– Sūnau, atėjo atsiprašymo laiškas iš prezervatyvų gamyklos. Bent tiek iš tavęs naudos, – sumurmėjo tėvas Dženkinsas iš Niu Hempšyro parapijos.

– Koks dar atsiprašymas?

– Tavo gimimo liudijimo kopija, dykaduoni. Ryt pristatom daktarui docentui Smitui. – Dženkinsas vyresnysis tėškia kopiją Dženkinsui jaunesniajam į veidą.

– Man gaila medžių, – droviai glostydamas savo ilgus plaukus ištarė Dženkinsas jaunesnysis.

– Kodėl? Nes juos kerta ir gamina iš jų popierių?

– Ne, nes jie visą savo gyvenimą gamina deguonį tokioms beširdėms bjaurybėms kaip tu. – Dženkinsas džiunior verkdamas laiptais nuskuodžia į savo kambarį.

„Mano sūnus toks nepakenčiamas. Mes kartu bėgom iš Izraelio, kartu atsikraustėm į Angliją, o jis… Dar ta diagnozė, dėmesio trūkumas ar kas ten. Būtų koncentracijos stovyklų – nusiųsčiau jį ten. Jokios pagarbos, jokios meilės…“ – Dženkinsas senior lipo laiptais pas savo sūnų. Greitais, nerimo pilnais žingsniais trepsėjo į parketą.

– Dženkinsiuk, suauk pagaliau. Šį vakarą kartu eisim į koncertą.

– Nenoriu aš klausytis tų penkių negrų ant scenos.

– Visų pirma, juodaodžių, mes civilizuotam pasauly. Visų antra, ne penkių juodaodžių ant scenos, o muzikinės grupės „Aukcionas“. Du platininiai diskai per viso labo metus. Už bilietus paklojau pusę savo algos.

– Nenoriu, Dženki, man prasta nuotaika.

– Ne, jokių prastų nuotaikų, nebūk mažvaikis, marš valgyt, paruošiau nacionalinį Zimbabvės patiekalą!

Pagaliau Dženkinsas vyresnysis sudomino sūnų: sėdi ir klausosi jo žingsnelių laiptais.

– Bet, tėti, dubenėlis tai tuščias…

Dženkinsas tėtis vos sulaiko juoką:

– Viskas, marš rengtis, einam į koncertą.

– Nenoriu, paklausyk, ten bus merginų, juk žinai, kaip aš prie jų jaučiuosi…

– Viskas, sūnau, metas pasikalbėti vyriškai.

– Kaip suprast „vyriškai“? – rausdamas klausia Dženkinsas jaunesnysis.

– Apie seksą. Apie moteris.

Dženkinso jaunesniojo nelaimei, Dženkinsas vyresnysis, kaip konservatorius, visad manė, kad veiksmai yra svarbesni už žodžius.

Po to jie susiruošė į koncertą. Po koncerto abu planavo nueiti į mišias.

– Tėti, tau reikia naujos žmonos, o man naujos motinos, – vis taip pat droviai išveblena Dženkinsas jaunesnysis.

– Oi ne, nejuokink. Paskutinioji, tarp kita ko, iš Zimbabvės, buvo pasidariusi aštuonis abortus.

– Taip, atsimenu. Ji tai vadino „kova su nusikalstamumu“.

– O aš – civilizuotas žmogus, nenoriu rasizmo ir kraujo liejimo savo namuose.

– O kaip mano motina? Kokia ji buvo?

– Kai ji pradėjo lauktis antro vaiko, viskas pasikeitė.

– Nesupratau?

– Na, viskas: mano adresas, mano telefono numeris, vardas, pavardė.

– O kokia mano tikroji pavardė? Juk ne Dženkinsas?

– Jei aš žinočiau, Dženkinsai džiunior, tikrai tau būčiau pasakęs.

Po akimirkos juos pasitinka kažkokia bobšė ir rėžia į akis:

– Ar jūs už moterų teises? Aš – feminizmo aktyvistė Niu Hempšire.

– Taip, feministės, jos… kaip saulė, – aistringai ištaria Dž. Senior.

– Ačiū, telaimina jus Dievas!

– Ta prasme, jos yra didžiuliai dujų kamuoliai ir nuolat mano, kad pasaulis sukasi aplink jas.

Bobšė pasiunta, pradeda vaikytis Dženkinsą su Dženkinsiuku po visą miesto aikštę vadindama juos Misoginais, Durniais, Sėklidėmis ir kitais panašiais žodžiais. Vos jiems pabėgus jaunėlis prabyla:

– Tėti, juk negalima taip… Visos lytys turi lygias teises.

– Sūnau, žiūriu į tave ir galvoju… Žinai kokia holokausto detalė yra pati blogiausia?

– Kokia?

– Tokia, kad jis niekad neįvyko.

Minutėlė tylos, ir abu toliau tipena į koncertą.

– Tėti, o kokios rasės buvo mano mama? – susidomi Džendženas.

– Mulatė.

– Ar tai reiškia, kad aš esu juodaodis-žydas?

– Sūnau, po galais, tolerancijos.

Dženkinsas jaunesnysis užsimano ledų (su nuolaida) ir Dženkinsas vyresnysis jų jam nuperka. Tačiau, imdamas grąžą, Dž. Vyresnysis pameta monetą. Dž. Jaunesnysis nusprendžia ją pavogti…

Praėjo dvidešimt metų. Sklinda gandai, kad Dženkinsai jos ieško iki šiol…