Po antro bokalo nutarėme, kad toliau taip gyventi neįmanoma. Linijinį laiką reikia sustabdyti, užtverti jam kelią barikadomis, nukreipti į šoną. Žodžiu, paversti jo prakeiktą tiesę kreive, apskritimu ar panašiai.
– Jūsų nekamuoja pojūtis, kad gyvenimas lekia pro šalį? – klausia V. – Ir ne kokia risčia, o šuoliais?
Mudu su D. linksim. Ypač D. Jis dabar didelės šeimos galva, tad suprantu tą jo linksėjimą. Vaikai – visai šaunus dalykas. Stebi jų judėjimą ir pokyčius – ir tarsi pamiršti savo sąstingį. Maža to, nusavini jų judėjimą, susilieji su juo. Ir tada rašai kokiam nors socialiniam tinkle: MES padarėme tą, MES padarėme aną. Nors iš tiesų nieko nepadarei, tik stebėjai iš šono svetimą veiksmą.
D. intuityviai visa tai jau jaučia. Bet dar turbūt nerado tinkamų žodžių įvardinti. Aš jam, žinoma, pasitaikius progai padėsiu – mes juk draugai.
– Pamenat, kaip kadaise planavom važiuoti į Afriką dviračiais? – klausia D.
Mes pamenam. Tai buvo gal septintoje klasėje. Prisiskaitėme Žiulio Verno, to visą pasaulį savo knygose apkeliavusio namisėdos, romanų ir nutarėme sulaukę pilnametystės numinti iki Afrikos. Susirinkdavome mano namuose, nagrinėdavome žemėlapius – rinkomės geriausią maršrutą. Daugiausia diskutavome, kas paprasčiau: persikelti per Gibraltaro sąsiaurį ar Sueco kanalą. Aš, rodos, gyniau Suecą, D., rodos, buvo aršus Gibraltaro šalininkas.
– Pamenu, – sakau. – Ir dar pamenu, kad tarp mūsų buvo įsipainioję cinikų. Kurie tik apsimetė, kad tiki, jog važiuosim į Afriką dviračiais. Ir pamenu, kad kai mūsų planas iškilo aikštėn, visa klasė gardžiai juokėsi. Ypač mergaitės.
– Tokios jau tos bobos, – sako D. – Racionalios.
– Na, gal ne visos, – sumurma V.
D. nėra ir nebuvo vedęs. Gerai pasikapstęs archeologo kastuvėliu po jo galvą dar galėtum aptikti tikėjimo kelione į Afriką dviračiais kauliukų. Kasti, suprantama, tektų giliai ir atsargiai, bet vis dėlto. Po maždaug septyniais vienišų vakarų, praleistų su viskio buteliu, porno ir rusišku roku, sluoksniais dar dūlėjo tie kaulai, jaučiau tai.
– Galim surengti naują kelionę, – sako D. – Trumpesnę.
Visi trys susižvalgom. Nužiūrim vienas kitą. V.: veidas beveik nepakitęs, bet plaukai viršugalvyje gerokai praretėję. D.: nemenkas antsvoris ir kažkokio slogaus rimtumo teikiantys akiniai. Aš: vis labiau žilstanti barzda ir raukšlės, kurias galbūt galėtum susieti su išmintimi, jei tokiu reiškiniu dar tikėtum.
Paskui nužvelgiu mūsų rankas. Mano dar visai jaunatviškos, tarsi būčiau visus tuos metus jas slėpęs laiko kišenėse nuo buities ir rūpesčių. Ir tai maloniai guodžia.
– Tai paskutinė mūsų proga sustabdyti linijinį laiką, – sakau. – Arba dabar, arba niekad.
D. ir V. linksi. Taigi: trys neabejotini norai prieš tris potencialius negalėjimus. Beliko įvertinti negalėjimų mąstą.
D. dirba lietuvių kalbos mokytoju, taigi iš esmės jam kliūčių nėra – juk vasara. D. įsitaisęs kraštotyros ar panašios nesąmonės muziejuj, bet gali pasiimti atostogų.
– O tu? – klausia manęs
– Turiu per mėnesį parašyt knygą vaikams, – sakau.
– Nieko, – nuramina D. – Kelionė įkvėps.
Nužvelgiu juos, nematytus gal penkiolika metų. Kam mums ta kelionė? V. nori pabėgti nuo rutinos, bent trumpam pamiršti mokinių veidus ir gerai prisigerti. D. nori bent trumpam pabėgti nuo žmonos ir gerai pasidulkinti. Aš nenoriu rašyti knygos vaikams, nes vaikai man patinka.
– Savaitei? – siūlau.
– Tinka, – sako jie.
D. iš vidinės švarko kišenės išsitraukia bloknotą ir parkerį. Jis dabar solidus dėdė, tad nešiojasi tokius daiktus.
– Kelionės metu turim daryti tai, ko dar nesam darę, – sako. – Sudarykim sąrašą. Pradedam nuo lovos. Ko nesi bandęs? – klausia manęs.
– Su vyru, – sakau.
– Su vyru?
– Na, tik vienpusiškai…
– Dievuli, – sako D., tada išplėšia lapelį ir suglamžo. – Gal kiekvienas sau pasidarykim po sąrašiuką.
Nutariam nedaryti jokių sąrašų ir važiuoti be aiškaus plano. Juk planuoti reikštų vėl gyventi pagal linijinį laiką.
Pažvelgiu į V.
– Pasiimk į kelionę Keruaką. Iš Žiulio Verno juk jau išaugom.
D. susimąsto.
– Taip, – sako po pauzės. – Bus gyvenimas pagal Keruaką.
– Tai bus istorinės neteisybės atitaisymas, – sakau. – Mes nekalti, kad mūsų laikais gyvenimas čia buvo žemiau Keruako lygio.
Užsisakom dar po bokalą. Reikia aptarti detales.

