Rytinio gamtos pabudimo fone sunkiai rąžosi pavargę kaulai. Sakytum, nespėję pailsėti trumpoje naktyje, o galbūt sudilę ilgame gyvenime, išvarginti sunkių darbų, o gal dar sunkesnių minčių.

Šitaip tą rytą, kaip ir kiekvieną tokį patį rytą, Dionisas pratraškina sustingusius didelio žmogaus kaulus. Pasičiupinėja stiklinę akį, tą pačią, kurią dar vaikui išlupo jo sodo šaka. Atsigeria iš kibiro vakar vakare žmonos parnešto šulinio vandens, juo apsišlaksto ir rievėtą veidą. Tuomet dar grįžteli per petį į lovoje šiltai rūgstančią žmoną ir tariasi jau eisiąs. Bet ne. Sustoja Dionisas prie lango ir žiūri į sodą. Ir žiūri taip, kaip kiekvienąsyk, bet vis naujai, atrodo, jam pritrūksta gyvybės. Neauga sodas, nors tu ką – plazdena vėjyje iš po nakties nušalę obelų žiedeliai…

Tyliai privėręs namų duris jis išeina dirbti į mišką. Tik prieš tai užsuka malkinėn – pasiima dar anais laikais tėvo rankų paleistą kirvį ir apsivelka sudilusią, vietomis negrabiai suadytą jo sermėgą. Jei kada su visam išeitų iš namų, tikriausiai tik tuos daiktus su savimi ir pasiimtų, nes kažin, ar kas labiau jam priklauso. Bet neis Dionisas, bent jau ne su visam. Nes, o ko gi jam trūksta – ir šiltas patalas, ir pietūs, visada garuojantys ant stalo. Tačiau kažkas vis dėlto kiekvieną rytą veja iš namų. O ir pasiekus miško šešėlį tarsi ramiau pasidaro, tarsi medžiai kaip gyvas glėbys apgaubia ir įtraukia į save, tokie artimi ir jaukūs. Tarytum sako: „kalbėk, išsikalbėk, žmogau.“ O Dionisas ir kalba. Lyg pamiršęs, kas esąs. O gal priešingai – labiau atsiminęs? Ir atrodo nebeaišku, ar jis į mišką, ar į save taip skuba?

Pasiekęs medžių paunksmę susiranda kelmą, prisėda ir tarsi kaupiasi. Tik kažkoks keistas maudulys kaip kinivarpa tą rytą ima smelktis į akį. Prieš oro pokytį, sakydavo tėvas, maudžia žmogui jo silpniausias vietas. Bet koks čia pokytis pačiam pavasario vidury? Taip mąsto Dionisas ir ima į rankas kirvį. Kerta grublėtą medžio žievę, o mintimis visai kitur iškeliauja – į aštuonmečio berniuko rudens popietę. Prisimena lyg šiandien, kaip tėvo pavarytas išbėga į sodą. Dabar jis jau žino, kas tąkart jo laukė. O jei tada Dioniukas būtų žinojęs, kažin, ar bent balsu būtų atsišaukęs, veikiau pasislėpęs spintoje tarp ilgų motinos sijonų. Bet nežinojo. Nežinojo, kad kirs tėvas sodo obelį. Tą, kuri kasmet duoda tokius sultingus ir saldžius vaisius, iš kurios motina žiemai verda geltoną uogienę ir leidžia valgyti tik šventėmis. Nesuprato tada, būdamas vaikas, kad obelis sena, o į jos vietą geriau pasodinti naują ir vaisingą. Jis tik laikė šakas, o tėvas pjovė. Dabar net atrodo, kad ir pats jis, Dionisas, pjovė. Ir ne šakas, o liaunas sesių rankutes. Kol galiausiai supyko obelis, ir savo ilgomis šakomis iškabino jam akį. O gal visai nesupyko, tik bandė beviltiškai gelbėtis?

Nesupranta ir dabar Dionisas. Tik atrodo ne vien akies, bet ir kažko daugiau jis tąkart neteko. Ir tą netekimą tarsi bando dabar ir nuglostyt. Sustabdo kirvį ore, nusvarina rankas, apsidairo. Ir tarytum ima girdėti, kaip viskas aplinkui šneka. Kaip šneka vėjy linguojamas beržo lapas, kaip kuždasi vienas kitą liesdami klevų kamienai, kaip murma senas ąžuolas ir šnibžda tarp kojų plukės, plautės, vištapienės… Nusiskina plautę ir įsideda į burną vieną jos saldų, nektaro pripildytą žiedelį. Nekramto, dievaži, tik leidžia jam ištirpti tarp lūpų… O tada nuryja. Tartum tikrų tikriausią Ostiją.

