Žinau, kad supistai blogai, žinau, kad bybis, bet ką aš galiu padaryti. Ką galiu padaryti. Gerai, negalvok apie tai.

Taip, laba diena, gerai, būtinai pažymėsiu jūsų nuolaidų kortelę, ačiū, ponia.

Supista liesa varškė, pienas, jogurtas, ko, blet, to sūrelio nenuskenuoja?

Viskas gerai, įdėsiu į maišelį.

Blet, po vieną skaičiuką, sena boba, negalėjai be to vaflio apsieiti? Duona, pigiausia, du supisti agurkai, supistos sasiskos. Būk pasveikinta ubagų valgykloj.

Iš viso aštuoniolika septyniasdešimt keturi. Taip. Jūsų grąža euras dvidešimt šeši. Geros dienos.

Taigi, ką galiu padaryti? Vėl supista varškė, nekenčiu varškės, laba diena, nuolaidų kortelė bus? Keturi pakeliai varškės, žmonės išėjo iš proto, dar ir sūreliai, duona, duona yra šventa, bet varškė supista, kas dar? Bananai, kodas keturi trys, nulis devyni, įdomu, kaip tu juos valgysi, tik atsikąsi, ar prieš tai dar palaikysi burnoje apžiojusi, ką aš kalbu, koks mano supistas reikalas, kaip ši senė valgys tuos bananus, nors ji visai ne senė, gal tik netoli keturiasdešimties, o prisidažiusi, siaube. Ko taip žiūri į mane?

Viso trisdešimt aštuoni keturiolika. Kokio papildymo?

Kokio, blet, dar tau papildymo? Susimokėk ir eik, niekam tu neįdomi, pyzdink. Matau eilės gale neblogą mėsytę. Keturi lochai prieš ją. Kad tik nepabėgtų. Na, greičiau, klokit tą supistą varškę visi. Taip, visi turi varškės. Bus karas, ne kitaip. Turi būti karas. Kas gali ištverti tokį visuotinį pamišimą dėl varškės? Ateis koks Hitleris ir visus išžudys. Nors Hitleris, ko gero, pats valgė varškę. Buvo vegetaras. O gal vegetarai visgi nevalgo varškės? Koks skirtumas. Dar vienas asilas su varške, o tada jau mano lėlytė. Iš arti labai puiki. Nutaisyk abejingą fizionomiją, tegul nemano, kad ji šitos šūdprekybvietės centras. O blet, kas galėjo pagalvoti – kažkoks supistas pirdžius atbėgo prie jos su koldūnų pakeliu. Koldūnai su varške. Būkite laimingi, varškės kopinėtojai. Galėsi pasidėti tuos supistus koldūnus jai tarp papų ir gaudyti juos liežuviu. Geros medžioklės. O triukas su abejinga fizionomija pavyko, ji nusivylusi atatupsta nueina nuo kasos. Ateik kitą kartą be to knisliaus, ir aš pavaišinsiu tave ne koldūnais su varške, patikėk.

Taigi, ko tas apsauginis taip spokso? Be reikalo paėmiau tą piniginę, be reikalo. Tai galėjo būti triukas. Triukas sugaudyti nesąžiningus darbuotojus. Arba darbuotoją, tai yra mane. Aš čia naujas. Gal tai patikrinimas. Ir gal jis buvo skirtas kaip tik man. Girdėjau apie tokius bajerius, kaip galėjau pamiršti, – tyčia tau pameta kokį brangų šūdą ir stebi, ką darysi. O aš ir paėmiau. Kokio velnio susigundžiau? Reikėjo palikti, šaltai praeiti, lyg niekur nieko. Praeiti. Bet kaip tu praeisi, jei prieš pat nosį guli. Kaip praeisi? Ar gali praeiti? Tada, jei sekė, sakys, ko jis praėjo? Suprato, kad tai spąstai? Vadinasi, pasirengęs išbandymams, vadinasi nėra švarus, pasiruošęs. Įtartinas. O kad paėmiau, tai ką, geresnis jų akyse? Bent jau natūralesnis. Juk kas nepaims numestos piniginės? Natūralu ją pakelti. Aš bent jau pasielgiau natūraliai. Ką gali žinoti.

Taip, du varškės pakeliai ir sausainiai „Du gaideliai“. Keturi eurai trisdešimt. Geros dienos.