* * *

Išvažiuojam suklypusiu ir erzinančiai raudonu V. opeliu. Jis klaikiai burzgia ir atrodo taip, kad abejojam, ar atlaikys mūsų numatytą maršrutą. Bet nutariam rizikuoti. Pusbrangė D. mašina mūsų kelionei netinka ideologiškai, nes pirkta paėmus paskolą.
Maršruto tikslas, žinoma, jūra. Tik keliaujant prie jūros galima sustabdyti linijinį laiką. Ar bent jau iš knygų ir filmų mums susidarė toks įspūdis. Ją pasiekti turim lygiai po savaitės, sekmadienį. Iki tol ketinam aplankyti keletą miestų ir miestelių, kuriuos patologiškai niekinsim, nes jie primins mūsų gimtąjį miesteliūkštį, nepažymėtą nei Žiulio Verno, nei Keruako žemėlapiuose.
D. vairuoja, o mudu su D. gurkšnojam kokteilius iš butelių. Saldus birzgalas, bet buteliukai tokie patogūs laikyti, kad tiesiog limpa prie delno, o ir gėrimų spalvos gražios.
D. mokyklos laikais buvo geras skaitovas. Įbrukam jam „Maldororo giesmes“, ir jis skaito, kad sukurtų tinkamą atmosferą mūsų kelionei. Bet opelis burzgia per garsiai, be to, tai rusiškas vertimas, o D. nuo rusų kalbos atpratęs, taigi skaito su klaikiu akcentu.
– Skamba taip, lyg skaitytum bulgariškai, – sakau.
Bulgarija, rodos, priešingoje pusėje, nei važiuojam, taigi simpatijų nekelia. Tiesą sakant, šią akimirką už Bulgariją blogiau būtų nebent Moldova ar koks panašus užkampis. Taigi nutariam geriau paklausyti muzikos. Bet opelyje grotuvo nėra, tad V. vežiojasi suklypusį, elementais varomą kasetinį magnetofoną ir krūvą nuo mūsų paauglystės kažkaip išgyvenusių kasečių su senais įrašais. Vieną iš jų V. įjungia.
– Keep your eyes on the road, your hands upon the wheel, – niūniuojam, ir mūsų akcentas toks klaikus, kad skamba, lyg dainuotume švediškai.
Kažkodėl prisimenu vieną vyruką, tiksliau, paauglį, prieš keletą metų matytą Stokholmo senamiesčio ledainėje. Jis nebuvo niekuo ypatingas, tiesiog jaunas ir gražus, tiesiog madingai apsikirpęs ir apsirengęs, tiesiog laisvai angliškai kalbantis švedas ir tiesiog dėjo į vaflių tūbeles ledus. Bet kažkodėl pajutau jam tada pavydą ir neapykantą, tokią stiprią, kad norėjosi sugrūsti man ištiestą ledų porciją jam į gerklę ir paklausti: už ką tau visa tai?
Bet dabar tai nesvarbu. Švedija mums reikiamoje pusėje.

