***

Išsiviriau šiam rytui minčių,
Užkonservavau vakarykštį sapną,
Dabar teka saulė,
Dabar geriausias laikas gimti kūdikiams,
Rūkas kyla – neregiai stovi prie perėjos
Kinta ramybės koncentracija mieste,
Gatvės tampa knygomis
Žmogus išeina iš namų
Iš savęs taip pat…

***

Sniegas atšauktas šiai nakčiai,
Biudžetas apkarpė poreikį grožiui,
Nusipurtei nereikalingus jausmus
Ir akimirkai tau priklausė ramybė,

Dabar mes tokie pat, pilni upių vagų,
Tik savimi už gyvenimą mokam,
Jie paveldės mūsų žemę ir laiką,
Tuo tarpu mes lauksim laisvos datos

Sugrįžti. Tavyje telkiasi tuštuma,
O kas prasiverš, negali numatyti,
Gal gyvenimas naujas,
O gal sapno atkarpa, kurio tęsinys – už papildomą mokestį.

***

Buvo laikas, kai valandų valandas miegojau,
Nežinau, kiek iš nuovargio, kiek iš sielos benamystės,
Ieškojau tarpinės erdvės, kurioj galėčiau vaikščiot
Gatvėm lengvai lengvai lyg niekur nevėluočiau,
Man buvo įdomu, kad užmigus čia,
Aš atsibundu kažkur ir
Patikiu ir vėl savo tikrumu,

Dabar žinau, negyvenu gyvenimo vieno…

***

Ugnies kamuolys jau virš dangoraižių,
Tau reikia dar vienos cigaretės,
Tu kantrus, moki gyventi sulaikęs kvėpavimą,
Tavo antrankiai – tavo užmerktos akys,
Nėra ramybės be lūžio,
O lūžio – be suvokimo,
Gyveni keistoj dimensijoj,
Kur realybė trūkčioja ir kartais dingsta,
Esi vienetas, prisukama lėlė,
Maitiniesi sapnais,
Tu toks gražus, išpuoselėtas, gal kiek dirbtinas,
Bet dabar juk taip yra, žiūri į žmogų, o jis mato save,
Turi taisyklių rinkinį, sukramtytų atsakymų kolekciją,
Turi sieloj skyles,
Nes visko tiek daug, bet niekas neturi vertės,
Kiekvieną rytą pamiršti raktus ir žvilgsnį namie,
Bet nieko tokio, dabar visi tokie…

***

Praauges mases
Tarsi gyvatė išsineri iš iliuzijos
Kūnas tampa pirmaisiais tavo namais
Kuriuose nakvoji kuriuose nuogas vaikščioji
Ir nebijai
Žiema deja  bus atidėta
Gatvėse daug išmėtytų jausmų, prezervatyvų,
Skiletų jūra vangiai žingsniuoja nuo taško link taško
Vargiai yra laiko akims, bučiniai skuboti ir daugkartiniai
Eilė dar begalinė,
Bet paskutiniai bilietai jau parduoti į Nojaus arką…

***

Laikas, kurio nepažįstu, vaikšto vienas,
Vidurnakčiais,
Tu pavydi rudeniui ramybės
O jis nieko nepavydi niekam…

***

savimi uždengi visus nuo kulkų, tik tu čia –
ne karys, o auka nepaskelbto karo,
šešios taurės raudono dangaus ir užmirši
plane buvo numatyta ta tyla ir audra po jos
kartais saugodami tuos, kurie nenori gyventi,
mirštame vietoje jų…