Greta Ambrazaitė (g. 1993 m.) – poetė, vertėja, redaktorė, leidėja („Baziliskas“). Dviejų poezijos knygų – „Trapūs daiktai“ (2018 m.) ir „Adela“ (2022 m.) – autorė. Kūryba įvertinta Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės, Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijomis, versta į keliolika užsienio kalbų. „Trapūs daiktai“ 2018-aisiais tapo „Metų knyga“ poezijos kategorijoje.

1. Kadaise psichoanalitikai sugalvojo įdomią meno kilmės teoriją: neva, kai sveikieji genties nariai išeidavo į medžioklę, visokie paliegėliai likdavo namuose ir bandydavo prisidėti prie šito proceso simboliškai – piešdami bizonus ir jų medžioklę ant uolų sienų. Ar sutinki su tokia kūrybos kaip sublimacijos teorija? Jeigu taip, iš kokio stygiaus kyla Tavoji kūryba?

Jeigu jau pradėjom apie psichoanalizę, kūrybos šaknų tenka ieškoti vaikystėje – ir ten glūdi toks pozityvios ir negatyvios patirties miksas. Beveik neidavau į kiemą, augau vadinamoje Krasnūchoje, paskutiniuoju dešimtmečiu bene pačiame nesaugiausiame Vilniaus mikrorajone. Kaip dabar suprantu, tėvai vengė be priežiūros išleisti žaisti į lauką, nors neprisimenu, kad ten pati būčiau veržusis. Taigi kažkuo užsiimti teko namie – dažniausiai tai buvo piešimas, skaitymas, vėliau ir rašymas. O vasaras leisdavau pas močiutę, kuri man suteikdavo visišką laisvę gadinti daiktus ir žaloti interjerą – nuo drabužių karpymo iki šimtų vinių kalimo į sieną. Buvo visos sąlygos kurti, jei kūrybą laikytume savotišku savo aplinkos perkonstravimu.
Įpratau nuolat kurtis esamai alternatyvią realybę. Dėl froidų, adlerių viskas aišku, galiu save diagnozuoti: pirma – niekada nesistengiau išvystyti fizinių gebėjimų, tam trūko azarto ir duomenų; antra – neišreikštas liko konkuravimas sportiniuose žaidimuose, rungtyniavimas (meno lauke, pasak sociologų, irgi vyksta rungtynės). Be to, kūryba man visada buvo saugumo priebėga, leisdavo atitrūkti, pailsėti, užsimiršti.

2. Kokias penkias knygas pasiimtum į negyvenamą salą ir kokia tvarka imtum jas deginti, kai prireiktų laužui prakurų?

Kad jau neišvengiamai prakuroms, praktiniais sumetimais rinkčiausi storiausias. Pažvelgus į lentynas, suprantu, kad temptis tektų Jano Bułhako albumą, Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“ ir žmogaus anatomijos atlasą. Iš šių knygų anatomijos atlasas būtų naudingiausias, jį pasilikčiau pabaigai. O ką norėčiau skaityti? Laba nuspėjama. Ką perskaityti nuo pradžios iki galo visad pritrūkdavo laiko – Šventąjį Raštą. Ir kas mane įvairiais tarpsniais vis nukrato kaip elektra, nepraranda poveikio – Paulio Celano „Aguoną ir atmintį“ Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščius. Puikiai pagilintų vienatvę negyvenamoje saloje, kad ilgesio nepasirodytų per mažai.

3. Jeigu būtum baisiai žiaurus žmogus ir turėtum baisiai didelį priešą, kurį galėtum kankinti literatūra, kokį lietuvių literatūros kūrinį verstum tą baisiai didelį savo priešą kiaurą dieną skaityti?

Tiktų kad ir trumpas eilėraštukas. Tas pats. Trumpas. Visą dieną. O jeigu mano priešas neskaitantis žmogus, jo kankinimui panaudočiau Andriaus Jakučiūno „Lalagę“.