* * *

Įvažiuojam į miestą N 1. Reikalų čia nedaug: D. nutarė, kad pirmiausia turim apsilankyti pas kekšes, ir tai suprantama, nes jis vedęs. V. sako, kad tai prieštarauja jo moralei. Jis nėra ir nebuvo vedęs, tad mudu su D. jį suprantam. Sutariam, kad jis palauks mašinoje.
D. atkapsto internete keletą numerių ir skambina, su kažkuo susitaria. V. mus veža daugiabučių labirintu, lygiai tokiu pat, kokį rastum visuose N miesteliuose ir miestuose. V. šiek tiek nepatenkintas. Visų pirma, dėl linijiniam laikui palankios savo moralės. Visų antra, dėl to, kad visą dieną vairavo, o mudu su D. jau spėjome pereiti prie romo. Bet tokios jau tos kelionės.
Kažkuriame daugiabučių rajone mudu su D. išlipame iš mašinos. D. vėl skambina. Po kelių minučių pasirodo ryškiaspalviais rūbais vilkinti K. Nr. 1. Sekam jai iš paskos. Žiūriu į jos ryškiai raudoną beretę ir prisimenu, kad būdami pionieriais rišdavomės po kaklais lygiai tokius pat rėksmingai raudonus kaklaraiščius.
Kol svarstau, ką geriau nešioti linijinio laiko atžvilgiu – tokį kaklaraištį ar tokią beretę, pakylam liftu, paskui įeinam į dviejų kambarių butą. Mus pasitinka K. Nr. 2. Stovim koridoriuje ir aiškinamės, kas pirma: kėdės ar pinigai. Laimi, žinoma, pinigai, taigi sumokam.
Tada stovim ir žiūrim į K. Nr. 1 ir K. Nr. 2. K Nr. 1 turi didelius papus, bet platų užpakalį. K. Nr. 2 turi siaurą užpakalį, bet mažus papus. Nors persiplėšk. Panašiom mintim kamuojasi ir D.
– Gal paskui apsikeisim? – klausiu.
– Sutarta.
Pasirenku K. Nr. 1, ir nueinam į vieną iš kambarių. Ji nusirengia lėtai ir beveik droviai. Matyt, naujokė. Prieš pradedant valandai nustato žadintuvą.
Po visko rūkome. Žiūriu į K. Nr. 1 ir galvoju, kad be kaklaraiščių ir berečių ne taip jau ir skiriamės. Ji vėpso į peleninę, paskui klausia:
– Jūs čia gyvenat? Vietinis?
Mintyse prisimenu frazę: jei aš čia gyvenčiau, tai tu negyventum. Iš kur ji? Rodos, iš kažkokios paauglystėje skaitytos smagios knygos.
Įeina K. Nr. 2. Sako:
– Jūsų draugui baigėsi cigaretės.
Duodu keletą. Kai nulydžiu akimis jos nuogą užpakalį, prisimenu.
– Džeromas K. Džeromas, – sakau mauktelėdamas romo.
D. Nr. 1 prunkšteli, o aš pagalvoju, kad kaip tik dabar norėčiau ko nors tokio: lengvai skaitomo, linksmo ir sentimentaloko. Apie tris pagyvenusius dėdes, tik, pageidautina, su netikėta pabaiga.
Ir pagalvoju, kad jau laikas apsikeisti.
Apsikeičiam. K. Nr. 2 taip pat nustačiusi žadintuvą. Kažkurį kartą man artėjant prie kulminacijos tas daiktas šaižiai suskamba.
D. Nr. 2 pakelia galvą, atgalia ranka nusišluosto lūpas. Sako:
– Jūsų laikas baigėsi.
Imu juoktis. Štai ir netikėta pabaiga. Iki visiško knyginio komiškumo trūksta tik tuščių kišenių. Bet pinigų turiu, taigi svarstau, ar neprimokėti, kad man šiek tiek pratęstų laiką. Nutariu, kad apsieisiu.
Reikia pratintis prie nepratęsiamo laiko.

