Radijo pjesė

Visa pjesė nespalvota, taip kaip  
pianino klavišai – juodai balta*

Balsai

BETA – teatro aktorė
ROBERTAS – filosofuojantis jaunuolis, lyg ir be profesijos
VALYTOJA – sodraus balso pagyvenusi moteriškė
PAPŪGA – tik tarškėjimas, čerškėjimas, švilpimas, kai kurių žodžių atkartojimas

Lietaus šniokštimas. Skamba pianino melodija: sereno – ramiai, šviesiai**

ROBERTAS (beldimas į staktą). Ei, klausykit, žmonės, ar trobelėje yra kas nors gyvas? Ar galiu pasislėpti nuo lietaus? Žiūrėk tu man, viskas atidaryta kaip geležinkelio stotyje. Ir sietynas dega, gal čia pragaras?  

BETA. Kas ten kalba? Jums kas nors atsitiko? Čia gi ne pragaras, prašau, užeikit, nesibaiminkit. Mūsų svetingi namai. Nakties namai.

Čerškia papūga, nerišliai kartoja nesuprantamų žodžių skiemenis  

ROBERTAS. Ir nakties garsai. Pianino gamos. Aš paklydau, panele. Ieškau prieglaudos. Taigi, labas vakaras… Beje, o gal naktis… Ieškojau pasilinksminimo kvartalo, kaip ir kiekviename mieste – Raudonųjų žibintų gatvelės, ėjau ėjau ir praradau nuovoką. Ką padarysi, nepažįstamas miestas. Atsisėdau parke po pušele ir ėmiau raudoti. 

BETA. Nieko sau. Jeigu pavyko nurimti, galit pasėdėt. O iš kur jūs keliaujat, paklydėli?

ROBERTAS. Iš Ten į Ten. 

BETA. Tai Ten ir nakvokite. Arba parke ant suoliuko.

ROBERTAS. Deja, dabar aš galiu paskęsti. Visur – kol kas tiktai lietus. Visur vanduo pilasi iš dangaus. Šaltas dušas. Dievas aprauda mano klajones. 

BETA. Taigi, ką padarysi, laikykitės, lietus – ne visada draugas. Bet atrodot žvalus, energingas, nepanašu, kad jūs žūstate. 

ROBERTAS. O kodėl pas jus praviros durys? Juk jau tamsu, gūdi naktis…

BETA. Kai kam naktis tikra motina. Kaip pasirinksi žiūrėjimo kampą. O iš tikrųjų, kaip jūs atsiradote šitoje geografinėje erdvėje? Mūsų mieste, ir dar pataikėte į mūsų teatrėlį? 

ROBERTAS. Vykstu iš toli, iš Prano Juozapo žemės keliauju. Iš nežinomo septintojo kontinento. Ten tokia nyki oazė. Įsivaizduojat, yra 192 salos ir nulis gyventojų. Ničnieko nėra, nė vieno aborigeno. Tiesa, yra paštas, jis veikia vieną valandą antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais ir… jeigu kas nors įmeta laišką, tai ir penktadieniais…

BETA. Kam tas paštas, jeigu nėra vietinių gyventojų? Kas rašo ir siunčia niekam nereikalingus laiškus? 

ROBERTAS. O šunys jį žino. Gal pasitaikys koks nors klajūnas, ims ir netyčia užklys. Norės parašyti meilės odę į žemyną.

BETA. Toks praeivis kaip jūs?

ROBERTAS. Maždaug panašiai. Suvaidins spektaklį baltiesiems lokiams, ruoniams, poliarinėms lapėms… 

BETA. Šekspyrą vaidins?

ROBERTAS. Ne.

BETA. Čechovą.

ROBERTAS. Ooo… Irgi ne. Iki Čechovo jiems toli, jų suvokimas – bevaisė tundra. 

BETA. Tai kokia pjesė bus?

ROBERTAS. Dar pagalvosiu. Bet nebus liūdnas veiksmas. Gal greičiau šizofreniška komedija.

Linksma pianino melodija: lieto – linksmai, džiaugsmingai

BETA. Na kaip, šita melodija tiks?

ROBERTAS. Kaip pirštu į akį. Tokios muzikos Prano Juozapo žemei labai reikia. Nes ten vien tik užmaskuota rusų karo technika ir amžinas baltas speigas. (Pauzė) O jūs grojate iš natų?

BETA. Kur jūs matote natas? Argi galima vienu pirštu aprėpti visą gamą? 

ROBERTAS. O kas čia ką tiktai skambino?

BETA. Kompiuterio diskelis, paslėptas už pianino nugaros. Jis kuria nuostabius muzikinius garsus. 

ROBERTAS. Užmaskuotas? Aha, taip kas vakarą visą laiką savo teatre apgaudinėjate vargšus patiklius, nieko neišmanančius žiūrovėlius. Vaje, ko tik nebūna šitame meno pasaulyje. Maždaug, aktoriai genialūs, talentingi, kai kurie visais instrumentais groja, kiti aktoriai visais balsais dainuoja… Aš jau gatvėje girdėjau, kas čia taip paslaptingai vyksta jūsų pusrūsyje. Prapliupo lietus, neturėjau kur dėtis, žiūriu – atidarytos durys ir švieselė krenta ant laiptų. Galvoju, užeisiu, rasiu laikiną pastogę. O jūs ką – niekada nebijote pasilikti viena šitame požemyje naktį?

BETA. O kas jums darbo, gerbiamasis valkata. 

ROBERTAS. Jeigu būčiau valkata, tai manęs čia nematytumėt. Aš jums atrodau juokingas?

BETA. Komedija prasideda? O žinot, mes laukiam vieno labai svarbaus žmogaus. Jis mūsų kolektyvui labai reikalingas. Bet jis žino tik mūsų teatro adresą ir nieko daugiau… Jam šitas miestas nepažįstamas. Todėl ir durys praviros. Laukiam, kol pasirodys. Bet jis dar neatvyko…

ROBERTAS. Gal vėluoja, naktinis traukinys pažeidė grafiką. Nieko, pakentėkit, jis būtinai atkaks, aš nujaučiu, kaip tikras chiromantas. 

BETA. O ką jūs čia mūsų paviete veikiat?

ROBERTAS. Keliauju, kur akys rodo, kur kojos neša. Šiuo metu vykstu į Hanoverį. Ten, sako, didžiausias Europoje arklių turgus. Noriu pasižiūrėti į tą jomarką. Dievinu žirgus. Žirgų lenktynes… Ar pas jus yra hipodromas?