4. Žinia, labiausiai kurti padeda artimieji. Žinia, jie labiausiai ir trukdo. Kokie Tavo didžiausi buvę ir esami kūrybiniai padėjėjai ir trukdytojai?

Nepamenu, kas yra sakęs, kad didžiausias kūrybos priešas – prie durų stovintis vaikiškas vežimėlis. Tai ne visai tiesa, arba tiesa iš dalies. Mano „didžiausi trukdytojai“ primena, kas tebesu dabar ir kas
buvau anksčiau, ir jei ne jie – gal jau būčiau tą savo dalį pamiršusi, užsiėmusi kitais, praktiškai naudingesniais ir finansiškai perspektyvesniais reikalais, tarkim, siekčiau karjeros kokioje įmonėje.

5. Ką manai apie posakį, kad kritikas – tai žmogus, kuriam nepavyko tapti menininku?

Abejoju, ar posakis teisingas. Manau, kad kūryba ir kritika yra du skirtingi mąstymo registrai. Kritikai reikia analizės, o kūrybai analizė ir ypač savianalizė gali kišti koją, slopinti, menininkai juk baisūs egoistai. Kalbant apie lietuvių literatūrą, gana akivaizdu, kad retas rašytojas sugebėtų parašyti gerą kritikos straipsnį, o ar literatūros kritikas potencialiai sukurtų gerą grožinį tekstą – nuojauta
kužda, kad taip.

6. Su kuriuo Lietuvos literatūros klasiku ar klasike labiausiai norėtum išgerti ir ko jų paklaustum, kai po, tarkim, penkto mauko jam ar jai atsirištų liežuvis?

Pasirinkčiau Liūnę Sutemą ir užduočiau daug klausimų apie jos asmeninį gyvenimą, skirtingus vaidmenis. Kiek pažįstu ją per poeziją, atrodo, kad rastume bendrų temų pokalbiui. Kažkada buvo minčių rašyti apie ją disertaciją – kol kas planai likę planais.

7. Norėtųsi paklausti apie gėdingiausią nutikimą gyvenime, bet, žinoma, vis tiek nepapasakosi, tad bent nusakyk penkiais kodiniais žodžiais.

Vakaras, stogas, žolė, drakonas, video.

8. Kadaise, prasidėjus Sąjūdžiui, buvo metas, kai net neskaitantys paaugliai bėgo į bibliotekas ieškoti R. Gavelio romanų, nes pasklido gandas, kad ten juodu ant balto parašytas žodis „bybys“, – tai tarsi tapo simboliu, kad vyksta kažkas esminio ir artėja didžiulės permainos. Ar pasitaikė Tavo gyvenime meno kūrinių, kurie išėjo iš siaurų kultūros rėmų ir įgijo Tau platesnę socialinę, psichologinę ar dar kitokią prasmę?

Man į rankas anksti pateko tokių autorių, kaip Franzo Kafkos, Hermano Hessės, Albert’o Camus knygos, jas skaičiau septintoje klasėje, gal po metų kitų susipažinau su Jeanu Genet, Georges
Bataille ir kitais prancūzais. O dabar atrodo, kad visi tie masių nekentėjai rašytojai individualistai tuo metu man formavo ne itin sveiką ir ne visai įprastą požiūrį į pasaulį, taigi – turėjo gilesnį psichologinį poveikį bręstančiai asmenybei, nei norėčiau. Žinoma, ir muzika, visokie cold wave’ai, dark wave’ai ir shoegaze’ai. Viskas vienu metu.

9. Kokią didžiausią klaidą daro pradedantys rašytojai po to, kai jau padaro didžiausią klaidą pradėdami rašyti?

Išsirenka truputį vyresnį, dažniausiai jau knygą išleidusį rašytoją ir stengiasi kurti kaip jis. Pavyzdžiui, dabar per jaunųjų skaitymus matau nemažai nojų saulyčių, prieš keletą metų buvo jaunųjų vytautų
stankų banga. Lietuvių literatūroje atskiros temos nusipelno Aido Marčėno klonų dauginimasis kiekvienoje poetų kartoje.