N2. Eilėraščiai
Tam kas ras
Visiems savo gyvenimams
Parašyti vieną tobulą eilėraštį
Ir paslėpti medžio rievėse
Kažkur toli muša būgnai
Mano kūnas dreba į taktą
Nuo delnų krenta įsitikinimai
Įpjautas mėnulis kraujuoja
Mano akies kraujagyslėje
Tvinksi metalo skoniu
Tarsi į laisvę išleido mane
Visus kūnus ir drabužius atidavė
Mintis apie išėjimą į naktį
Kiaurą per liepsnojančias dienas
Tik sugalvok žodį ir džiaugsmas
Pereis šaltomis žolėmis kaip ugnis
Kai noriu verkti
Rašau eilėraščius
Kai linksma
Irgi rašau
O taip yra todėl
Kad išgeriu vyno
Daug karšto raudono
Savo kraujo
Pasivaikščiojimai
išėjau debesuotas su pragiedruliais
kartais lyg pagerėjus akims yra staiga visa
kaip nauja darosi sukaliojasi groja švilpia
eina per šaligatvius judindamas rankas
apimtas nesuprantamo džiaugsmo aš
einu per tiltą kaip visada netvirtai linguojantį
nenoriu eiti kas mane verčia tai daryti
slypi po tiltu ir manyje yra tas kažkas –
man rašo pelenais ant oro krintančiais kai galvoju esąs miręs
o skirtumas tarp gyvųjų ir mirusių kaip tarp kritimo pelenų
tarpais oras o staiga kvapas degėsių o gal tu esi tas degėsis
kaip atskirti buvimą miglose nuo nebuvimo rūkuose nors tas pats miškas
ir šlapios kojos ir uoslė ta pati rasoja batai ir vanduo visur esantis
aš pasilenkiu ir seku kad mirtis manęs nematytų tada nuskinu uogą
Ir pasivažinėjimai
rašantis ir galvojantis nebedaryti nieko.
kas kenktų gyvenimo planui mirti neskaudžiai
ateina prie ežero lesina gulbes. skaudžiai pasiryžęs
kasdien (nors ir rytoj), bet tas rytojus neateina.
grįžta namo ir vaikšto po kampus duodamas galvą sienoms.
vakaras. užsidega lempų aštri nepakeliama šviesa.
rankos ir akys nežino kur dėtis – eina į balkoną šokti
arba važiuoti į geležinkelio stotį ir laukti Godo.
rytoj atsikelia šukuojasi purškiasi odekolonu krasnaja maskva,
pasitaiso triusikus, kur veržia per kirkšnį ir išeina.
kaip pasmerktasis mirties bausmei, gavęs dar dieną atostogų.
lavono atostogų galvoja niūriai ir lipa į autobusą.
Bei išvietėjimai
išsiardyk save siūlais
galvoje kamuoliniai žaibai
sukasi plėšosi žybsniais
kai suki galvą sukasi ir pasaulis
mėtydamas spektrą ant sienos
nupiešia tau tavo skeletą
atsiklaupęs ant grindų
skubėdamas pieštukais užsirašau
visus nelyginius šešėlių numerius
pirma dioptrija katės murkimas
trečia šuns skalijimas
o devintoje slepiuosi aš
ir kai tamsos presas išlygina nugarkaulius
ir raukšles ant metalinių paviršių
šviesa praryja save skubėdama mirti
pro išvietės langelį parodo zuikutį
žiūrėk tu į jį
o jis į tave žiūrės
Iš inercijos
vieniši žmonės tampa panašūs
į mišką lauką žolę kelią upę
vieniši žmonės rūstūs savo rūsiuose
turi vienišus liesus dviračius
su skambučiu į lango voratinklius
aš miegu ant grėblių ir ražienų
spalvotai sapnuoju dangų
praeinančius metus kaip vėjus
įsikandęs pamestas letenas
taip gyvenu ir gyvenu tolyn
XXX
*
mėnuli drauguži
kai į dešinę aš
dingsti tu
kai tu į kairę
dingstu aš
* *
vaiduoklių liūdnas orkestrėlis
leidžiantis saulei į rūką
sublyksina žuvies žvynus
alsuojant žolei žemėmis
jie atgula šalia upės
saulės vėsūs spinduliai
* * *
kalnų žuvėdroms kėdės nukaltos
jose driekiasi patogiai snapai
retkarčiais sujuda žuvį sapnuoja
* * * *
vanduo bėgo girgždėdamas
nes buvo dar nepatyręs
vos tik užgimęs vanduo
iš nakties augo akmenys
judėdami gilyn į save
nes laikas nebuvo pradėtas
be jokių šviesoforų ėjome
per gatvę taku ir žole
vos gimusio vandens pėdsaku
* * * * *
pravėriau duris
į nieką – užuodžiau jį
visu savimi
laikas nekaltas
kad šaltuose namuose
vien mano šmėklos
stikle šnibždėjo
dulkės atsisveikinant
nebeateisi
dovanot kraujo
likusioms trims eilutėms
nebeužteko
Ką jai pasakiau
Likimas kaip lengvas vėjo dvelkimas
Aiškinu aš jai nusiminusiai dėl kažko
Tu nežinai kur nutūps tavo drugelis
Ant surūdijusios vielos ar ant žiedo
Visko bijoti juk geriau negyventi
Po to ji nurimusi miega o aš nežinau
Aš
taip lengva galvoti apie save
žvaigždės krenta vakare
taip paprastai krenta
praveri langą oro įkvėpti
ir įlenda dangaus šviesa
į akies vyzdį
su visomis galaktikomis
su ožiaragių horoskopais
o mano vandens ženklai tylūs
tvenkiny viena kita varlė tik tekšt
nuraibuliuoja ir vėl nieko
tik atsispindi šaltas mėnulis
aš saugau jį kad nepabėgtų
lengvai atsispyręs nuo savęs
šokantis su plunksnomis
rašantis į tylą
aš
Atvirai dažnėjančios sapnų vietos
1.