BETA. Nežinau. Maniežas naujame rajone yra. O hipodromas… Reikės pasidomėti.

ROBERTAS. Keista, kad nežinot, kas yra valstybėje svarbiausia. Teatras yra, o hipodromo nėra. Blogai. Aš žaviuosi žirgais. Norėčiau ir pats būti žirgu: galėčiau užvertęs galvą žvengti, lėkti galopu, savaitėmis miegoti stovėdamas… Galėčiau valgyti vien tik avižinę košę… 

BETA. Ar matėte filmą „Equus“?

ROBERTAS. „Equus“? Apie ką jis, tas filmas? Neteko girdėti.

BETA. Klasiškas kūrinys. Bet toks žiaurus, sakyčiau, net drastiškas… Baisu, vos sugebėjau  neužsimerkti, kad neregėčiau kaip Alenas arkliams akis išduria.

ROBERTAS. Jooo… Tam šikniui seksualiai pasimaišė, neišlaikė skysti nervai. Vos neišsikraustė iš proto. O gal ir liko psichu. Tik filme to neberodo. Beje, ten vaidina anglų aktorius Ričardas Bertonas, įkūnijo daktarą psichiatrą, kietas bičas.

BETA. Na va, o sakėt, kad nematėt.

ROBERTAS. Žiūrėjau… Bet ir man per skaudu buvo visą seansą iškentėti. Seksualinė psichodelika… To genialaus vaidintojo Bertono jau nebėra gyvo. Palaidotas. Jis buvo kilęs iš Velso, dievino savo tautietį poetą Dilaną Tomą. Su jo eilėraščių tomeliu rankose ir nukeliavo į kapą… Laikė rankose. Keliaudamas pas Viešpatį deklamavo:

Ir nebus mirties karalijos.

Mirusius nuogus priims kaip draugus

Vakarų mėnulis ir vėjas;

Nors jų raumens iširs ir kaulai sugurs,

Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;

Kas protą praras, tas dangų laimės,

Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės;

Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus;

Ir nebus mirties karalijos…***   

Keli aštrūs pianino garsai: con disperazione – liūdnai, beviltiškai. Pauzė

BETA. Girdit, lietus gatvėje jau baigėsi, darosi jaukiau. 

ROBERTAS. Na, kaip jums patinka Dilanas? 

BETA. Puiki poezija… 

ROBERTAS. Aktoriams visada patinka poezija. Ar jūs aktorė? Mane mokykloje nuolat persekiojo įkyri idėja išversti kokį nors to poeto eilėraštį… Graužiau save, sėdėdamas vienuoliktos klasės suole, nesvarbu, kokia pamoka būdavo, ir kankinausi, kankinausi… Žinote, kuo tai baigėsi?

BETA. Turbūt pavyko?

ROBERTAS. Deja, nė velnio… Norėjau pasikarti, paskui – venas persipjauti… Nuėjau prie upės, atsisėdau ir ilgai žiūrėjau į tekantį vandenį… Noras nusižudyti praėjo. Paskui netyčia vieną kartą knygyne aptikau poeto Tomo Venclovos poeziją ir vertimus. Kaip aš apsidžiaugiau – parlėkiau namo, užsidariau tualete ir mintinai iškaliau tas eiles, dabar nuolat nešioju savo galvos kompiuteryje. Va, radau progą ir jūsų teatre pasireikšti. Kaip šmėkla vaidintojas. Klausiu – jūs aktorė ar šiaip šito požemio tarnautoja?  

BETA. Taip, čia mūsų vaiduoklių teatras, taip, taip… neklystat. Jūsų premjera nuostabiai pavyko. Neblogas debiutas. Gaila, kad aš buvau vienintelė žiūrovė.

ROBERTAS. Ir čia, šitame jūsų užkampyje vyksta spektakliai – vaidinamos komedijos, tragedijos, dramos, miuziklai?

BETA. Žinoma. Rodom viską. Net farsus, vodevilius, misterijas…

ROBERTAS. Ir daug susirenka žiūrovų? Turbūt pilna salė?

BETA. Kaip kada. Šiandien nelabai pasisekė. Buvo keletas teatrui prisiekusiųjų, bet ir jie nuobodžiavo. Vos išsėdėjo iki galo. Išeidami žiovavo ir burbėjo – nuobodu!

ROBERTAS. O, tai niekis, aš žinau, kaip tą reikalą pataisyti.

BETA. Kol kas niekas nežino, ką patarti.

ROBERTAS. Reikia atvesti į sceną arklius. Jie žvengs ir viskas atrodys komiškai. Bus komedija. Ar čia pas jus užkulisyje yra maišų?

BETA. Kokių maišų?

ROBERTAS. Paprastų, tuščių. Na, sakysim – drobinių… Miltams, bulvėms supilti.

BETA. Gal norėjote pasakyti – avižoms?

ROBERTAS. Nebūtinai. Bet kokioms daržovėms laikyti. Paprasčiausiai mes į juos įšokę po sceną paliuoksėsim, palenktyniausim, pasportuosim. Bus linksma. Juk aktoriai turi būti akrobatai?

BETA. Nesityčiokit iš teatro teorijos. Aktorius – tai filosofas ir akrobatas. Taip legendinis režisierius Juozas Miltinis yra išsireiškęs. Čia ne arklių cirkas.

ROBERTAS. O kuo arkliai prastesni už žmogų? Jie savo manieže, mes – savo. Ogi netikėtai atjosim į sceną. Juk su gyvūnais nevaidinate?

BETA. Kodėl gi ne – vieną kartą spektaklio metu į rampą užklydo katė. Išlindo iš užkulisių, tyliai įtipeno ir atsitūpė prie aktoriaus, kuris sėdėjo soste ir buvo įsijautęs į monologą. Ji nekreipė dėmesio į tai, kad vyksta spektaklis, nė nežvilgtelėjo į tamsoje paskendusius žiūrovus, tyliai murkė sau ir laižė letenas…

ROBERTAS. Oho! Aukšta klasė. Kur ta katė? Aš noriu su ja susipažinti.

BETA. Kad dabar nebesilanko – pasimarkstė, pasitrynė snukelį ir išdidžiai kažkur nudrožė. Daugiau nė karto nebepasirodė.

ROBERTAS. Tikriausiai vaidinot komediją?