* * *

Nuvažiuojam į miestą N 2. V. dar labiau nepatenkintas ir nori atsigriebti. Taip, kad tai neprieštarautų jo moralei. Reikia kur nors pastatyti mašiną ir duoti jam išgerti.
D/ skambina savo buvusiai kursiokei Ž., susitaria, kad galėsim pas ją pernakvoti. Ir dar susitaria, kad pirmiausia eisim į kažkokią to miesto skylę. Kur groja muzika, o žmonės pagal ją strikinėja.
Paliekam mašiną prie Ž. namų. Ji vedasi su savim draugę M. Jos abi mūsų metų, turbūt jau išsiskyrusios arba nespėjusios rasti, su kuo galėtų tai padaryti. Abi būtų ne mano skonio, jei tokį daiktą turėčiau. D. po kekšių kiek prigesęs, bet sparčiai taisosi.
Skylėje įsitaisome prie staliuko, netoli šokių aikštelės. Muzika – kažkoks degradavęs nuostabios afrikietiškos perkusijos palikuonis, bet, nepaisant išsigimimo, esminiais bruožais dar primena protėvį. Melodija beveik sunaikinta, numesta šalin ir sutrypta lyg kūną varžęs korsetas, paliktas tik ritmas, atvirai seksualizuotas, su savalaikėmis pauzėmis prieš audringą kulminaciją. Pagalvoju, kad Vagneriui šie nesibaigiantys muzikiniai orgazmai turbūt patiktų, ir sukikenu. Juk čia beveik viskas kaip jo operose, tik be valtį traukiančių gulbių ir kitų nesąmonių.
Susitelkiu į poravimosi ritualus. Patelės makiažu išryškinusios akis ir lūpas, plunksnos ir kailiai ant kūnų pritaisyti taip sumaniai, kad pabrėžtų poravimuisi svarbiausius organus. Patinėliai vaikšto pasipūtę, įdėmiai ir agresyviai nužiūrėdami vienas kitą. Jų judesiai dvelkia įtampa, ir tai nieko keisto, kai turi būti bet kada pasiruošęs stoti į kovą dėl patelės.
Mėgstu poravimosi ritualus. Juk visas menas kilo iš poravimosi ir laidojimo stūgavimų. To nemėgti kultūringas žmogus negali.
– Kažin kas lemia, kad rūšyje viena iš lyčių paprastai būna puošnesnė? – sakau D. – Štai, tarkim, ančių patelės – nuobodžiai rudos, o patinėliai – ryškiaplunksniai.
Jis įsmeigia pusgirtes akis į stalą ir susimąsto.
– Gal pasiūlos ir paklausos santykis? – sako galiausiai.
Nusijuokiame. Bandau prisiminti, kaip jaunystėje tokiose vietose kaip ši poruodavomės mes. Lyg ir viskas taip pat, bet kažkokios svarbios dalies mano prisiminimuose stinga. Viskas atrodo prėska ir sukaustyta, praskaidrinta tik pusėtino pirmųjų kartų saldumo. Nutariu, kad taip atrodo dėl nostalgijos. Manoji juk nukreipta į ateitį. Gal tai loginis prieštaravimas, bet linijinio laiko logika ir nesustabdysi.
D. tikrai nori atsigriebti, tad geria už du, o paskui eina šokti su Ž. Stebiu juodu jaunų kūnų apsupty, ir nuotaika subjūra. Tuo tarpu D. iš vieno studenčioko nuperka kažkokių tablečių. To šlamšto pavadinimą pamiršta, bet koks skirtumas.
Baigiame gerti, ką užsisakę, ir nutariame eiti pas Ž.
– Nemanai, kad mes buvome pilkosios antys? – sakau V. pakeliui.
– Vis paukščiai, – gūžteli jis, ir turbūt neklysta.
Pas Ž. praryjame šlamštą. Rimtas reikalas. Pajuntu virpant kojas, ir atsigulu ant grindų. Žvilgteliu į šoną. Ž. šaudo akim į V., bet jis dabar užsiėmęs – stebi savo rankų venas: jam atrodo, kad jos pučiasi ir tuoj sprogs. D. nesulaikomai krizena ir kažką pasakoja M. Ta atsistoja ir ima šokdama nusirenginėti.
Padedu galvą ir susitelkiu į muziką. Ir mane sužavi atlikėjų dikcija. Dar niekad negirdėjau taip aiškiai ir gražiai tariamų angliškų žodžių. Atrodo, kad kuo puikiausiai užčiuopiu net menkiausią garsą. Guliu, žaviuosi dikcija ir jaučiuosi lyg priplotas prie žemės, nes visos galūnės staiga apsunko, o užsimerkus ima atrodyti, kad į mano smegenis kažkas įdėjo ir sukioja rėžiančių spalvų kaleidoskopą.
Po kiek laiko per vargus atplėšiu galvą nuo grindų. Matau nuogą M. užpakalį. Joja ant D.
Prisimenu, kad kadaise padariau išvadą, jog visi žmonės iš esmės vienodi, skiriasi tik humoro jausmu ir veido išraiška mylintis, o ypač ištikus orgazmui. Tokios jau tos individualumo šaknys.
Pasidaro smalsu, kaip atrodo M. veidas. Sukaupiu jėgas ir atsistoju. Jaučiu, kad jėgos gali bet kada išsekti, taigi reikia skubėti. Keliais šuoliais liuokteliu prie sofos. M. aikteli. Nuraminu draugiškai paplekšnodamas per skruostą, paskui įsižiūriu į jos veidą. Savitas.
Tada prisimenu dikciją. Rytoj turbūt jos tokios nebegirdėsiu, reikia naudotis proga. Priropoju prie muzikinio centro ir sėdžiu. Priešais mane išjungto televizoriaus ekranas. Matau jame M. nugarą, D. pėdas, ant fotelio snaudžiančią Ž., jogo poza sustingusį ir savo venas stebintį V. Jie visi man atrodo gražūs.
– Jos tuoj sprogs, – lyg mantrą kartoja V. – Jos tuoj sprogs.
Man pasidaro jo gaila. Priropoju artyn.
– Įsiklausyk į dikciją, – patariu.
Paskui atsigulu ir užsimerkiu.