Ką gali žinoti. Ką gali žinoti, ar tikrai viskas taip, kaip dabar galvoju. Gal viskas labai paprasta – kažkas pametė piniginę. Juk taip gali būti. Be to, ar ten yra kamerų? Kamerų yra visur. Tik ar jos tuo metu užfiksavo mane? Aš veikiau žaibiškai. Žaibiškai tūptelėjau, ir piniginė atsidūrė mano rankose. Moteriška piniginė. Kažkodėl taip pagalvojau. Dar neturėjau laiko jos apžiūrėti. Ji spaudžia man užpakalį. Ko jis spokso? Ar vis dar spokso? Ne, dabar lyg ir nebežiūri, bet apskritai labai įkyrus tipas. Gal pristatytas mane stebėti? Aš juk naujas. Vakar norėjo pamatyti mano tatuiruotę, kurios dalis kyšo ant kaklo iš po marškinių. Priėjo netikėtai iš už nugaros, nuopisa, net nejutau, toks buvo tylus ir klastingas, ir patraukė žemyn apykaklę. Ko neuždusau, sakau kokio velnio, kas yra? Nors norėjau sakyti kokio bybio, ko tau reikia, pydare, bet neišdrįsau, aplink žmonės. Jis nusijuokė ir paplekšnojo per kaklą, tatuiruotę: nepyk, norėjau perskaityti. Norėjo perskaityti, vaflis.

Šimtą? Galiu po dešimt, jei tinka.

Ta, iš gretimos kasos, amžinai neturi pinigų, vis prašo ir prašo pakeisti. Kas aš jai, bankas? Čia visi mane tikrina, visi tyrinėja, kas aš per paukštis. Šiaip čia įdomu, tik reikia priprasti. Ir reikia, kad kiti prie manęs priprastų, netyrinėtų, paliktų ramybėje. Kuo greičiau viską ištyrinės, tuo greičiau paliks ramybėje. Ta piniginė, šimtinių keitimas, tatuiruotė, kas dar? Kas dar įeina į jų tikrinimo programą? Vilė tai tikrai ne. Ji negalėjo pistis su manim tik dėl tikrinimo. Be to, kai siūliau jai tai padaryti parduotuvėje, kategoriškai atsisakė. O juk būtų ekstremalu, mes tualete, jau įsivaizduoju, pasidedu ją ant kriauklės, ji pusiaugula priešais mane, galvą atrėmusi į veidrodį, aš matau save veidrodyje, toks pusiau abejingas, apatiškas, jai nepatogu, skauda, sėdmenys braukosi į kriauklės kraštą, ji kenčia, aš abejingas jos kančiai, tai mane veža, stumiu jai krovinį, jos galva daužosi į veidrodį, aš abejingas, bet gražus. Pabaiga.

Vilė. Ji už keturių kasų nuo manęs. Neturiu laiko pažvelgti į ją. Vėl varškė. Duona. Duona šventa. Taip, duoną gerbiu. Degtinė. Degtinė, varškė ir duona, na ir derinys. Kompleksas. Kompleksiniai pietūs. Jūs užsisakėte kompleksinius pietus? Ne, balsu to nepasakau. Tas tipas, ką jis galėjo perskaityti iš mano tatuiruotės? Jis nusijuokė, bet abejoju, ar perskaitė visą, kitaip būtų supykęs. Visas užrašas skamba taip: „Pisau tave“. Norėjau išsitatuiruoti „Fuck you“, bet pasirinkau lietuvišką versiją. Užrašas eina nuo kaklo įstrižai žemyn, todėl visą gali pamatyti tik nuvilkęs marškinius. Aš pats jį matau tik atsistojęs prieš veidrodį, kitą veidrodėlį laikydamas rankoje. „Pisau tave“. Kaip jis turėtų įsižeisti, tai perskaitęs. Ko gero, neperskaitė. Virš marškinių tik viena P raidė. Ir tai ne visa. Pusė raidės. Bet aišku, kad tai P. Ką gali pagalvoti kiti žmonės? Kokie jų spėjimai? Aš nežinau. Man tai nerūpi.
Būtų gerai kaip nors atsikratyti piniginės. Kuriam galui aš ją paėmiau? Kvailys. Vėl varškė. Na, pradėkit gi kas nors šaudyti!

Jūs tikrai imsite varškę? Pats netikiu, kad paklausiau. Koks asilas. Man atsako: taip, ar kas ne taip?