BETA. Ne. Visiškai priešingai – „Perą Giuntą“, filosofinę, romantinę tragediją… Su painia simbolika, sudėtinga psichologija.

ROBERTAS. Va matot, net katės nemėgsta tragedijų, ką ten apie paprastus žmones šnekėt, apie snaudžiančius žiūrovus. Reikalingas kontrapunktas – daugiabalsio muzikos kūrinio melodinė linija, gerai temperuotas klavyras! 

Pianino melodija: vi’vo – greitai, gyvai

ROBERTAS. Apie ką tas Giuntas gražbyliauja scenoje?

BETA. Jis daug metų klajojo po pasaulį, krito ir kėlėsi, kol galų gale grįžo namo, kur jo visą laiką laukė jaunystės meilė Solveiga. Bet jau pasenusi, žila, su lazdele rankoje.

ROBERTAS. Tą meilę vaidinote jūs?

BETA (tyliai dainuoja).

Mik, užmik, mano mielas berniuk!

Aš sūpuosiu tave, aš budėsiu…

Ant motinos kelių sėdėjo sūnus,

Visą ilgą gyvenimą žaidė smagus.

Gulėjo sūnus prie krūtinės manos,

Visą ilgą gyvenimą laimės sapnuos.

Glūdėjo sūnus taip giliai prie širdies

Visą ilgą gyvenimą, – lai pailsės…

Mik, užmik, mano mielas berniuk!

Aš sūpuosiu tave, aš budėsiu…****

BETA (atsidūsta ir trumpam užtyla). Ir Peras Giuntas priglunda prie Solveigos, paslepia veidą jos rūbuose. Ilga tyla. Teka saulė…  

ROBERTAS. Nu duoda bičas… Ir ką – jis po to nepasikorė? Po tokios gyvenimo avantiūros. Graži pasaka, tikras graikiškas mitas. 

BETA. Norit obuolio?

ROBERTAS. Gundot, kaip tas žaltys iš Biblijos… Dievas pasakė: „Nevalgykite nuo visų sodo medžių…“ Bet aš ne Adomas.

BETA. O atsakymas buvo toks: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau“. Gerai, nenorit, tada aš eisiu, užkaisiu vandens kavai. Manau, kavos tai neatsisakysit? Matau, jūs apsiskaitęs…

PAPŪGA (čerškia). Kha-vos… Kha-vos…

ROBERTAS. Na, kavos išgerti tai būtų neblogai po dangiško dušo. Koks čia dar nematomas personažas čirpia?

BETA. Gyva butaforija, papūga ka-ka-du. Paukštė. Jos vardas – Figaras.

ROBERTAS. Tai ji turbūt hermafroditė, jeigu vardas Figaras. Gal transvestitė, gyva iškamša? 

BETA. Žiūrovams tai neturi reikšmės. Ji pas mus pasiliko po spektaklio „Figaro vedybos“. Norėjom grąžinti šeimininkui, bet jis jau buvo miręs. Teko priglausti teatre, dabar čia jos namai. Nesiskundžia, kad nuobodu. 

ROBERTAS. Kaip visada, žavios teatrinės istorijos… 

BETA. Sako, ji kilusi iš Indonezijos. Ar jūs buvote Indonezijoje?

ROBERTAS. Kol kas dar ne. Gal po Hamburgo turgaus gims tokia idėja. (Pauzė) Kažkodėl jūsų gatvėj naktį nedirba joks baras. Aš žingsniavau be jokio plano, be miesto žemėlapio… Ėjau ėjau… ir staiga pasiklydau… Spėkit, kur kojos nunešė?

BETA. Nuo geležinkelio stoties pusės ėjot?

ROBERTAS. Taip. Užmušinėjau laiką. 

BETA. Na ir kur jūs pataikėt?

ROBERTAS. Juk pati matote – papuoliau į nakties rojų.

Pianino garsai: i’ntimo – intymiai, nuoširdžiai

ROBERTAS. Tokiomis valandomis reikia užsimerkti ir svajoti. Šnarant lietui. Toks eksperimentas su vaizdiniais.

BETA. Ieškote nuotykių? Kokių, jei ne paslaptis?

ROBERTAS. Va, tiksliai pasakėt – mano klajonės griežtai mistinės, užslaptintos, eksperimentinės.

BETA. Ir eksperimento rezultatas liks nežinomas?

ROBERTAS. Gal paryčiui paaiškės. O kodėl jus tai domina?

BETA. Matau, paslaptingas, pasišiaušęs ir sulytas jaunuolis užklysta į naktinį teatrą, kuriame jau seniai baigėsi spektaklis… Smalsu, netgi galima iš proto išeiti, kaip įdomu. Kas jūs toks iš tikrųjų?

ROBERTAS. Norite manim nusikratyti?

BETA. Kodėl taip manote? Man jūs netrukdote.

ROBERTAS. Jeigu aš prisipažinsiu, kad atėjau padaryti tvarką jūsų patalpose: perstatyti baldus, išplauti grindis, nuvalyti dulkes, ar manote, kad tai bus mano eksperimento tikslas?

BETA. Mes turim savo valytoją. Ji puikiai dirba. Kam mums kitas švaros Dievas? 

ROBERTAS. Na… tada jūs papasakokite, ką čia veikiate… naktį, viena, prilipusi prie pianino ir… prie čiauškiančios papūgos. Na, drąsiau, ryžkitės iškloti savo paslaptį.

BETA. Laukiu atjojant princo ant balto arklio.

ROBERTAS. O, kaip tik ta tema mane domina. 

BETA. Visada kas nors smalsu?

ROBERTAS. Taip, tai kaip darbas pavojingame, atšiauriame, klaidžiame miške. Skirtingai nuo namų šeimininkės jaukių kasdieninių pareigų. 

BETA. Beje, kodėl jūsų toks keistas kaklaryšis? Bespalvis.

ROBERTAS. Kaklaryšis? Kur jūs jį matote? Mano kaklas nuogas, be kamanų…

BETA. Aš pajuokavau. Į kelionę leidžiatės toks neapsirengęs, nebijantis atsitiktinių nesklandumų…

ROBERTAS. Klasikinis humoras. Bet ne pats išradingiausias.

BETA. Tarp intuicijos ir išsilavinimo. Taip sudėtas teatro pasaulis. Intuicija ir išsilavinimas. Tokia profesinė lemtis. Cha cha.

ROBERTAS (vaizdingai deklamuoja).