Ir išgirsta atodūsį. Bet tokį neįprastą – tarsi šimtmečius slėptą ir galiausiai ištrūkusį. Sakytum – būta to senojo ąžuolo, nes kieno gi pragyventą daugiau už jį. Tačiau, kas žino, kiek pragyventa žmogaus sielos? Ir kartais ji tokia sena, suvargusi, kad, išgirdęs jos atodūsį vis dar jauname kūne, išsigąsti.

Išsigąsta ir tuomet Dionisas, o rankos nejučia vėl slysteli kirvio. Atsivedėjęs stukteli į seno sukrypusio beržo kamieną. Ir visada taip – kerta tik amžių atgyvenusį, paliegusį, ramybės besišaukiantį medį. Todėl nevadina jis savęs ir medkirčiu, veikiau miško daktaru. Ir kažin kas gerklėj vis užstringa, kai jį šitaip baisiai pavadina kaimo žmonės. Nes, jei turėtų kitą pasirinkimą, jis galbūt visai nieko nekirstų, tik augintų ir augintų.

Bet kažin kodėl net ir auginamos neauga Dioniso obelys. Net nebepamena, kiek pavasarių žiūrėdamas pro langą jis vis glostė vėjy byrančius nespėjusių užsimegzti žiedų lapelius, kiek rovė nudžiūvusias, vaisių nesubrandinusias obelis. Būdavo, suranda Dionisas miške laukinę jauną obelaitę, nuglosto jos liauną kamieną ir tarsi susitaria, kad bus vienas kitam reikalingi. Tada parsineša ją į sodybą ir vėl iš naujo tariasi sulauksiąs. Bet nė pats nepajuto, kuomet vis labiau ėmė save apgaudinėti. Galbūt tik plaukų baltuma ir apsunkęs žingsnis apie tai vieninteliai kalbėjo.

Ir negali suprasti Dionisas – dėl to kalta bevaisė žemė, jis pats, ar tas miško šešėlis, kuriame slepiasi ne tik jo mažas, metų sukrypintas namelis, bet ir paties Dioniso dienos? Net saulės šviesa nepasiekia sodo, nebent tik trumpą atokvėpį vidurdienį, o ir tai labai taupiai.

Būtent tokiame atokvėpyje saulei šildant viršugalvį miško aidėjimą nutraukia žmonos šūksnio aidas. Medžiai tartum suklūsta, išsigąsta, pasislepia ir vargu, ar lengvai juos vėl prakalbinsi. O Dionisas žino – jau laikas pietų ir nevalia vėluoti. Nerangiai nusivelka sermėgą, pakabina ją ant šakos, o šalia kamieno atremia sunkų kirvį – nelyginant žmogus koks iš toli pasirodytų. Ir palengva, nusimetęs miško šešėlį, parslenka namo.

***

Žmoną Dionisas kaip visada randa palinkusią ties nesuskaičiuojama daugybe nugludinto stiklo gabaliukų, nuklojusių stalą. Jos akyse gali įžiūrėti tą atsispindintį spalvų margumyną ir aiškiai matyti galvoje vieną po kitos šokančias naujas idėjas mozaikai. O mozaikų Marcelė jau turėjo tiek, kad kažin ar būtum radęs bent vieną laisvą namų sieną, ant kurios nekabėtų jos meno dirbiniai. Net nebūtum galėjęs pamanyti, kad tokia mažutė, susikūprenusi ir tarsi į save susitraukusi lyg voverė ji galėjo būti šitaip apdovanota talentu.

– Sriuba ant stalo, – nė nepažvelgusi tarsteli Marcelė.

Dionisas sudrimba kėdėje, įsmeigdamas pilką žvilgsnį į dubenyje besiganančias morkas.

– Šįryt laišką gavau iš Vilniaus, – pasigirsta neslepiamas moters džiugesys. – Vytautas rašo. Sako, gerai jam ten. O tu mat sakei nevažiuot, nevažiuot… O va, prašau! Ir darbą susirado raštinėje, ir marčią greit atveš parodyti, – šiek tiek prityla, atsikrenkščia. – Tik pinigų, sako, pradžiai nelabai turi…

– O kur dingo tie, kuriuos paskutinįkart davei?

– Na, tėvai, visai tu nesusipratėlis. Jauniems žmonėms daug visokių išlaidų. Čia ne tu, kad nieko iš gyvenimo nereiktų. Kiauras dienas tame savo miške ir miške. – veide susimeta erzelio raukšlelės ir kažką pati sau burbėdama išeina į svetainę.

