***

Parašau dvidešimt eilučių,
dvidešimt vieną nubraukiu
(paprasta ta poezijos matematika).

Parašau dvidešimt eilučių,
save nubraukiu
(kaip du kart du).

Burtas

Šitas miestas ne toks,
kuriame būtų gera gyventi.
Galim burti iš kaulų
ar žaisti kauliukais ant slenksčio.

Netikėk atmintim –
ji išsaugo tik tai,
kas netikra.
Jeigu ką ir turi,
tai tikriausiai tik mirtiną ligą.

Šitas miestas ne toks,
į kurį būtų gera sugrįžti.
Čia tarpuvarčiuos slepias,
ko nespėjai apverkti vaikystėj.

Tau nereikia gelmės,
kas svarbu,
kartais laukia paviršiuj.
O dabar įkvėpk
ir šį miestą pamirši.

***

Gyvenu
ir niekam nepriklausau.
Einu, kur noriu,
ką noriu, tą darau.

Gyvenimas teka kaip upė.

Sėdžiu pakrantėje
ir mėtau akmenukus.

Gyvenimas teka kaip upė.

Kad ir ką daryčiau,
vandens paviršius
nesusidrumsčia.

***

Staigus ir neatšaukiamas ruduo.
Vanduo atspindi begalinį dangų.
Nepritampu prie gelstančio peizažo.

Po mano oda skverbiasi vėsa,
prie kojų susirango vakaras.

Pareičiau tokį vakarą namo,
tik kur namai?
Kurioj pasaulio pusėj?

Aš gyvenu pati sau nepažįstama,
aš gyvenu
ir negaliu pabusti.

Ligoninė

Laikausi už trapaus lašelinės siūlelio –
štai ir visas ryšys su pasauliu.

Į širdį pumpuoja orą, meilę ir viltį.
Paskui aprengia nudriskusią pižamą
ir vaikštau visą dieną
pirmyn ir atgal.

Atima tapatybės kortelę,
o aš seniai nežinau, kas esu.

Vėliau užaugu:
išmokstu apsimesti, kad viskas gerai, kai skauda,
kad saulė nedegina akių
ir nebijau užmigti.

Kad ryšys su pasauliu stiprus,
nors iš tiesų nebegirdžiu signalo.

***

Aštriabriauniai sapnai –
viskas, kas liko, iš manęs,
kuri esu karas:

liūdesio laužomas kūnas,
meilės griuvėsiai,
prisiminimų skeveldros.

Persirpusios vyšnios krenta
kraujo lašais.

Karas nesibaigia taika,
gyvenimas nesibaigia paliaubomis,
ir atmintis, kurią gelia,
niekada nesibaigia.