Likimas pasmerktiesiems – išstovėti,

Palaimintiesiems – susitaikyti,

O rūpestingiesiems – suvokti,

Einantiems – atsitraukti,

Atleidžiantiesiems – atleisti viską,

Gyviesiems – mėgautis bet kuo,

Šventųjų likimas – jaudintis,

Nusikaltėliams – kaltes prisipažinti, 

Baudėjams – bausti.

Numirusiems – sudie kartoti.

Žaidimą žaidžiantiems – blefuoti.

BETA. Blefuokite ir toliau, juk tokios puikios jūsų eilės.

ROBERTAS. Čia proza. Tik sukūręs tekstą supratau, kad aš kalbu proza – taip manė ir Žurdenas Moljero pjesėje, tad nustebo supratęs, jog jis visą gyvenimą kalbėjo proza! Žinote, apie ką dabar galvoju? Vos tik čia atsidūriau, iškart užsinorėjau pasilikti pas jus visiems laikams…

BETA. O kaip žirgai Hamburge? Ką jie veiks, jeigu užtruksite čia? 

ROBERTAS. Kontrataka: jeigu kasnakt ilgai skambinsite pianinu, jums irgi įdomiai baigsis – išdygs šeštas pirštas. Tapsite Siksto pianiste.

BETA. Tai taip banalu, kad netgi talentinga. Pasižiūrėkite į mano rankas. Tai normalios merginos rankos. Juk jūs ne chiromantas.

ROBERTAS. Čia kairė. Jūs kairiarankė? Sako, penkiolika procentų pasaulio gyventojų yra kairiarankiai.

BETA. Ne ne, žiūrėkite į abi.

ROBERTAS. Jos švelnios, inteligentiškos, nepūslėtos, nesugrubusios taip, kaip mano… O štai manoji ranka, visi penki pirštai.

BETA. Matau. Ką reiškia penki žiedai ant kiekvieno pirštakaulio?

ROBERTAS. Tai meilės žiedai. Tiek turėjau merginų. Nykštys – Miglė, smilius – Aistė, didysis – Dalia, bevardis… chm, pamiršau… Tegul bus bevardis… Kaipgi jos vardas. Aha… prisiminiau, Gabija, ji dabar gyvena Čikagoje. Nutekėjo į amerikas… Ir va, paskutinis, mažylis… dar neįvardintas žiedas. Aš skiriu jį jums, pasakykit, kuo esate vardu?

BETA. Tai čia tokie lyg ir olimpiniai žiedai?

ROBERTAS. Tarkim. Mėlynas, juodas, raudonas, geltonas ir žalias. Taigi, koks jūsų vardas, laukiu prisipažinimo.

BETA. Bet aš nesu tamstos mergina.

ROBERTAS. Niekada negali žinoti. Gal būsit… Šią naktį, paryčiui. 

BETA. Cha cha cha. Tai čia toks avansas man?

ROBERTAS. Reveransas. Nesikuklinkit. Tas žiedas laisvas.

BETA. Na, tebūnie – mano vardas Beta. 

ROBERTAS. Beatričė? Gražus vardas. Ir kas svarbiausia – labai retas šiais laikais.

BETA. Paprastai mane visi vadina Beta.

ROBERTAS. Bernadeta išvydo Šventąją Mariją ir pati tavo šventąja. Lurde… Taigi mažylio piršto žalio žiedo vardas bus Beta.

Pavieniai pianino klavišų garsai: vagamente – neryžtingai 

BETA. Man labiau patinka juodi ir balti klavišai… O ne spalvoti kaip vaivorykštė. Ar jūs mokate elgtis su pianinu?

ROBERTAS. Niekada nesu bendravęs.

BETA. Pabandykit. Do… re… mi…  

Skamba pavienės natos, gama

BETA. Žinote, ką manau? Kam jums tas Hanoveris? Pasilikite čia, pas mus.

ROBERTAS. Pasilikti čia, šitoje skylėje? Na žinoma, galiu dirbti rūbinėje – priimti ir atiduoti paltus, lietpalčius, skėčius…

BETA. Gal juokaujat? Mums kaip tik reikia aktorių vyrų. Keli pasidavė į verslą, vienas išvyko į Ispaniją, visam laikui nusispjovė į teatrą…  

ROBERTAS. Ar žinote, kuo skiriasi žirgas nuo arklio? 

BETA. Gal manieže ir atskirčiau.

ROBERTAS. Arklys – tai toks paprastas darbinis gyvūnas, o žirgas skirtas jojimui, pramogai. Aš čia kuprinėje turiu tokią pažintinę knygelę. Norite, paskaitysiu?

PAPŪGA. Hrr… čiak čiak…

BETA. Matot, mūsų paukščių kunigas nenori net jūsų laisvamaniškos informacijos girdėti. Neskaitykit. Figaras nemėgsta svetimų išpažinčių.

ROBERTAS. Ta papūga grebluoja kaip Edita Piaf.

BETA. O jeigu jūs dar išgirstumėt, kaip ji dainuoja. 

ROBERTAS. Prancūziškai?

BETA. Papūga neturi tautinės, klasinės, rasinės, kalbinės priklausomybės. Ji gali viską. Bet nemėgsta ilgų kalbų. Jūs nespėsite į traukinį.

ROBERTAS. Ar norit, kad papasakočiau vieną savo gyvenimo epizodą?

BETA. Romantišką?

ROBERTAS. Pati įvertinsite. 

BETA. Kalbėkit. Su malonumu paklausysiu.

