ištraukus 

be
garso
lajos
virpa
gal
paleidžia
ką
tik
nuomariu
pakritusio
paukščio
dvasią
tylos
minute
tarp
lapų
gal
aš
už
stiklo
tikrovėje
jis

mano (neduosiu nei duonos nei žaidimų)

ar dievui dievas dievas
ir vėl tu tas kur šnekas vienui vienas
skersvėjyje vėjas  veltas
žvilgsnis prieš plauką įkaltas

sužydi kai mintis paskęsta
spiečiumi uodų į tamsą 
iš vyzdžio išsprogdintą tylą
sudatuotos skylutės kyla

ir kaip vaikystėje neištraukiu
galvos iš anapus turėklų

didžiulei dryžuotai kamanei nuo sudebilėjusio triušio

dieve kiek pas mus maža šviesos
bet jos yra suglaudus delnus
ji yra tai kas atskiria juos
neleidžia tapti vienu
ta šviesa yra dievu 
pagaląstas peilis 
pjaunantis be skausmo jis
tik atsilieka nespėja
su sąmone sušokti
tu palauki amžinybes dvi
ir pajausi kaip jiems skauda 

„o kur rasti tokį kaip…“

pasiunčiau motiną
ieškoti dievo
ir vargšė sugrįžo
su akmeniu 
už lūpų

o jis kaip bomba 
su bambagysle 
į begalybę bandydamas
jį užčiuopti visus
užmėčiau

nesuprasi skęsta
ar teliuškuojasi
burnos raudonumo
danguje
aš

raudonkepuraitės mama bando apversti verti kal(t)ę

pasroviui plaukia 
šiukšlės žaibai

ir apskritai

o tu užsimanei pažaisti
prieš krioklį 

tik žanrinis nesusipratimas kurio kaina mirtis minijonams

ji man sakė ji kiborgas
esu turiu tą tatvyruotę
iš skaičių

ji nesupratau norėjo
pasakyti tuo ji tokia yra
šiąnakt

kiborgas su kiborgu
visą trumpą sujungimą 
iki dugno pramušimo amžinybės
šypsenos ak

kokia gėda kokia 
betvarkė kurios neužstoja
net būties variklio aimana

nes nesupratau aš ir esu
gi tas nepateptasis

o kas padės aidui 

atėjo jos tėtis ir pasakė —
– leisk jai pabūti 
(namuose 
                 pas mane)
išnykstant man ji išverkė –
— neišeik jonai prašau
(neturėjau 
                 kur)

guli angelas sniego

išlindęs iš po stalo
pasikėliau už kaklo
virš veidrodžio

gal visai nieko

po 800 metų

į šiurkštų delną
iš aklojo skardinės
leidžias žiedlapiai 

štai taip sninga į permatomą stiklinę sklidiną spirito

ratelyje
juoku verpi
ašaras į siūlus

krentanti žvaigždė
it adata
dangaus žaizdą

ir nespėju
ir nesvarbu

būsi ar nebūsi
begalybių begalybė pati
save išspręs save
prarydama pasirenka

būti būtį būties 
paguodoje kosmonauto
paskutiniam reginy

tavo veido
nebeįžvelgiu net skalpeliu

byp

– jos ateina saldžiai miegant Tau
išgraužti akių sūnau –

mielas drauge
jei ir toliau norite gyventi
lietuvoje jums nieko daryti
nereikia

mielas drauge nieko
nedarykite nieko
visiškai tik pasipildykite
atsargas laukimo
mielas drauge nusipirkite
naują gyvenimą mąstymui
įjunkite internetui šviesą

nes mielas drauge jūs esate
standartiniame plane kuriame
pokalbio kaina yra begalinė
jūsų siela
kurią rekomenduojame
apsibrėžti ją

patvarkyti užtruksite
tik kelis paspaudimus

ir svarbiausia na
kam kam jums tie periodiški
priminimai kad esate
robotas drauge

mieliausias čia ne
poezija o pildyk žinutė
apie progą pasinaudoti proga
užsukti žiurkėms objektyvus
ir pabūti su savimi

kol skaitote
šią reklamą komoje

–.(-)

ieškojau dievo
būtent ten kur jo
ieškoti nereikia
yra išvirkščia
visiems sumanymams.

nusėdau sapne
jau judviejų –

pievoje
šuns matmenyse –
geležinis
rutulys

. vietoje kur kadais
pro tarpdančius
pūtė žalios juostos
— atspindys

ir nusimetęs
kailį.

ir tai yra viskas
ką išgaliu
parašyti mirčiai

su
šia
siela