George Saunders. Linkolnas Bardo. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 384 p. – Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisiais. Amerikiečių rašytojas George’as Saundersas romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.
Vos atsivertus romaną, nustebino jo struktūra: istorija papasakota daugybės veikėjų (dvasių) balsais bei įvairių istorinių tekstų (tikrų ir išgalvotų) ištraukomis. Memuarų, biografijų, laiškų fragmentai kūriniui suteikia autentiškumo, sukuria įtaigų istorinį foną, o dvasių pasakojimai asmeniškesni, atskleidžiantys jų bei kitų veikėjų jausmus ir mintis. Dvasių daug, jos atkeliavusios iš skirtingų vietų, epochų, nugyvenusios labai skirtingus gyvenimus, todėl, kai jų choras kalba, kiekvienai jų į bendrą pasakojimą įterpiant savo asmeninės istorijos detalę, atsiveria plati žmogiškosios patirties panorama. Tačiau, nepaisant patirties įvairumo ir gausos, matyti, jog nieko išskirtinai naujo žmonių gyvenime nenutinka, esminiai dalykai – gimimai, troškimai, meilė, klaidos, mirtys – kartojasi. Skaitant knygą, prieš akis tarsi nusidriekia kelias, kuriuo lemta eiti žmogui (ir kas gi daugiau, jei ne pomirtinis būvis, geriausiai tą kelią apibendrina).
Pasakojimo centre – Abraomo Linkolno sūnaus netektis. G. Saundersas viename interviu mini, jog knygą parašyti nusprendė išgirdęs, kaip labai Linkolnas gedėjo vaiko (yra žinoma, jog po laidotuvių net lankėsi kriptoje ir laikė kūną glėbyje); autoriui toks stiprus sielvartas pasirodė tam tikra prasme gražus, vertas atskiro pasakojimo. Rodos, „Linkolnas bardo“ galėtų būti pritaikytas skaitymo terapijai, parekomenduotas išgyvenančiam artimojo netektį, nes padėtų apmąstyti tai, kas nutiko, ir rasti atramos taškų. <…> Pasaulis pilnas sielvarto; <…> visi kenčia; <…> ir todėl reikia daryti, ką gali, kad palengvintum tą naštą tiems, su kuo susiduri <…>, – samprotauja Abraomas Linkolnas 336-ajame puslapyje, taip tapdamas panašus į budistų bodhisatvą – būtybę, kuri, nors pati yra priartėjusi prie nušvitimo, iš didžiulės atjautos pasižada atgimti samsaroje, kad padėtų nušvisti kitiems.
Romane yra ir daugiau budizmo filosofijos elementų (nieko nuostabaus, nes pats autorius budistas). Pavyzdžiui: Jis atėjo iš nieko, įgijo pavidalą, buvo mylimas ir visada turėjo grįžti į nieką (p. 269) ir Aš nesu patvarus ir Merė nėra patvari, ir net čionykščiai pastatai ir paminklai nepatvarūs, ir visas miestas nepatvarus, ir platusis pasaulis nepatvarus. Visa kinta, mainosi, kiekvieną akimirką (p. 269) – iliustruojamas nepastovumas, vienas iš trijų budizme nurodomų būties požymių. Visi sielvartauja ar sielvartavo, ar tuojau sielvartaus. Tokia pasaulio prigimtis (p. 337) – kentėjimas, kitas būties požymis. Jo užuojauta tą akimirką buvo skirta visiems, griežta logika vertė ją nerangiai įveikti visus skirtumus (p. 338) – atjautos visoms gyvoms būtybėms principas.
Nesidominčiam budizmu skaitytojui kūrinį suprasti bus sunkiau, nes tekste ne iškart ir ne iki galo paaiškinama dvasių prigimtis, aplinkybės, į kurias jos patekusios, ateities perspektyva. Prieš skaitant pravartu pasidomėti bardo samprata, pavyzdžiui, pavartyti „Tibeto mirusiųjų knygą“ – tuomet romanas atsiskleis įvairiapusiškiau ir skaityti bus daug įdomiau.
Kūrinio atmosfera kiek depresyvi, nes daugiausia pasakojama iš mirusiųjų pozicijos, veiksmas vyksta kapinėse, daug dėmesio skiriama netekčių, mirties temai (tekstas kartais net primena ilgą epitafiją), tačiau jame nestinga ir šviesos, vilties, kad klaidos gali būti ištaisytos, o nuodėmės atpirktos. Pasakojant išvengiama sentimentalumo; veikėjai su lengva ironija žvelgia vienas į kito bei savo pačių nesėkmes ir silpnybes, gyvenimas vaizduojamas nepagražintas, nenutylimos širdį draskančios neteisybės ar kiti kančios šaltiniai. Jei esi įpratęs prie kūrinių su vien laimingomis pabaigomis, toks atvirai vaizduojamas dramatizmas gali šiek tiek sukrėsti.
Knygos veiksmas vyksta XIX amžiuje, todėl ir daugumos personažų kalbėjimo maniera būdinga tam laikmečiui, ji rafinuota, truputį formali. Tekstas labai sklandus (kiekvienas žodis, rodos, parinktas tobulai) bei jam būdingas ritmas, sukuriamas pauzėmis, pakartojimais, kuris lengvai hipnotizuoja – už tai neabejotinai reikia dėkoti ir vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kokybiškai išvertusiai kūrinį. Perteikti specifinę dvasių šneką, rasti lietuviškų atitikmenų joje pasitaikantiems autoriaus naujai sukurtiems žodžiams tikriausiai buvo nemažas iššūkis.
Dėl emociškai paveikaus turinio ir takių sakinių „Linkolnas bardo“ taip įtraukė, jog perskaičiau per du prisėdimus. Dabar norisi skaityti antrąkart – lėčiau, atkreipiant dėmesį į detales, kurias galėjau praleisti. Tai originalus, daugiasluoksnis kūrinys, atspindintis šiuolaikinės literatūros tendenciją laužyti formos standartus ir ieškoti naujų, paveikesnių. Užvertusi paskutinį puslapį jaučiau, jog laiką praleidau ne veltui.