(ne)prijaukinti

ateinu mintimis
taip grakščiai
pariby
nulašnoja flamingai
jie nuslysta skliautu
kai bandau svajomis pasivyti
toks banguotas dangus
ir jame mūsų vasaros dingo
iš tavųjų akių
nuo kalvų kyla paukščiai ir plaukia
kai nuo būrio atskyla
ir sklendžia į šalį keli
aš iš tavo delnų
nejučia savo ranką ištraukiu
tavo vyzdžių šviesa
mano skausmui aklam per toli

Žydi

Žalsvais smaragdais švyti ši naktis,
Tarp šilko gijų stringa sapno gulbė.
Čia pasakos atrodo taip arti,
Nuo vėjo gūsio gūžias pakalnutė.
Į žingsnio taktą virpteli žvaigždė,
Liepsnom paglosčius, krenta į rugpjūtį.
Ant riešo nutūpė drugys, baugu judėt –
Nuskris sudegs, kokonu liksiu būti.
Pro rūko draiskalus, pro drobules nakties,
Nekantrios akys lūpų žiedą gaudo.
Žaisme šešėlių, šmėklomis paliesk,
Kol aš pabūsiu tyliai prisiglaudus.
Kiek išbarstysiu ilgesio lašais,
Tau prikuždėsiu tiek drugių į ausį,
Sparnų nei vėjo, nieko neprašau,
Tik atiduok naktie, kas man šviesiausia.
Žalsvais smaragdais virpteli naktis,
Tarp šilko gijų žydi tavo lūpos.
Tik gulbė spurda, pabijau paliest,
Tokia tyla, atrodo
stoja upės…

Vingiai

ech nejau niekas kelio nežino
kai paklausi krypties prisimiršęs
tik praeivis apsvaigęs nuo vyno
tau parodo tiesiai į viršų
kai lietus ašaroja į vidų
smilgos kojas supančioja stipriai
pro pirštus paukščių takas ištvino
o naktis iškapota kirtikliais
į benamį už skersgatvio gulintį
laiko vagys viltis susiknežina,
kiša ranką į elgetos užantį
ši naktis jiems baltesnė už sąžinę
ši naktis į akis duria pirštais
kai pro šalį vangiai prakūprini
iš šešėlių ir ūkanų tirščių
susirinkdamas varganus trupinius
maudžia kūną pečius druskos ėda
taip ir norisi tyliai uždusti
kol kruti sako drumzlės nesėda
tad šešėliais gali dar pabūti
jau rytinė pašvaistė išblukus
žingsniai tingiai į grindinį gludinas
klykia vienišas paukštis viršugalvy
sudrėkinęs sparną į rudenį