* * *

Kitą dieną važiuojam pas D. draugą į muziejų. Tai vienos literatūros klasikės gimtinė, atoki sodyba. Tas draugas, B., gyvena ten su mergina L., ir jam puikiai sekasi: tereikia nupjauti žolę ir priimti retkarčiais užklystančius literatūros entuziastus. Kitaip tariant, mokytojus, kuriems reikia varnelės popieriuose ir kurie dėl to tampo mažutėlius po tokias bauginančiai atokias vietoves.
Ž. ir M. irgi važiuoja su mumis. Sėdžiu ant galinės sėdynės tarp jų, su V. magnetofonu ant kelių, leidžiu mūsų jaunystės laikų muziką, o jos į mane žvilgčioja. D. joms pasakė, kad esu vaikų rašytojas, taigi smalsoka.
Vakarop pasiekiame muziejų. Vietelė graži: aplink laukai, jokio miesto ar kaimo netoliese, tik klasikės sodybos trobesiai. B. mums išdidžiai aprodo visokias jaujas ir klėtis, mes klausiam, ar nieko tokio, jei čia pabūsim, jis atsako, kad nieko tokio, ir dviprasmiškai užsimena, jog kartais čia pašvęsti užsuka ir žmonės „iš aukščiau“.
L., jo mergina, mus, ypač Ž. ir M., stebi įtariai. Matyt, sutrikdėme jų idilišką ramybę. Iš pradžių beveik pavydžiu B. gyvenimo šitame sarkofage. Bet paskui matau, kad jis mumis džiaugiasi, jo žvilgsnyje nėra įtarumo, ir pavydėti nustoju.
Kepame dešreles, paskui vakarojame kažkurioje muziejaus patalpoje. Kadaise čia turbūt buvo kažkas panašaus į svetainę. Apgirtęs B. brazdina gitara ir pusėtinai dainuoja, L. sėdi šalia jo, savininkiškai uždėjusi ant peties ranką. D. staiga pasigeria ir ima kvailioti, bet ne tiek, kad sukeltų grėsmę muziejui.
Man pasidaro nuobodu. Pastebiu, kad Ž. į mane žvilgteli ir išeina rūkyti į lauką. Ženklus suprantu, tad po minutės, pasiėmęs pusbutelį romo, išseku iš paskos. Ž. sėdi prie kažkokios kūdros. Kadaise joje turbūt visokios severiutės skalbdavo būsimos klasikės apatinius.
Sėdim ant liepto ir rūkom. Pagalvoju, kad Ž. visai miela: saikingai pavargusi nuo moteriškos vienatvės, saikingai prikrėtusi kvailysčių tą vienatvę besklaidydama. Pagalvoju, kad galėtume smagiai užsimiršti, bet akivaizdu, jog prieš tai jai reikia pasikalbėti. Taigi kalbamės. Ji užtektinai protinga, kad norėtų protingo vyro, bet neužtektinai protinga, kad pati tokį galėtų sudominti, ir tai dabar taip pat atrodo nuobodu ir liūdna, net nuobodžiau ir liūdniau nei girtos D. šnekos ir viso pasaulio gitarinės dainos.
Ji kalba toliau, o mane staiga užlieja su pykčiu persimaišęs pavydas: pavydu, kad jai vis dar reikia šių įžangų, visų šių nuspėjamų žaidimų, kai iš anksto numatomą veiksmą priimi lyg netikėtumą, lyg įrodymą, kad sutikai tą, kuris tave pažįsta, priima ir suvokia slapčiausius tavo norus. Ir tai taip šleikščiai kvaila, nes ir jos, ir mano norai be galo paprasti ir apgailėtini, visi, išskyrus vieną – tą vienintelį, kurio patys patenkinti negalim, ir iš to negalėjimo stačia galva puolam prie tų, kuriuos patenkinti taip lengva.
Ir dar pasidaro gaila: jos – dėl visos šios išsaugotos kantrybės, ir savęs – dėl to, kad man jau nuobodu, kad pirmi prisilietimai nebekelia virpulio, kad visi kadaise naktimis klausyti ar sakyti dvasingi tauškalai jau tapo monotoniškai ir dusliai kapsinčiais lašais, sukritusiais štai į šitą seną sustingusio vandens kūdrą.
Pajuntu norą ją įžeisti, išvesti iš pusiausvyros, priversti įsiusti ar duoti man antausį. Kad užsičiauptų ir suvoktų, jog mudu visa tai jau patyrėme, kad nebėra priežasties maivytis ir suktis šių atviravimų ratuose.
Jai tebekalbant atsistoju ir imu čia pat, nuo liepto, šlapintis į tvenkinį. Ž. sustingsta ir tyli, tarsi norėdama geriau įsiklausyti.
– Kada nors dulkinaisi literatūros klasikės lovoje? – klausiu.
Matau, kaip tamsoje ji papurto galvą. Ištiesiu ranką ir padedu atsistoti. Ką gi, antausio, rodos, nebus.
Atsidusęs baigiu gerti romą ir mudu patraukiam į muziejų ieškoti lovos.