Atsakau, viskas gerai, tik man pasirodė, kad ji kiek išsileidusi, bet suvyniosiu papildomai į maišelį. Reikia liautis, koks tau skirtumas, ką žmonės perka. Mane vėl stebi. Dabar jie dviese. Antras toks geraširdis storulis, visada nusišypso, kai mane pamato. Aš irgi atsakau jam tuo pačiu. Tik ne dabar. Dabar turiu fasuoti supistą varškę ir galvoti, kaip atsikratyti piniginės. Gal ją įmesti į maišelį kartu su varške? Bet ta boba tikrai pastebės. Galiu padėti ant takelio ir pasakyti, kad neva jūs ne vietoj pasidėjot piniginę, bet tada ji paneigs, ne, tai ne mano, kils sambrūzdis, tie du atlėks čia ir aš būsiu demaskuotas.

Kaip kvaila. Kodėl aš toks bybis? Viskas buvo gerai, net ruošiausi užlaužti Vilę, kad ji būtinai per pietus su manim pasipistų, o dabar galvoj tik ta piniginė. Piniginė ir varškė. Daugiau nieko nėra šitame supistame varškėtame pasaulyje. Tiedu kažką šnibždasi. Aišku, kad mane užpelengavo. Nėra ko delsti, metas mesti jiems į snukį tą varškę ir bėgti.

Ką sakot? Tris eurus? Taip, atleiskit. Užsigalvojau, atsiprašau. Alio! Ne, po dešimt dar turiu. Galit atnešti dvidešimtinių. Ir centų. Ačiū.

Nuolaidų kortelė bus? Galite įsigyti, jei norite. Keturi devyniasdešimt devyni. Gerai, tada kitą kartą. Kitą kartą. Jau pamiršau, kas bus kitą kartą. Ji sakė, kitą kartą. Ak taip, Vilė. Pamenu. Vilė kalbėjo apie kitą kartą. Kitą kartą. Mes buvome mano draugo bute. Jo tėvai supistoj Palangoj, tai jis davė savo buto raktą. Pats laukė kažkur parke. Vargšelis. Galėjau, aišku, ir jį pasikviesti, bet tada gal ir pats nieko nebūčiau gavęs. Abiem gal nebūtų davusi. Kitą kartą, ji sakė, paims. Kodėl man iš vis to reikia? Kad kažką įrodyčiau? Nesuprantu. Vyrai kvaili padarai. Kitą kartą. Bet geriausia būtų tualete ant kriauklės. Gal net šiandien, per pertrauką. Tas storulis eina link manęs. Dieve, kodėl neišmečiau tos piniginės?

Gerai, sakau jam, nes jis siūlo man parūkyti. Už dešimties minučių.

Už dešimties minučių man parūkymo pertraukėlė. Kokio bybio jam iš manęs reikia?

Jūsų alus, sakau išperstdančiui. Kodėl turiu į jį kreiptis „jūs“? Jis jau ne žmogus, jis kopija. Kadaise gal buvo žmogus, dabar liko tik kopija. Nei dantų, nei smegenų. Ir smarvė. Turiu nusivalyti takelį. Ir dar papurkšti dezodoru. Fui, kaip šlykštu. Jau geriau varškė. Ko reikia iš manęs tam storuliui? Jei mane demaskavo dėl piniginės, tai ko kviečiasi parūkyti? Nori šantažuoti? Uždirbti iš manęs ar perverbuoti į savo pusę? O kokioj aš dar pusėj, ir kokia yra jo pusė? Nė velnio nesuprantu. Turiu eiti.

Po cigaretės, – mano užpakalį svilina svetima piniginė, niekaip negaliu ja atsikratyti, – jis man pasako, ką girdėjo iš ano apsauginio. Anas gyrėsi, kad patvarkė tualete Vilę, kuri atseit mano panelė, jis taip parodė, kas čia yra visų kasininkių šeimininkas, ir kad aš neįsivaizduočiau esąs velniai žino koks dikapris su idiotiškom tatuiruotėm ant kaklo, ir kad piso jis ją ant kriauklės, įrėmęs jos galvą į veidrodį, ir jai baisiai skaudėjo, tada aš sušukau: nereikia, aš žinau. Aš žinau, kaip tai vyksta. Ką tu žinai, paklausė jis, tave irgi taip piso? Taip, atsakiau ir išsitraukiau iš užpakalinės kišenės piniginę. Dabar pamačiau, kad tai Vilės piniginė, kaip anksčiau to nepastebėjau. Radau, kai ėjau iš tualeto. Grąžink ją Vilei.

Gerai, atsakė jis, turbūt tada jai ir iškrito. Aš nežinojau, kad tu žydras, toliau jau nieko negirdėjau, skubėjau skenuoti savo varškės.