Galėjo suprasti ir anksčiau, mąstė jie. Dar vestuvėse kartu su fejerverkais sproginėjo žlugimą pranašaujantys ženklai. Tiek Vytas, tiek Eglė prisiminė, kaip girti svečiai vos nepakorė piršlio. Jie taip entuziastingai puolė žaisti kartuves, kad vargšas piršlys turėjo panaudoti visą jėgą ir keliems egzekutoriams iškaršti kailį. Šie, tiesa, pasirodė ne tik įkyrūs, bet ir žiaurūs, tad keršto dėlei nusprendė karti iki „nelaimingos pabaigos“. Žinoma, ženklas buvo ir atvykusi policija, ir draskančios širdį žmonų raudos, kai kerštautojus vežė į areštinę. O tas nenusisekęs torto pjovimas, kai jų cukrinė statulėlė ištiško ant grindų. Ir dar groteskiškas rūtų vainikėlio deginimas ant sauso spirito tabletės – absurdiška seniai prarastos nekaltybės apraudojimo simuliacija. Tačiau net ir šios nesėkmės tebuvo lyg žaismingas torto tėkštelėjimas į veidą – žeidžianti, bet, vis dėlto, linksmybių išraiška.
Daug rimtesnė jų nesėkmingos santuokos priežastis buvo Vyto ir jo motinos „dalykiniai santykiai“. Meilė „nuvalkiotai pupytei“ negalėjo būti toleruojama. Jei ne toji laisvo elgesio mergina, šių vestuvių nebūtų. Motina iškėlė Vytui ultimatumą – meti paleistuvę ir gauni butą su mašina. Priešingu atveju – negauni nieko, išskyrus trumpalaikį pasismaginimą. Vytas pasirinko mašiną, vieno kambario butą ir iš Kauno parsivežė „tvarkingą“ nuotaką Eglę, nė nenutuokiančią, kad yra viso labo atsarginis variantas, svetimų manipuliacijų ir apgaulės auka.

***

Praėjo septyni nevykę santuokos metai, kol, galų gale, Vytas ir Eglė nusprendė pasišnekėti rimčiau. Susitiko savo pietų pertraukos metu mieste, kad jų keturmetis sūnelis negirdėtų to, kas buvo akivaizdu net palėpės rakandams ir apdulkėjusiems paveikslų rėmams. Užteko valandos, kad tirštoje išmetamųjų dujų, triukšmo ir betono samplaikoje Vytas su Egle išsakytų viską, kas juos slėgė septynerius vedybų metus. Aštrūs būna tokie atviravimai – it  ugninės skruzdės įgėlimai. Slogūs lyg betonas smogo fone. Jiedu suvokė, kad yra kaip tie du žiedai ant jų vestuvinės mašinos – atskirti ir įstatyti skirtingose kapoto pusėse. Kad nuo pat pradžių buvo pernelyg svarbūs sau, o bendras takelis į vienas kito gyvenimus – laibesnis už voratinklio siūlelį. Tamprų ir elastingą, bet visiškai pavaldų vienam šluotos brūkštelėjimui.
Atrodė, viskas baigta, nors tik paaiškėjo, kad niekuomet nė nebuvo pradėta. Abu suprato, kad nebeliko jokios vilties. Net ta nedrąsiai besibeldžianti, persirengusi, užsimaskavusi viltis šią akimirką buvo panaši į Užgavėnių čigonę, kortomis pranašaujančią mirtį. Pati pabaigos pabaiga be jokio holivudiškai viltingo, naują pradžią skelbiančio uždangos perplyšimo.
Praėjo dar valanda, abiems reikėjo grįžti į darbus.
– Aš nežinau, ar mes vis dar galime būti kartu, – Eglė niekaip negalėjo atsitokėti sužinojusi, kad Vytas vedė ją ne todėl, kad mylėjo.
– Mums reikia nurimti ir apmąstyti. Neskubėti, – Vytas gi negalėjo sau atleisti, kad buvo toks kvailys ir išpliurpė tai, ką vertėjo uždaryti, užkasti ir leisti sudūlėti. Sunaikinti taip, kad net būsimų kartų archeologai negalėtų iššifruoti ką, po paraliais, jų protėviai slėpė nuo savo žmonų.
Prieš jiedviem pasukant į skirtingas gatves suskambo Eglės telefonas.
– Klausau, – Eglės balsas skambėjo lyg netekusi stygos violančelė, kurios melodijoje vietoje dermės ir pilnatvės ašarą spaudė gilus liūdesys.
– Stankauskienė? – ragelyje pasigirdo isteriškas moters klausimas.
– Taip. Kas atsitiko?
– Jūsų sūnus, Arminas, ar jis namie?
– Ne, darželyje, – moteris pajuto kaip sudrebėjo rankos ir atšalo lūpos, – ar kažkas atsitiko?
– Prašau, tik neišsigąskit, bet Arminas pabėgo.