* * *

N 3 mus pasitinka kelio ženklu „Miestas stebimas vaizdo kameromis“.
– Gali pagalvoti, kad čia yra ką stebėti, – sako D. Jam po vakar skauda galvą, tad šiek tiek piktas.
– Tas ženklas čia tam, kad visi žinotų, jog čia miestas, o ne šiaip kas, – sako V. Jo nuotaika taip pat subjurusi.
Manoji ne ką geresnė. Iš ryto užsukome į prekybos centrą pusryčių, ir mane įsiutino staiga, lyg pirmą sykį, pastebėta šokoladų įvairovė. Didžiulė, iš tolo marguojanti kelių aukštų lentyna, prikimšta šokoladų su riešutais, razinomis, karamele ar kuo tik nori. Ta gausa pasirodė lyg iššūkis, taigi  nusipirkau tris ar keturias plyteles, o paskui visą dieną per jėgą, bet principingai grūdausi į burną.
Vakarėja. Paliekam mašiną prie V. pusbrolio namų. Greitai paaiškėja, kad mieste nėra kavinės. Vietiniai sako, kad jaunimas renkasi stadione. Abejojam, ar mes dar jaunimas, bet nusiperkam kas romo, kas viskio, o paskui traukiam į stadioną. Jis aptriušęs, bet po stogu dar stovi nemažai aplaužytų suoliukų. Ten ir įsikuriam.
Netrukus susipažįstam su dviem vietiniais. Jie už mus bent dvigubai jaunesni. Vienam per pusę veido pūpso mėlynė. Paaiškina, kad gavo beisbolo lazda, kai užklydo į gretimą miestuką, taigi priimam jį kaip savą. Antras šiek tiek įtartinas: studijuoja sostinėje, ir visai jį įsivaizduoju dėliojantį ledus Stokholmo senamiestyje. Bet abu jie geria naminę. Jos skonis šlykštus, ypač po romo, bet vietinių vaišingumo paniekinti neturim teisės.
Į stadioną prisirenka daugiau jaunimo. Įtartinas vietinis kažkuriuo metu pakvaišta, nubėga laiptais į apačią, išsitraukia pistoletą ir nukreipia vamzdį į mus, sėdinčius ant viršutinio suoliuko.
– Iššaudysiu, – rėkia, – visus iššaudysiu!
Kai vietinis su mėlyne jį nuramina, jis grįžta prie mūsų ir ramiai, lyg niekur nieko, geria toliau. Man vietos papročiai padaro įspūdį. Paplekšnoju mus iššaudyti ketinusiam vietiniui per petį.
– Vis dėlto nebus ir iš tavęs švedo, – sakau pajutęs jam nuoširdžią simpatiją.
Kažkuriuo metu apima blogumas. Nusvirduliuoju į šoną, prie krūmų, ir imu vemti. V. – aukso širdis – pribėga ir laiko už pečių. Staiga nusikeikia:
– Bliad, vemi kraujais. Reikia kviesti greitąją.
Pasidaro juokinga. Noriu paaiškinti, kad visą dieną kovojau prieš šokolado įvairovę, bet negaliu, nes reikia vemti ir juoktis.
– Ką darom? Koks čia adresas? – nerimsta V.
Reikia jį stabdyti, nes tikrai iškvies greitąją.
– Nurimk, – išstenu juokdamasis ir vemdamas. – Čia šokoladas.
– Taip, taip, šokoladas, – ramina V. – Tuoj iškviesiu ką nors.
Šiaip ne taip įtikinu, kad man ne baltoji karštinė, kad čia tikrai kažkas panašaus į šokoladą. Paskui prigulu ant vieno iš suoliukų ir ilsiuosi. Girdžiu, kaip rėkauja D., paskui kažkas su kažkuo mušasi.
Kai atsipeikėju, jaučiuosi žvalus ir laimingas. Prie mūsų sėdi dar daugiau vietinių. Įžiūriu ir keletą moteriškų siluetų. Rodos, dar paauglės. Kai prieinu, D., žinoma, pristato mane kaip vaikų rašytoją. Kai D. išgeria, jam šis faktas pasidaro be galo juokingas. Panašiai kaip man vėmimas šokoladu.
Susirandu savo romą. Viskas aplink ima lietis, klaidžioju tarp tamsoje skendinčio stadiono suolų. Su visais glėbesčiuojamės lyg seniai nesimatę broliai, visiems siūlau romo.
Apimtas gerumo net noriu šiems jauniems siluetams paaiškinti, koks mįslingas dalykas yra literatūra, kaip ji keistai veikia mūsų gyvenimus, juk ir dabar, šią akimirką, mes geriame romą tik todėl, kad kadaise skaičiau „Lobių salą“, o ten visi maukė romą, kurio tuo metu čia nebuvo, ir dar tada, vaikystėje, nutariau, kad suaugus tai bus mano gėrimas, taigi, vadinasi, jei ta knyga nebūtų papuolusi man į rankas, galbūt dabar, šią akimirką, mes gertume kažką kita.
Bet paskui nutariu, kad visa tai niekai, ir šios akimirkos užteršti neverta.
Staiga susivokiu, kad bučiuojuosi. Matyt, viena iš tų jauniklių.
– Galėtumėm eiti į mano tėvų sodo namelį, – sako. – Tik, žinai, sergu…
Prunkšteliu.
– Kuris čia panašus į sveiką? – klausiu.
Einame per miestą, kurį stebi vaizdo kameros. Laimei, miestas visai nedidelis, mes jau užmiestyje, kur prasideda sodai. Sodo namelyje tvyro kaimo kvapas ir nėra elektros, uždegame žvakigalį. Pasirodo, ji visai graži ir visai jauna. Svarstau, ar chronologiniu požiūriu galėčiau būti jos tėvas.

