Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę, lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie traškučių trupiniais aplipusių mano rankų nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) – kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusei minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas įsižeidė, kad liepėm stovėt vartuose ir apsikabinęs kamuolį niekam jo nedavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim – kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika.

Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.