmą
galop kirtau tą kaukų gatvę
jau nesidairydamas į antkapius
prisiminimų šmėklas
nešinas lagaminu
su dokumentais
parašu lemtingu bet
nenusiplovęs kaukės