ROBERTAS. O atsitiko tas pikantiškas siužetėlis labai neseniai – trumpam buvau įsidarbinęs mėsos kombinate. Reikėjo pinigėlių. Dirbau kaip paprastas galvijų žudymo piemuo, varovas. Iš pradžių buvo šlykštu, nemalonu, baisu… Grindys, aptekusios krauju, kažkokie riebalai, ant kurių slidinėjau kaip čiuožykloje, priešmirtiniai karvių mūkimai… Nieko nepadarysi – mes, žmonės, beveik visi esame mėsėdžiai. Palaipsniui pripratau matyti, kaip skerdžiami gyvuliai, – karvės, kiaulės, ožkos… Gal jas  kokios nors šeimininkės vadino vardais, mažybinėmis pravardėmis… Galbūt jos turėjo biografijas, namų adresus… Ceche nupjautos galvos tuščiais žvilgsniais tūnojo ant lentynų pasienyje, išrikiuotos į eilę… Nieko baisaus, kas čia tokio… Po pamainos, kaip įprastai, nusimesdavau savo guminę prijuostę ir viską užmiršdavau – einu namo ir jau nieko neprisimenu. Bet kartą, visai atsitiktinai, šalia esančiame ceche pamačiau nepaprastą epizodą – du vyrai atvedė pasenusį, baltą kaip sniegas cirko žirgą. Jį buvo apsupę keli mėsininkai, dar kažkoks miestietiškais rūbais apsirėdęs diedas stovėjo atsukęs nugarą į kraujo nutekamąjį lovį. Žirgo galva dar buvo papuošta spalvotu pliumažu. Jis žingsniavo lėtai, klupdamas, beveik nematydamas, kur eina. Bet jo akyse buvo ašaros. Viskas kasdienybės transporteryje labai paprasta – priėjo tas, kuriam reikėjo prieiti, rankoje laikydamas elektrinį kūjį, nusitaikė žirgui į galvą – šūvis! – ir žirgas kaip kino filmo rapidu kniubo ant priekinių kojų, sustingo tarsi skulptūra. Ir visas purvinas cechas, langai, aprasoję paskerstų gyvulių kūnų garais, išbalo iki begalybės… Aš nemačiau, kas buvo paskui. Roviau iš to cecho, kiek turėjau jėgų… Vaizdas iki šiol neišsitrina iš mano atminties stalčiaus… Tai va, tas nepažįstamas taurus gyvūnas savo paskutiniame priešmirtiniame spektaklyje padarė man neišdildomą įspūdį. Daugiau į tą mėsos ešafotą kojos nekėliau.    

Pauzė

BETA. Tikiuosi, kad čia ne kokia nors absurdo pjesė? 

ROBERTAS. Deja, tai tik tragiška egzistencijos rapsodija. 

BETA. Jūs geriat kavą su cukrumi, be cukraus, o gal galiu pasiūlyti medaus?

ROBERTAS. Dovanotai kavai į cukrų nežiūrima. Rytas dar neaušta, lietus, berods, baigėsi… 

BETA. Rapsodija yra tik šešėlis. Vilties šešėlis. Laiškas tiems, kuriems atrodo, kad esi reikalinga. Aš sėdžiu čia prie pianino, laukiu, kol išmuš reikalinga valanda. Jau po vidurnakčio – ir jokios nuostabos. Tik jūs pasirodėte – nedidelis, atsitiktinis, laikinas stebuklas, ir tiek… Radote labai gerą meno salą.

ROBERTAS. Ar jūs įsitikinusi, kad aš jums netrukdau?

BETA. Aš šiąnakt budžiu. Kažkas turi įvykti. Kas jūs toks? Praeivis, paklydęs nežinomame mieste, gal koks apsimetėlis, benamis valkata… 

ROBERTAS. Ne. Aš kalinys. 

BETA. Kokiame kalėjime?

ROBERTAS. Ne kalėjime, aš dabar esu uoste. Meno salos uoste.

BETA. Vaizdžiai išsireikšta. Sala nėra Pažadėtoji žemė. Rytoj jūsų sala gali tapti pusiasaliu… 

Pianino garsai: – gracile – tyliai, švelniai

ROBERTAS. Tegul mano vizitas jūsų neįpareigoja, jeigu tikrai kažko laukiate. Matau, kad esate geros širdies, aktorė samarietė…

BETA. Tegul ta širdis būna rami, niekieno neliečiama.  

ROBERTAS. Bet aš ją pažadinsiu, tą širdį. Vienintelis klausimas, ar čia, šią naktį, be papūgos, kas nors dar yra? 

BETA. Tuoj ateis valytoja. Juk aušta. Jai reikia dirbti. Štai jums kavos puodelis. 

ROBERTAS. Puodelis su medum. Karštas gėrimas tamsią, paslaptingą naktį, čirpiant cikadoms…

BETA. Papūgoms…

ROBERTAS. Atleiskite, supainiojau. Figarai, ar girdi, į tavo sveikatą geriu kavą… Be cukraus, bet su medum. Su žavia pianiste. Jos mielai ir paklausysiu, taigi, Beta, kalbėkit.

BETA. Tik ar jūs neatvykote naktį imti iš manęs interviu? Gal jūs žurnalistas?

ROBERTAS. Ką jūs! Aš maniau kaip tik priešingai – jūs domėsitės atsitiktinio praeivio gyvenimu, jo kasdienine veikla, nepaviešintais troškimais, suplanuotomis ateities svajonėmis, rožiniais tikslais…

BETA. Nemanykite, kad aš klausysiu jūsų išpažinties. Jau vėlus metas. Naktis.

ROBERTAS. O, naktis kaip tik yra pats tinkamiausias laikas sieloms atsiverti. Naktį nėra paslapčių. Tai dieną žmonės bėga į darbus, keikia vaikus, gyvenimą, skurdžias santaupas… Ir savo charakterio silpnybes slepia po šypsena, mandagumo skraiste, stengiasi būt empatiški, įsijaust į kito žmogaus skausmus… Melas atviru tekstu – tarnyba, kolegos, sėkmės, nesėkmės – viskas suplakta į viena. Koks gali būt atvirumas dieną, kai šviečia saulė ir matosi visos menkos buitinės egzistencijos dėmės…

BETA. Gražiai filosofuojate. Kokiai partijai atstovaujate?

ROBERTAS. Dar tokios partijos nėra. Aš ją kuriu – bus duobkasių partija. 

BETA. Ir naktį renkate būsimus narius? Taip paslaptingai, sėlindamas ant pirštų galų, vaikštote po būstus, renkate po vieną balsą, po vieną sielą, žiū – ir kvorumas. O tai darote naktį, kadangi visi padorūs žmonės namie, ilsisi, atsipalaidavę, pasiruošę patiems kvailiausiems dienos sumanymams.

ROBERTAS. Oho, beveik į dešimtuką pataikėt. Tik labai knieti sužinoti, kodėl jūs ne namie. Kodėl čia, šitoje abstrakčioje erdvėje.

BETA. Čia mano klausykla. Čia aš atlieku išpažintį.

ROBERTAS. O kur kunigas, kur tas nuodėmių išrišėjas?

BETA. Argi aš jums nesakiau? Tai papūga. Mielas, išmintingas paukštelis Figaras. Jis viską išklauso, nuramina, pataria, paguodžia.