viskas čia jau seniai praėję
nušlamėję vėjai su griaustiniu
atviras duris judina vos vos
kai būsiu dar labiau numiręs
apsigyvensiu galutinai
savo name iš neobliuotų lentų
iš kitos pusės per stiklą
jau matosi švytėjimas liepsnos
į kurią visi skrendame
2.
tarpupio gatvėse tarpsta vien žolės dilgėlės ir tvoros
vaidina kad atsitveria bet yra vien skylės ir išlaužos
praurbinę tunelius vaikai ir valkatos laisvalaikiu pralenda
susisiekiantys yra indai kinai japonai kartais lietuviai
iš meilės arba negandos prakiša pirštus per skylutes
kad pamatytų paliestų arba net leistųsi slapta pabučiuojami
o paskui lieka nieko vien dulkinas vieškelis prieš lietų
kvapas ir lašas įsispraudęs į delną išgaruoja vėpsant į dangų
išlendu atgal per tvorą kur aš vėl senas pavargęs šmikis
Kuklus vandenų atšalimo žavesys
Spiečiasi skylėtos nakties tuštuma negyvame name
Nusimeta šešėlius baltai juodas mėnulis juokingas
Ant grindų vaikšto prisukamų vaiduoklių robotai
Jų atvaizdai per stiklą šmėžuoja nykstantys
Įlindę į žemės rūsius kvėpuoja voratinkliais
Ieško rudens lobių rugsėjo sidabro miglose
Pasinėrę lėtai į vasaros vandenį vėstantį garuoja rūko niekais
Šunų balsai labiau užkimę ir lėtesni darosi vakarais
Sužiba sumirga garsai pasikalbėjimai ir juokas skamba kitaip
Ant stogo pakimba lašas ant žolės ir drebanti tamsa
Dar išėjus iš namų nėra visai viskas prarasta
Truputis šilumos ir žvaigždynai matosi užvertus galvą
Senovinis dviejų km kelias į kapines
susirenkam žvakes degtukus ir einam
dabar jau miręs tėvas sako
žiūrėk kiek lapų nukrito
aš atsakau o taip šalta šakos plikos
matei tėvai praėjom seną trobelę
kur mes maži gyvenom atsimeni
jis tyli nes blogi prisiminimai jį kankina
kurį laiką matuojam kojom kelią tylėdami
po to pasirodo dideli medžiai ir karkiančios paukštės
jau arti kapinės visai arti juoduoja
tada pagyvėjam nes tiek žmonių ir tiek giminių
mirusių ir gyvų reikės visus apeiti apkalbėti
pastatyti žvakes ir tylos sekundes išbūti
kai iš po žemių priartės protėviai
po to grįžtam žibintai siūbuoja į taktą
atsigręžęs dangus atgal į mus visomis žvakėmis
noriu miego nedrįstu skųstis aš kareivis
paržingsniuoju ir krentu miegoti negyvas
su numirėliais ir jų muzika
visokie atsitiktinumai
nemiga nenaudėlė išsidūrė akis ir tintaluoja
su rainomis kojinėmis o man reikia žiūrėti į ją
atpalaiduoti kilpą pabučiuoti ir palaidoti gyvą
sename name persekioju pamėklę ji girtai melsva
nuo rankų ir žodžių prisilietimų išsisuka
sako aš Vilniuje gyvenu seniai jei nori paimk
drugelis virš mano plaukų saulėje plastantis
rūsyje aureolė rūko kai einu pasislenka šalin
atsigirgždina duris še tau raktas ir išeik
krentantys liūdni rūstūs liūtai kaip lapai
saulėgrąžų saulių dribimai po kojomis
fonas kuriame fotografuojamės rudens saulėje
pabaigoje
aš glaudžiausi už visatos kampo
lėtai ir tyliai
o paskui nespėjau sekti judesių
atomų ir helio balionų
jie grakščiai nuėjo aukštyn
o manęs niekas taip ir neberado