Ir Dionisas girdi, kaip ima braškėti darinėjamų sekcijų durys, čežėti kilnojami popieriai, skimbčioti indų servizai. Išgirdęs užveriamų spintos durų garsą ir artėjančius žingsnius, kimiai prabyla:

– O žinai… man obelys nušalo šiąnakt.

– Tai gi sakiau, kad niekais užsiimi! – prie stalo šasteli Marcelė, rankose laikydama santaupų kapšelį, ir ima kažką įdėmiai skaičiuoti. – Krapštosi ir krapštosi jis, nelaimėlis, prie tų savo nuskurėlių. O nei žemė derlinga, nei saulės kas gauna, nei auga. Kad augtų, tai ir aš galėčiau kokį daržiuką pasisėti. Bet dabar, kad jau parsivedei mane į tokią Dievo pamirštą vietą, tai žinokis sau! Geriau sakyk, kiek dar turi pasilikęs santaupų?

– Nedaug. Juodai dienai.

– Ar gaila tau vaikui? – pykteli Marcelė. – Sakyk man, kas kitas senatvėje tavim tokiu luošiu rūpinsis?

– Ne aš auginau, kad vaiku galėčiau vadint, – atliepia sriuboje voliodamas šaukštą, bet kiek ir susigėsta taip nenorom išsprūdusių žodžių.

– O kas dabar kaltas, kad saviems gabumo neturi?

Tarsteli šitaip Marcelė, atrodo, visai nekaltai, visai netyčia, o žodžių jau nepagausi. Pakyla nuo stalo Dionisas. Lyg ir persimainęs kažkoks. Padėkoja už pietus ir išeina.

Ir eina atgal į mišką, bet visai, sakytum, į save nebepanašus. Neatsidūsta net ir pasiekęs miško šešėlį. O medžiai, atrodo, tokie ir liko sustingę, bežadžiai, kokius jis ir paliko išeinant. Tarytum dabar jau pats Dionisas sako jiems kalbėt, išsikalbėt. Bet neatsako nė vienas. Galėtum pagalvot, kad juokiasi, kikena visi susitarę. Juokiasi iš to, kam jis toks baisus pažiūrėti, kad jam gėda net pakelti savo stiklinę akį į žmogų. Juokiasi, kad gimė turėdamas medkirčio sielą ir daugiau gyvenime nieko nesugeba. Juokiasi, kad jis netikėlis, nesugebantis net ir paprastų obelų užauginti. Juokiasi, kad net ir gyvenimas skyrė jam vietą ne po saule, o šešėly. Juokiasi, kad ir pats jis lyg šešėlis. Juokiasi, juokiasi, juokiasi… Ir tarytum Dionisas net ima girdėti tą juoką, kuris garsėja, garsėja ir, atrodo, jau plyšauja visame miške. Net ir jaučia, kaip žolės po kojų kikena ir leipčioja iš juoko. Net ir regi, kaip vienas į kitą trankosi besijuokdami beržų kamienai…

Neišlaiko to juoko. Ir pirmą kartą gyvenime aiškiai pajunta ne metus, o savo vardą lyg naštą, sveriančią pečius. Jis ne dievas. Net ir ne tas, kurio derlingiausi vynuogių sodai. Net ir ne paprastas darbininkas, juos prižiūrintis. O veikiau tik nelaimėlis, nuo kurio rankų visa nudžiūva…

Medkirtys ima kirvį į rankas ir, nesirinkdamas sveiko ar seno, kerta iš visų jėgų į storą žaliuojančio ąžuolo kamieną.

Ir kerta…

kerta…

kerta…

Tik jau, atrodo, visai ne į medį, o į save. Ir su kiekvienu kirčiu labiau į širdį pataiko. Bet ar į širdį? Gal tiesiog į vietą, kurioje ji turėtų būti? Ir nesustoja kirtęs, nors ir visai pailsta. Ir nesustoja net prakaitui srūvant veido upeliais. O gal visai ne prakaitui?

Ir vis dar kerta…

kerta…

ir kerta…

Kol galiausiai sukniumba, atsimušdamas keliais į šaltą žemę. O tada nusvyra kaip medis, ištiesdamas šakas vakaro saulės glamonėjamoj plukių pievoj. Sakytum gražu. O jis bežadis.

Ir tikriausiai nė nepajuto, kaip jo pusėn palengva ėmė svirti sunkus ąžuolo kamienas. Nepajuto ir skausmo. Veikiau tik juto, kaip labiau susiliejo su miško paklode.