ROBERTAS. Vadinasi, aš tikrai pataikiau, kur norėjau. Jis išklausys mano nuodėmes?

BETA. Ne. Tikrai ne.

ROBERTAS. Kodėl gi ne? Ar aš ne žmogus?

BETA. Jūs ne iš mūsų parapijos. Beje, ar jūs tikintis?

ROBERTAS. Prisipažinsiu – ne. Esu užkietėjęs ateistas. 

BETA. Dabar tokie terminai nevartojami. Tai socializmo katekizmas.

ROBERTAS. Na gerai, sakykim, esu laisvamanis… Arba dar geriau – visų pasaulio religijų ir kultų gerbėjas, auka, išpažintojas. O jūs, rymodama prie pianino, ką įsivaizduojate mintyse? Skaitote literatūrinį tekstą, matote spalvas kaip dailininkė, o gal regite kokį nors filmą – realistinį, fantastinį, komediją ar pasaką, o gal (pašnibždomis) – seksualūs kinukai jus traukia?

BETA. Deja, aš gyvenu spektaklyje. Tame, kurį vaidinau, kurį vaidinsiu arba bent repetuosiu. Spektaklyje, kurio dvasią scenoje įpūs režisierius.

ROBERTAS. Pavyzdingas prieraišumas savo meno sričiai, savo teatrinėms vizijoms… Bravo! (Pliaukši delnais) Audringi plojimai… pereinantys į ovacijas! 

BETA. Liaukitės. Aš turiu trumpam pasišalinti. Jūs dar čia pabūsite? Ar jau iškeliaujate?

ROBERTAS. O, jūs mane išvarote? Išvarymas iš rojaus.

BETA. Ne, bet man reikia pasiųsti žinią, kad neįjungtų apsaugos mūsų patalpoms. Aš būsiu iki ryto, todėl sargyba – tai aš.

ROBERTAS. Aha, supratau. Pareigos svarbiausia. Gerai, eikite, aš palauksiu. Mano traukinys tik šeštą valandą ryte. O gal jūs bijote, kad išnešiu jūsų papūgą ir parduosiu kažkur prie stoties aikštės turgelyje?

BETA (kvatoja). Cha cha… Ji neturi kainos, jums sunkiai pavyks ją kam nors įpiršti. Be to, ji iškart jus išduos, tokia ji protinga. (Papūgai) Figarai, ar ne? Čiau… čiau…

PAPŪGA. Hrr… čirr… čirr…

Pianino garsai: bizzaro – kaprizingai, įnoringai

BETA (po pauzės). Na va, tvarka, pranešiau, kad iki ryto budėsiu aš. Vienui viena teatro apartamentuose.

ROBERTAS. Dviese, mes dviese, nepamirškite, kad kol kas aš dar čia – nekviestasis svečias. Traukinys manęs palauks. Beje, jūsų teatro salę sunku pavadinti apartamentais… Nebent su didele išlyga. Man pasirodė, kad įėjimas beveik kaip į pusrūsį.

BETA. O štai ir ne. Jūs pataikėte į administraciją. Durys buvo paliktos atviros. Nors mūsų teatras tikrai nėra didelis. Savivaldybė neišskiria kitos vietos. Bet jie sumažina mums kai kuriuos mokesčius, todėl turim kentėti… Esame vergai. Jeigu norit, aš jums papasakosiu vieną kuriozinį įvykį. Bet tik jums vienam, kadangi esate ne vietinis ir niekam neišplepėsit…

ROBERTAS. Dievinu visokiausius atsitikimus. Įdėmiai jūsų klausau.

BETA. Vieną vasarą, kai teatras atostogavo ir kolektyvas buvo išsibarstęs po kurortus kas kur, meras čia įrengė šarvojimo salę. Įsivaizduojat – velionis guli gedulingai išpuoštoje scenoje, spragsi žvakės, kvepia vystančiomis gėlėmis ir pušų sakais. Siurrealistinis spektaklis, ar ne?

ROBERTAS. Išradinga. Bet, ko gero, man patiktų būti tuo metu salėje. Žinoma, tik ne numirėlio vietoje… Suvokčiau tai kaip Mirties teatrą… Be žodžių, be dainų ir šokių, be triukšmingos choreografijos. Ir kuo gi baigėsi šitas Anapilio teatras? Greičiausiai, pats meras pasimirė?..

BETA. Galit nesišaipyti, aš pasakoju todėl, kad jūs tuojau iš mūsų miesto išvykstate… Ir niekam mūsų miesto teatriniams žiūrovams neišplepėsite tos senos istorijos. Kada jūsų traukinys?

ROBERTAS. Į Hanoverį?

BETA. Į Hanoverį.

ROBERTAS. Į Hanoverį yra begalė traukinių. Galiu pasirinkti bet kurį.

Pianino garsai: presto – greitai 

ROBERTAS. O ji kandžiojasi?

BETA. Kas? Mirtis?

ROBERTAS. Ne, aš kalbu apie papūgą. Apie Figarą. Jeigu ji nevaldo savo snapo, kandžiojasi, tai negalima išleisti jos iš narvelio, vestis į miestą be pavadėlio. Ji gali kirsti į akį praeiviams.

BETA. Na ne – kakadu labai švelni, inteligentiška paukštelė. Paklausytumėt, kaip ji švilpauja… operos arijas, netgi šlagerius… Mes bandėme ją panaudoti spektaklyje „Muzikos garsai“. Visa bėda, kad ji užsiliūliuoja ir pamiršta, kada reikia pradėti švilpauti. 

ROBERTAS. O kur sufleris? Ką jis veikia?

BETA. Mūsų teatre suflerio etato nėra – tai būtų baisi atgyvena, atklydusi iš aštuoniolikto amžiaus. Iš Moljero teatro… Mūsų credo – jeigu pamiršai tekstą, ar kažkas susipynė galvoje – improvizuok. Kartais taip įdomiai išeina, pasitaiko tokių liuks perliukų. Žinoma, juos pakartoti kitame spektaklyje vargu ar pavyks… Čia ne kinas, kur viskas užfiksuota. Jeigu jau nufilmavo – taip ir liks meninei istorijai, užkonservuota ateičiai…

ROBERTAS. O jūsų mieste yra kino teatras? 

BETA. Koks kino teatras? 

KLAJŪNAS. Na, paprastas, kur ateina žiūrovai, nusiperka bilietą, pakelį skrudintų kukurūzų, patogiai įsitaiso minkštose kėdėse ir spokso į ekraną, kuris rodo amerikietiškas komedijas? Yra toks relaksacijos atrakcionas?