***

Apie dingusį Arminą niekas nieko nežinojo. Auklėtojos tuo metu gėrė kavutę direktorės kabinete, pati direktorė buvo išvykusi į kompetencijos kėlimo kursus, didžioji virėjų dalis gėrė kavą su auklėtojomis, kitos ilsėjosi, o ūkvedžiui jau seniai rūpėjo tik rūsys. Niekas nieko nematė, o Arminas pietų miego metu išėjo iš darželio ir prapuolė.
Vytas ir Eglė akimirką tegalėjo žvelgti vienas kitam į akis, ir į dar visai neseniai tarp jų prasivėrusią tuštumą pradėjo brautis kita – dar labiau bauginanti, dar daugiau nesuvokiama. Vytas matė, kaip bąla žmonos veidas, akimirksniu patamsėja paakiai, dar labiau įdumba skruostai, ir rankinuke ji pradeda kažko įnirtingai ieškoti, nors supranta, kad ten nėra nei cigarečių, nei raminamųjų. Tuščiai besikapstydama rankinuke akies krašteliu Eglė stebi, kaip sušvelnėja Vyto bruožai, kietai sučiauptos lūpos atsipalaiduoja ir pradeda virpėti, ypač apatinė, toji, kuri jai visuomet primindavo vikšro lėliukę.
Dar neseniai išsakyti išpažinimai neteko vertės. Paskubomis artinantis prie Armino darželio, spengiančioje tyloje girdėjosi tankus juodviejų kvėpavimas ir pulso tvinksniai, primenantys tuoj sprogsiančios bombos tiksėjimą. Abu jautėsi vienodai – lyg du ką tik kopę į kalną, bet  netekę atramų ir apsaugos alpinistai. Garmantys į prarają ir suvokiantys, kad daugiau nebėra į ką kabintis. Tik vienam į kitą.

***

Žengiant šaligatviais į jų lengvus batelius sunkėsi balų vanduo. Kol barėsi ir nepasitikėdami tolo vienas nuo kito, net nepastebėjo, kad pradėjo lyti. Abu paaukojo savo pietų pertraukas tik tam, kad dar labiau pasiklystų bendros istorijos labirintuose. Verčiau būčiau sukirtęs karbonadą, mąstė Vytas. Jau geriau būčiau grįžusi namo ir ramiai išgėrusi puodelį kavos, apgailestavo Eglė. Juk jos darbas buvo visai netoli namų ir pietų pertraukų metu ji mėgdavo užsukti ir trumpam prigulti ar pasikavinti. Prisiminė, kaip Vytas juokdavosi iš šito žodžio. Pasikavinti beveik tas pats, kas nukvakti – pasakęs pagalvodavo, kad per piktai jis čia. Piktas, nuliūsdavo Eglė, bet toks mielas. Ir Arminas labai panašus į jį. Viešpatie, Arminai, kur tu prapuolei?
Vytas prisiminė, kaip Eglė sulaužė restorano bidė. Buvo apsvaigus, kalbėjo nerišliai ir praradusi pusiausvyrą užgriuvo ant prabangaus, bet vos besilaikančio bidė. Svarbiausia, kad ji nevartojo svaigalų. Niekada. Buvo pirma jo sutikta moteris, kuri galėdavo apsvaigti nuo emocijų ir euforijos, trumpam prarasti kontrolę vien dėl to, kad pajusdavo, kaip dilgčioja jos rankų pirštų pagalvėlės ir dėl deguonies stygiaus svaigsta galva. O jei sūnelis kur nors pargriuvo ir susižalojo?
Beveik vienu metu abu suprato, kad tiesa yra banaliai paprasta. Jei nori mylėti, privalai atleisti. Tokia yra vilties kaina.

***

Maždaug po keturių valandų jų sūnus atsirado. Sveikas, gyvas ir nė kiek nenukentėjęs. Pasirodo, kai visas darželio personalas suėjo gerti kavos, Arminas pakilo iš lovytės, apsirengė ir niekieno netrukdomas patraukė tiesiai į turgų. Pas moteris paprašė svogūno galvos. Ją prakandęs ir, žinoma, apsižliumbęs, dar išsikaulijo žirnių. Tada sotaus žmogaus žingsniu nukulniavo į kitoje gatvės pusėje įsikūrusį vaikų darželį, kuriame, susiradęs tuščią lovytę, tęsė, ką pradėjo savame darželyje – užmigo pačiu saldžiausiu miegu. Sapnavo Čipoliną ir gausią žirnelių armiją.
Kai visi grįžo namo, Arminas miegojo ant Vyto rankų. Nei Eglė, nei Vytas nenusirengė, sėdėjo virtuvėj ir mintyse bandė surikiuoti įvykių kupinos popietės įspūdžius. Prisiminė, kaip tuo metu, kai pasaulis dėl dingusio berniuko buvo pasirengęs išeiti iš proto, jie suprato tiesą: kad ir kas benutiktų, liks kartu. Galbūt kažkas kažkur per Užgavėnes nupūs dulkes ir matuosis būrėjos, pranašaujančios mirtį, kostiumą. Tik jie iš tos kaladės kortos netrauks. Atskirtis neišvengiama, bet tegul dar palaukia.
Nubudęs ir riebiais piršteliais perbraukęs per skruostu nusidriekusį seilių takelį, Arminas išreiškė „didžiulį“ norą:
– Noliu žilnių, žalių žilnių.
Eglė ir Vytas nusijuokė įsivaizduodami mažąjį sūnų prie turgaus prekystalio reikalaujantį nepažįstamųjų jį pamaitinti.
– Il aš noliu, – atidžiai žvelgdamas į žmoną ir  pamėgdžiodamas sūnaus balsą suvebleno Vytas, – noliu, kad nežlugtume.