* * *

Gulime ant palaikės sofos, rodau jai savo bambą, pasakoju, kaip ja didžiuojuosi, nes ji gili ir praktiška. Rūkome ir kratome į mano bambą pelenus.
– Gesinsim irgi į bambą? – klausia krizendama.
– Taip, tik pirma į ją man primyši, – atsakau.
Ji vėl sukrizena. Mano, kad juokauju.
– Ištvirkęs senis, – sako.
– Bent jau šis tas nepasikeitė.
Bet paskui nusmelkia mintis: ne, vis dėlto šis tas pasikeitė. Dabar aš jau tikrai senis.
Ji juokiasi, ir pajuntu, kad beveik ją myliu, taip myliu, kad kai kažkurią akimirką paklausia, kodėl rašau vaikams, visai nepykstu, nes tiek daug dar joje nežinojimo, ką daro.
O paskui, kai vėl rūkome ir kratome pelenus į mano bambą, pasakau, kad kadaise norėjau rašyti ir suaugusiesiems, kad netgi buvau sugalvojęs apsakymo idėją, puikią idėją, kad jau beveik ketinau rašyti, bet paskui supratau, kad tai yra mano vienintelė idėja suaugusiesiems, kad ją įgyvendinęs nebeturėsiu ko jiems pasakyti, kad kai kurie autoriai yra parašę storiausių romanų, bet vis tiek nebuvo išgirsti, ir, vadinasi, aš juo labiau nebūsiu išgirstas, ir todėl pasilikau tą idėją sau, ir kartais sukioju ją mintyse lyg obuolį tarp pirštų, ir dėlioju žodžius, kurie niekada nebus užrašyti.
Ir ji, beveik mylima, su tiek daug nežinojimo, ką daro, prašo, kad papasakočiau tą idėją, ir aš pasakoju, užgerdamas romu ir gesindamas nuorūkas į jos beveik nekaltą šlapimą mano bamboje.

* * *

 Legenda apie mažąją šimpanzę

Vienas vyrukas parašė knygą „Skrajokit su ereliais“, o paskui gyveno iš to, kad skaitydavo apie tai motyvacines paskaitas. Tema buvo kuo paprasčiausia: jis nagrinėjo erelių gyvenimą, charakterio ir kūno ypatybes, visa tai aukštino ir pateikė skaitytojams ir klausytojams kaip sektiną pavyzdį. Tarkim, erelio regėjimas labai geras, jis sklando labai aukštai, iš ten pamato savo auką ir milžinišku greičiu sminga į apačią. Taigi ir jūs būkite kaip ereliai: sklandykite aukštai, žaibiškai pulkite, į ką nusitaikę. Arba štai ereliai pasižymi monogamija – kurkite ir jūs tvirtas šeimas.
Tam vyrukui sekėsi visai neblogai: žmonės noriai plūdo į jo paskaitas ir mokėsi, kaip sklandyti su ereliais. Ateidavo ir jaunimo, ir garbesnio amžiaus žmonių, ir moterų, ir vyrų – labai jau universalus paukštis tas erelis. Kas juo nenorėtų būti?
Bet štai kartą nutiko keistas dalykas: vyrukui pasakojant apie tai, kaip šauniai ereliai medžioja ir doroja savo aukas, viena mergina auditorijoje ėmė verkti. Jis nustebo, mat jo paskaitoje lyg ir nebuvo nieko griebiančio už širdies, tad paskui, po visko, kai klausytojai traukė durų link, paprašė tos merginos pasilikti. Ji pasiliko, o jis jos paklausė, kodėl ji per paskaitą apsiverkė.
– Mat pasidarė gaila triušių, – atsakė ji. – Triušių, pelių ir visų kitų nekaltų padarėlių, kuriuos sumedžioja erelis.
Vyrukas apstulbo. Pasakodamas apie erelius ir mokydamas jais būti, niekada nesusimąstė, kaip viskas atrodo iš nekaltų padarėlių požiūrio taško. Jis parėjo namo ir ilgai apie tai galvojo. Ir su kiekviena valanda jam taip pat vis labiau darėsi gaila nekaltų padarėlių. Jis taip įtemptai apie tai mąstė, kad jo makaulėje įvyko kažkoks lūžis. Jis suprato, kad erelis yra blogis. Ir jam buvo gėda, kad galbūt paleido į šį pasaulį visą būrį plėšrūnų.
Kai kitą dieną jis įžengė į auditoriją, ant lentos, kur paprastai užrašydavo savo paskaitos pavadinimą – „Skrajokit su ereliais“, užrašė: „Kruškitės su šimpanzėm.“ Klausytojai santūriai sukrizeno, bet jis nesustojo. Pirmiausia buvo atsiribota nuo erelių: tai, kas anksčiau buvo pateikiama kaip privalumas, dabar buvo pateikta kaip šlykštynės – smurtas, agresija, kraugeriškumas ir taip toliau. Tačiau susitapatinti su triušiais, bailiai žiūrinčiais į dangų, ar nematyti tenai erelio, jam taip pat nesinorėjo.
Savo idealu jis pasirinko mažąsias šimpanzes. Pasirodo, tai tiesiog nuostabūs padarai. Regis, tai vienintelė gyvybės forma, kuri praktikuoja visas žmonėms žinomas sekso formas. Be to, mažosios šimpanzės tai daro gausiai ir noriai. Iš esmės tai utopinė harmoninga biseksuali visuomenė: jei patinėlis A supykdė patinėlį B ir patinėlis B nutarė vyriškai išsiaiškinti santykius, patinėlis A tiesiog atsuka jam sėdynę, ir konfliktas užglaistomas karštomis aistros akimirkomis. Jokio karo, jokios agresijos. Viena didžiulė hipiškai nusiteikusių beždžionėlių komuna.
Vyrukas visa tai pasakojo labai vaizdžiai, judesiais imituodamas šimpanzių elgesį. Žinoma, jį atleido iš darbo. Keletas vyrų ir moterų padavė jį į teismą už seksualinį priekabiavimą. Išsigelbėjimas atėjo iš medikų: jie nustatė jam kažkokią nuo atsakomybės atleidžiančią diagnozę. Iš pradžių vyrukas visu tuo piktinosi. Vis klausė, kodėl niekam nekliuvo, kad jis kelerius metus visus mokė agresijos ir negailestingumo, o štai paskaita apie visuotinę meilę baigėsi šitaip. Bet paskui susitaikė su likimu, kitaip tariant, visuomene, ir įsidarbino, tarkim, degalinėje.