BETA. Kvailas klausimas. Žinoma, yra. Aš kartais irgi nueinu pažiūrėti kokio nors filmo. Ir „Equus“ kaip tik ten žiūrėjau.

ROBERTAS. O kodėl jūs nedirbate kino teatre, juk tai taip šiuolaikiška – spalvingas platus ekranas, kurtinantis iki begalybės garsas… Amžinas jaunimo šurmulys. Romantika.

BETA. O jūs norėtumėt, kad aš sėdėčiau už stiklo pertvaros ir pardavinėčiau bilietus, arba pilstyčiau kokakolą ir pjaustyčiau picą?.. Tai yra be galo šiuolaikiška, be abejo. 

ROBERTAS. Merginoms kaip tik ten ir vieta.

BETA. Jūs ne visai korektiškas silpnosios lyties atžvilgiu. Gaila.

ROBERTAS. Šekspyras taip pat nebuvo džentelmenas moterų atžvilgiu. Jau vien klasikinė tragedija, kuri vadinosi „Romeo ir Džuljeta“: kažkodėl pirmiau Romeo, o tik po to – Džuljeta. Ar tai jums nieko nesako?

BETA. Jeigu būčiau Šekspyras, tai, žinoma, parašyčiau „Džuljeta ir Romeo“. 

ROBERTAS. O jums teko vaidinti tą panelę?

BETA. Neklauskit. Dar ir kaip. Dažniausiai jaunoms aktorėms pirmieji dideli vaidmenys ir nukrenta ant jų liaunų, netreniruotų pečių. Amžina pradedančiųjų likimo našta: jeigu išplauksi – liksi savo profesijoje. Jeigu ne – galvok, ką veiksi scenoje, kai nebūsi Džuljeta… 

ROBERTAS. Na, dar lieka kitos personos – pavyzdžiui, Dezdemona, Ofelija, ledi Makbet, Gertrūda…

BETA. Žiūriu, jūs pasikaustęs šekspyristas.

ROBERTAS. Kažkokiame bulvariniame žurnale skaičiau, kad viena aktorė moteris netgi vaidino  Hamletą.

BETA. O taip, žinau. Tai buvo prancūzė Sara Bernar. Geniali artistė, tik labai sudėtingas buvo jos gyvenimas.

ROBERTAS. Visi menininkai skundžiasi savo likimais… Turbūt ji buvo nelaimingos meilės auka?

BERTA. Kas be ko. Bet jai nepasisekė visai kitaip, atsitiko žiauresnis įvykis – gastroliuodama Rio de Žaneire susižeidė kelį ir paskui teko amputuoti koją.

ROBERTAS. Košmariškas teatro aktorės finalas. Ką ji darė paskiau? Finita la tragedia?

BETA. Ne, neatspėjot. Ji buvo tokia užsispyrusi, be proto pasišventusi scenai, kad vaidino ir toliau. Bet sėdėdama.

ROBERTAS. Taip kaip jūs prie pianino.

BETA. Tai nepalyginama. Deja, aš to „Hamleto“ spektaklio nemačiau. Tai buvo taip seniai, prieš šimtą metų. Net neįsivaizduoju, kaip ji vaidino…  

ROBERTAS. Reikia pabandyti jūsų teatre atlikti eksperimentą. Jūs puikiausiai galėtumėt suvaidinti Hamletą.

BETA (kvatoja). Aš? Hamletą? Juokaujat. Aha, o kas tada būtų Ofelija?  

ROBERTAS. Tarkim, jūsų valytoja. Sakėte, kad ji darbšti, pareiginga, atsakinga…

BETA (garsiai juokiasi, negalėdama sustoti). O cho cho… Na, žinot, liaukitės taip beprotiškai fantazavęs. 

PAPŪGA. Hrrr… O cho cho…

Pianino garsai: – giocondo – linksmai

BETA. Jums patinka šita melodija? 

ROBERTAS. Apie muziką aš nieko neišmanau. Papasakokit, kas yra muzika? Iš ko ji gimsta, iš ko susidaro?..

BETA. Muzika – tai stebuklingas sodas, paslaptingas miškas, gamtos vitražas, užburiantis spalvotais garsais. 

Pianino garsai: grazioso – grakščiai, žavingai 

BETA. Medžių lajos šlamėjimas… (pianino garsai) Va, girdit, į kamieną stuksena genys… (atskiri pianino klavišų garsai) Vidudienio tyla, pripildyta saulės, tik prašliuožia vėjo gūsiai… (pauzė, švelnus vėjo garsas) Pralekia laukinių bičių spiečius… (N. Rimskio-Korsakovo „Kamanės skrydžio“ fragmentas) Sušnara praskrendančio flamingo sparnai…

ROBERTAS. Mūsų miške – flamingas? Negali būti, tai nonsensas.

BETA. Aš gi sakiau, kad tai fantastinis, pasakiškas miškas. O jo viduryje tyvuliuoja skaidrus smaragdinės spalvos ežeras… Ten vasaroja rausvakakliai flamingai… Kažkur į krūmus šmurkšteli lapė… Pagaliau ateina naktis… miškas rimsta, suūkia apuokas… (pianino glissa’ndo) Miškas, kaip ir muzika, yra mistinė, šventa vieta – šilo, gojų dvasių, demonų, trolių buveinė. Kai kuriuose pagoniškuose tikėjimuose miškas buvo šventų apeigų vieta, galima sakyti, koncertų, teatro salė…

ROBERTAS. Jūs taip jausmingai pasakojate, kad net matau ašaras, pasiruošusias ristis jūsų skruostais. Gaila, kad čia mažoka apšvietimo…

BETA. Jums pasirodė. Aš tramdau savo jausmus. 

ROBERTAS. Net ir scenoje?

BETA. Scenoje kas kita… Ten jau nebebūnu aš, tai verkia personažas, jis pasiduoda sentimentams… Žinoma, jei to reikalauja pjesės veiksmas.

ROBERTAS. Logiška. Sensualu. Įtikinama. Prasminga. Tai ne šlaistytis plentais, kaimo vieškeliais, nepažįstamo miesto gatvėmis, tuneliais, viadukais… 

BETA. Leiskite pasidomėti, o kaip jūs keliaujate be žemėlapio, be kompaso? Ar turite kompasą? Na, bent kur yra šiaurė, kur pietūs, susigaudot? Rytai, vakarai… Koks tikslas taip beprasmiškai judėti?

