Jūros vanduo krateriuose

Springstu lietum kaip jūros vandeniu
jau per toli nutolusi nuo kranto
ir nors pavasariu gaiviu kas rytą skambinu
tiesiog į tavo ausies landą…

Širdis keistuolių nerimu užkimus
nors plaučiai sprogsta prisiriję tavo kvapo
kažko kažkaip kažkas nežino
o nežinioj baisu kaip stovinčiai ant kapo

Tolyn žvelgiu – matau –
ne balos tai –
mėnulio kraterių tik atspindys

kada ramybė iš tokios tolybės grįš?

Kai gerumas

Kai gervės klyksmas nutįsta
į plotį melsvam ežero gyly,
Kada keistumas kelmučiais
tarp minčių voratinklių veši,
Kada girdžiu irklų pliauškėjimą nerūpestingą –
Priešingą skilvelių sutartinei –
Einu į dangų
basom kojom
per žarijas.

Lieptai

Tu jau per toli ir negali paguosti net uostai,
Byrantis smėlis po kojom tik neviltį pusto.
Kaip ir seniau patenki į mintį netyčia.
Už tokius sako reik nuoširdžiai melstis bažnyčioj…

Pasikinkęs akligatvį sūrų,
slėpeisi už atdarų durų,
kam taip greit apsisprendei nutilt?
Galėjai tilpti
į ryto žolę sulytą
ir kitą
gyvenimą tiems, kas
dar negimę, palikt!
Tu gyveni
ten, kur į dangų stiebiasi lieptai…

Pėdsekiui

Tamsūs namai,
Už nugaros degantys
Platūs laukai,
Į priekį nešantys…
Rankom į angelo delną įsikibus
nepaliaudama krist ir klyst
Tolstu.

Savo Rytais uždengdama geliančias kojas,
Per balą perbridus,
Pėdsaką palieku.
Iš naujo mokaus ištart savo vardą,
Bet vis klystu ir klystu
Ir mintys pabyra!

Nuobodžiaujanti meilė
Sėdi pavėsy ir laukia…
Sapnuojas man sodai ir miestai,
kur niekad nebuvom
Iš žemėlapių
Trinam traukinio bėgius ir uostus.

Susitiksim

Vietoj atsakymo
vidury nakties mano balsą,
per žiogus besibraunantį,
plėšia vėjas tų namų link.

Abipus kelio dangus
Sutrūkinėdamas šoka ir gieda
Vasaros gaidą,
Į paskutinę labai panašią,
Į balsą tavo ir mano,
Tyliais šnabždesiais
Pro cigarečių dūmus,
Kelio, panašaus į mus,
Vidury
Susitinkančius…

Žemuogės

Lyg iš sapno atėjusios dabartys tavimi apsimesdamos kalbina
Ar toli benueis paskui degantį mano lapą raidžių prirašytą.

Ir nenoriu galvot apie stebintį jis seniai į tave nebežiūri
gal vis nykstantis žiūri į debesį ir save iš to pačio sukūrė

Ir plačiais horizontais pasižada Tavo esmas jau nereikalingas
Iš po knygų dulkėtų atsikelia meilės muilas akis išganyti

Pasirodęs ant laiptų poetas pieštuku lubose ieško žaibo
O žolė nenumaldomai kyla ir rasos lašas greitai subyra

Ir jau neisim dulkėti ir tikintys – kelio galas seniai užrakintas
Tavo akys pasilenkia žemuogių, tik jose nebeaušta jau rytas.