Lengvumas

atklydus vakarui bastūnės
lapės į mane subėga
pabruktos uodegos
nušiurę kailiai įbaugintos ausys
lengvumas išsiganęs pievose
ant nulakstytų pėdų
pamažėle įsėlinantis
jo kuždėjimo klausausi

Kambaryje

mano kambaryje kur tyliai tyliai krenta snaigės
gyvena pasakos šnabždėdamos apie vaikystę
apšerpėjęs arkliukas supdamasis pasibaido
išgąsdintas sapnų voratinklio kuris suvysto
džiovintą puokštę susišiaušusių gelsvų gėlynų
ir povą oriai tupintį bijūnuose ant sienos
ovalų stalą kvepiantį aitriu šermukšnių vynu
ir vakarykščiais kvepalais be jų jautiesi vienas
mano kambaryje kur tyliai tyliai krenta snaigės
kas vakarą trys maldos pamažu eilėn sustoja
ir nusileidžia žodis nuo lubų nuslysta raidės
prabėga lūpomis žiema pavasariai rytojai

Būsena

jaučiu kaip tūnau įsčiose klampus vanduo dusina
ištrūkti dar ne laikas pilnatis delčia ar jaunas
dantis sukandus laukiu kol pilnėjantis banginis
planktoną į save mane į tuštumą išspjauna

Šūvis

tas skonis kraujo burnoje prisimenant elnieną
varovų skalijimus amsinčius šunis pelkynes
gilėja pėdsakai įstrigę žolėje šią baimės dieną
maskuoja melą tik voratinkliai ir plynės
kur tiek lekiota išsiilgus prieraišumo pievos mato
tas skonis akmenų burnoj ir kambariai be lubų
kraujuojanti žaizda sugėrus šitiek slapstymosi metų
ir kurtinantis aidas šūvio tarpu raudonai dažytų lūpų

Ryšys

sakei kvepiu žole neišsipildymu
vandens lelijom
vos tiktai dumblas užlipins akis
joks mėnuo nebeakins
skalaus kol akmenys išplauks iš gilumos
sapnus atriję
lengvai plukdys
tenai kur šaltas pėdas ilsinasi naktys
ir suskrenda drugiai aplipę žvaigždėmis
jų tankūs spiečiai
plazdena tarsi pirmą kartą amžinybę pabučiavę
ryšys šis buvo trumpas taip abu ir likom
nepalietę
tamsos kurioj sužydi tik mirtis
kai gosliai uodžiu žemę

Apie nerimą, adatėles ir ledonešius

ir užslenka lyg raištis ant akių nenoriu net nubusti
tulžingos plėnys dengia langą šiluma nebepatenka
alsavimu ginuosi kūną dilgina ledinės usnys
įsikniaubiu į sutemas ir upės pėdose nusenka

įsirašau save į kūną rašalinėm adatėlėm
per aštrų skausmą gyslom tekantį galingą ir nemarų
į odos poras laikinumas amžinybei įsisėja
ligi svajonėse nuskęs dangus kuris akis uždaro

ir nejučia užsnūsta vakaras užuolaidas užtraukus
atslūgsta nerimas nugrimzdęs į banguotą smilgų mėlį
atsimuša į stiklo sieną žingsnių aidas užsilaukus
ledonešiais ateisiančių po tų kurie lengvai išėjo

Išpažintis apie (ne)meilę

berniukas vardu Vytas dar daržely krito man į akį
vis tryniaus aplink karuselę nors net pykino supimas
lig šiol menu jo veidą pirmą bučinį rugsėjo naktį
po daugel metų išbandžiau jau su kitu nusivylimas
liežuvis svetimus dantis lėtai skaičiavo sau į taktą
jaučiausi kaip žuvis pažiopčiojau tuo tarpu tvanas baigės
mirgėjo žvaigždės danguje kai drebanti ištraukiau raktą
tąnakt prasivarčiau vartaus toliau prie vartų laukia eilės
ir sukasi darželio karuselės linksmai poros tarškia
apie suknelę baltus kaspinus gėles palei bažnyčias
taipogi prašmatniai vėliau už sienos riejasi dėl barščių
o man širdy ramu nors kartais ir pažliumbiu lyg netyčia

Pilnėjimas

pilnėju auštančiu mėnulio sidabru ir smėliu
iš dugno upės sutekėjusios į eilę metų
tarytum stiklo šukė dūžio aimaną sugėrus
girdžiu kaip maudžia ilgesys many neišsitekęs

Laukimas

laukimas toks tarytum
palengva klausytumeis kaip musė zvimbia
pakliuvusi į klastą puokštės
mirštančios bet tylinčios dar kvapą
gimtosios pievos kur svajingi debesys
žiedadulkėm apkimba
ir būsiantis želmuo auginas drąsą širdyje
girdžiu kaip plaka

laukimas toks tarytum palengva
stebėtum skubančius pro šalį
metus ir žmones taip karštai mylėtus
taip šaltai prisijaukintus
jų paslaptis gilias
kurios išsigulėjo manyje lig valiai
bučiuosimės naktin
išėję kolei rytas užgesins žibintus

Vagis

užstrigai manyje lyg žuvis
po ledu kur užšąla net dangūs
lyg kulka aštriabriaunė
smailais dantimis įsikibus į odą
ar paklydęs sūnus kuris
kelio atgal į save neberanda
išėjai visas pilnatis
auksu nulietas nakčia pasigrobęs