Tarp skirtingų pasaulių kartais būna dideli plyšiai. Vieni vos keleto milimetrų pločio, kiti – siekiantys milijardus šviesmečių. Jie pasitaiko pačių įvairiausių formų. Kalba pernelyg ribota, kad būtų galima kažką tikro apie juos pasakyti. Užtenka žinoti apie jų egzistavimą. Atstumas – realiatyvi sąvoka. Įveikti keletą šviesmečių gali užtrukti trumpiau nei vieną milimetrą. Ir atvirkščiai. Matematika tinkama aprašyti objektus koordinačių plokštumoje. Ji nustoja veikti vos tik žvilgsnis nuklysta  kažkur už plokštumos ribų.

Išmatuoti atstumą tarp taško A ir taško B galima ir su liniuote. Deja, plyšiai nepasiduoda matuojami. Jie išsisuka nuo bet kokių bandymų įsprausti juos į kategorijas, užkabinti etiketes ir patalpinti po muziejaus stiklu. Plyšys niekada nebūna tokio paties dydžio. Jis kinta. Tai sumažėja, tai padidėja. Kartais plečiasi arba mažėja, iš tiesų, nei plėsdamasis, nei didėdamas.

Teksto veikėjas gali sėdėdamas ant kėdės taške A užuosti taške B esančios užteksčio veikėjos plaukus. Ši savo ruožtu gali įžiūrėti teksto veikėjo akių raukšles, jo kėdės arba dangaus spalvą. Gali ir nieko neįvykti. Kuo didesnis plyšis, tuo neryškesni kontūrai.

Kartais šalia esantys žmonės tiesiog akyse ima blukti. Pirmiausia, pranyksta jų veidas. Tada balta marška pasidengia jų rankos ir kojos. Galiausiai, kūnas tampa permatomas, lyg perlietas rytmečio rūko. Tai reiškia, kad plyšys pasidarė toks didžiulis, kad komunikacija tapo neįmanoma.

Didžioji dalis to niekada nepastebi. Akys įpranta prie nublukusių spalvų. Smegenys išmoksta nekelti nepatogių klausimų. Jausmai išreiškiami iš anksto nuspėjamais būdais. Galima suvesti juos į keletą paprastų formulių. Visko įvyksta per mažai. Gal taip ir reikia. Į svetimus smegenis įmanoma įsibrauti tik iki tam tikro lygio. Toliau driekiasi nežinomybės atolai, padarantys net ir kvailiausią makaulę didžiuliu galvosūkiu bet kokiems mokslams.
Plyšiui išnykus, du individai, paprastai, didžiuliu greičiu trenkiasi į vienas kitą. Jų dulkės susimaišo kosminėje platybėje. Dar kurį laiką girdisi susidūrimo garsas, vibruodamas iš vienos planetos į kitą kaip koks gongas.

Aš nenoriu išnykti. Man patinka manasis mirtingumas. Dėl to niekada neleidžiu aplink esantiems plyšiams užsiverti. Geriau visada išlaikyti galimybę stryktelėti per juos į kitą pusę. Taip taškas A ir taškas B netenka prasmės. Plyšys tarp manęs ir užteksčio veikėjos toks nedidelis, kad girdžiu kaip kilnojasi jos krūtinė prieš užmiegant. Šitas garsas ramina.

Kiekvieną rytą išeinu į savo pasaulį palikdamas ją miegančią. Visada tiksliai žinau, kada ji prabunda, ką valgo pusryčiams ir kokios spalvos kojines dėvi.

Tiesa, niekada nesibraunu per giliai. Iškiltų grėsmė, kad plyšys išnyks. Užteksčio veikėja nešioja tuos pačius žinojimo prietaisus. Plyšys tarp mūsų lyg magnetinė audra, kurios metu susidaro Šiaurės pašvaistė. Užtenka pakelti galvą į žaliai nusidažiusį dangų, kad jausčiau užteksčio veikėjos petį tame pačiame koordinačių plokštumos taške. Nors ji gali būti niekur neiškeliavusi iš savojo taško.

Apsidairius lengva pamatyti, kad kiekvienas iš mūsų egzistuoja daugybėje pasaulių vienu metu. Taip daug paprasčiau. Būna žmonių, kurie gyvena tik viename pasaulyje. Kiti turi keletą ar keliolika. Arba tūkstantį, bet apie pusę jų nežino.

Kai nakties plaukai užkloja laukus ir upę, patogiausia juos visus pajausti. Kaskart iš naujo nustembu suvokęs, kad nei kūniškas pavidalas, nei mintys nėra svarbu. Jei nebūtų tų pasaulių, nebūtų manęs. Nebūtų plyšių – nebūtų kito. Kuo daugiau pasaulių – tuo daugiau plyšių. Galiausiai, tai tampa galinga jėga, kurioje nebelieka perskyrų tarp to kas esu aš ir to, kas nesu aš.

Užteksčio veikėja gyvena begalybėje skirtingų pasaulių. Peršokam plyšius ir susitinkam juose, kad galėtume su moksline aistra tyrinėti vienas kitą. Tada jaučiuosi labiausiai gyvas.

2018-10-13