* * *

Jau beveik pirma nakties, ir jai reikia eiti namo, kitaip „tėvai nusuks sprandą“. Neturiu supratimo, kur dabar D. ir V., kur dabar tas sutemų apgaubtas stadionas, tad ji palydi mane iki jo, ir tada atsisveikinam.
D. visiškai girtas, sėdi ant betono atsirėmęs į galinį suoliuką ir snaudžia. V., kaip pastebiu jam prisidegant cigaretę, įsitaisė mėlynę, o iš nosies bėga kraujas. Mano nuostabai, romo dar likę, tad pasičiumpu butelį, prisėdu prie miegančio D., klausausi pritilusio klegėjimo aplink ir žiūriu į tuščią, tik mėnulio apšviestą stadiono aikštę.
Galiausiai pajuntu, kad galva vėl sukasi ir kad reikia prigulti. Svirduliuodamas leidžiuosi laiptais žemyn. Einu į stadiono vidurį ir atsigulu taip, kad galva būtų per patį futbolo aikštės centrą žymintį baltą apskritimą. Guliu ten, dvokdamas vėmalais, alkoholiu, prakaitu, šlapimu, sėkla, menstruacijų krauju, o labiausiai – senstančiu žmogumi, ir žiūriu į žvaigždes, ir man atrodo, kad ten kažkas aukštybėse tuoj prisidės prie lūpų švilpuką ir duos ženklą pradėti antrą rungtynių kėlinį, ir tada neregimos kojos pribėgs ir spirs man į galvą.
Ir dar pagalvoju, kad žiūrint iš ten, iš dangaus aukštybių, dabar mano galva turbūt atrodo lyg apgaubta nimbo, ir nuo tos minties imu kvatotis.

* * *

Kitą rytą vengiame žiūrėti vienas kitam į akis ir tylim. Kirba nuojauta, kad kelionė baigėsi, nors šiandien tik ketvirtadienis.
Po kiaušinienės ir kavos D. sako:
– Skambino žmona. Jaunėlis apsirgo. Turiu važiuoti namo.
– Man irgi laikas, – pritaria V. – Tikiuosi, iki rudens mėlynė užgis.
Man niekas neskambina ir niekas neturi užgyti. Bet ir man jau sekmadienis.
Susikrauname daiktus, padėkojame V. pusbroliui už nakvynę ir važiuojame namo.
– Gaila, kad jūros taip ir nepasiekėm, – niūriai sako D. spoksodamas pro šoninį langą.
Tylim, nes tai tik dalis tiesos. Labiausiai mums gaila, kad mūsų gyvenimas visada liks žemiau Keruako lygio. Kad visada žiūrėdami į ledais prekiaujantį vaikinuką Stokholmo senamiestyje norėsim jį iš pavydo nudėti.
Po kelių valandų V. staiga sustabdo mašiną. Klausiamai į jį žiūrim, o jis rodo į kelio ženklą. Ten parašyta: JŪRA.
– Kas čia? – klausia D.
– Kažkokia upė, – sako V.
Išlipame iš mašinos. Nusileidžiame prie kranto, susėdame ir rūkome.
– Koks asilas galėjo pavadinti upę Jūra? – galiausiai prabyla D.
– Gal tikros jūros nebuvo matęs, – sako V. – Ir jam ši upė atrodė plati kaip jūra.
Žiūrim į jūros visai neprimenančią upę. Ir bandom įsivaizduoti žmogų, kuris galėjo joje įžiūrėti jūrą. Jis turbūt buvo laimingas.
D. staiga pakyla, nueina prie mašinos, paskui grįžta su Keruaku rankoje. Įmeta knygą į vandenį.
– Negaila? – klausiu.
– Knygos? – perklausia jis, o paskui ima isteriškai juoktis. – Ne, knygos negaila.
Atsisveikiname su upe, kažkokio laimingojo pavadinta Jūra, ir grįžtame į mašiną. Važiuojame namo.
Už kažkurio posūkio išjungiu seną magnetofono kasetę ir įjungiu radiją. Niekas neprieštarauja.