ROBERTAS. Nepažįstamo miesto gatvės mane įkvepia – eidamas naktį už šviečiančių langų matau siužetus, įvykius, dramas… Regiu lyg nematomus spektaklius, kurie gimsta mano fantazijose… Kartą mačiau, kaip pirmo aukšto lange, virtuvėje, jaunas vyras skėlė antausį moteriai… Nuo kavinės stogo, kur sykį buvau užsikeberiojęs pailsėti, išvydau priešais esančio bendrabučio kambaryje dvi merginas, nuogas iki pusės, jos matavosi vieną liemenėlę, staipėsi prie veidrodžio, pakaitomis užsisegiodamas, atsisegiodamos… Ir kikeno, tarsi kutenamos nematomo mano žvilgsnio… Aš pastoviai klaidžioju nesirinkdamas kelio – einu ten, kur kojos neša… Užeinu į knygyną, vartau knygas, kurių nepirksiu ir neskaitysiu… Sustoju prie muziejaus, svarstau – eiti vidun ar ne? Apsilankau. Žiūriu į skulptūras kaip į sustingusius, nejudančius žmones. Bandau atspėti jų profesijas, gyvenimo būdą, ydas ir sąžinės priedermes… Lankytojų knygoje parašau ką nors filosofiško… Budinčiai salės senutei paplekšnoju per petį, pasakau „ačiū“… Paskui gatvėje prie fontano stebiu seną vyriškį, kuris vilki prieštvaniniu lietpalčiu ir avi odiniais juodais batais. Jo skrybėlė pakrypusi, rankoje lietsargis, nors lietaus netgi nepranašaujama. Senukas sėdi įbedęs žvilgsnį į nežinią… Tyčia garsiai nusikvatoju, užvertęs galvą žvengiu. Jis nereaguoja, negirdi… Už akinių stiklo – negyvos akys. Pakylu ir einu, einu, kad nesėdėčiau, kad nesustočiau… 

Subilda stumdomas baldas, žvangteli kibiras

VALYTOJA (garsiu žemu balsu). Va, kas darosi, durys neužrakintos, visos šviesos dega… Kas čia dabar?.. A, matau, kad jūs dar repetuojat? Taigi jau penkta valanda, eikit namo, marš miegot. 

BETA. Įdomi naktis papuolė – mes čia kalbamės apie meną, gyvenimą…

VALYTOJA. Apie gyvenimą nėra ko kalbėt – reikia gyvent. Ar papūga pamaitinta?

BETA. Palesinau, palesinau. Ir vandenį pakeičiau. Dabar miega.

PAPŪGA. Hrr… Mie-ega….

VALYTOJA. Beta, o ką čia veikia šitas jaunikaitis? Gal sakysit, kad naujas režisierius? Bet kad nepanašus į žmogų. Labas vakaras, vaikeli, ką ten vakaras – naktis, aušta rytas.

BETA. Jis ne režisierius, jis Peras Giuntas, klajūnas. Toks betikslis turistas. Lankosi mūsų mieste ir dabar laukia traukinio, blaškosi po miestą, rado salės duris neužrakintas, atsliūkino, va ir sėdi čia. Plepam apie šį bei tą. 

VALYTOJA. Aha, nieko nuostabaus. Čia juk teatras. Aš tokių turistų gyvą velnią prisižiūrėjau. Dvidešimt metų valau, švarinu šitas patalpas. Ruošiu, kad žiūrovams būtų malonu ateiti, įsitaisyti kėdėse ir stebėti vaidinimą… Beta, o kur tas žmogus, kurio šiąnakt laukiat? Sakei, kad jis turi tik mūsų teatro adresą.

BETA. Ką aš žinau. Neatvyko… Dar pabūsiu, kol autobusai pradės važinėti.

VALYTOJA. Tai aš einu sceną plauti. 

BETA. Gerai, teta Danute. Mes tuoj išsiskirstysim. Tikrai noriu miego.

VALYTOJA. Tai kas, sakai, šitas bernelis?

BETA. Klajūnas – keliauja iš Špicbergeno salos į Hanoverį.

VALYTOJA. Kur keliauja? 

BETA. Į arklių turgų.

VALYTOJA. Taigi va, aš ir žiūriu – kažkoks apdriskęs valkatėlė, sužieduotas kaip praskrendantis paukštis. Gal čigonas?

ROBERTAS. O, jūs labai pastabi! O gal aš ir esu tas jūsų laukiamas žmogus, genialus režisierius…  

VALYTOJA. Režisierius? Koks iš tamstos režisierius. Gerai, pažiūrėk, vaikeli, į veidrodį. Aš galiu tave nuvesti į grimerinę… O kodėl taip prastai apsirengęs? Džinsai suplyšę… Kažkokia valkatos kuprinė… 

ROBERTAS. Toks dabar šiuolaikinis vizažinis dizainas, tokia mada. Taip reikia, kad neišsiskirtum iš jaunimo masės. Noriu atrodyti kaip visi mano bendraamžiai, neišsiskirti išvaizda.

VALYTOJA. Beta, taigi aš iškart supratau, kad čia ne tas žmogus, kuris turėjo šiandien pas jus atvykti. Gal jis meluoja?

BETA. Man jis iš pat pradžių pasirodė įtartinas. Daug žino. Sakot, klajūne, kad tikrai esate mūsų laukiamas spektaklių režisierius? Netikiu nė per nago juodymą.

ROBERTAS. Betgi jūsų rankos baltos, nagai išpuoselėti, kokie ten juodymai… Aš pajuokavau – nesu režisierius.

VALYTOJA. O kas tada jūs toks? Plėšikas? Banditas? Gal koks iš durnyno pabėgęs narkomanas?

ROBERTAS. Ne. Aš… santechnikas. Paprastas vamzdynų daktaras. Todėl ir specdrabužiai tokie nutrinti.

VALYTOJA. Pas mus santechnikai naktimis nevaikšto. Čia jiems nėra ką veikti. Visur sausa, vamzdžiai nesproginėja…

ROBERTAS. O lietus gatvėj ką tik šniokštė šaligatviais, tiesiog pasaulinis tvanas. Reikėtų nusileisti į rūsį. Ten gali būti visokių netikėtumų. 

VALYTOJA. O Jėzusmarija, gerai sakot, santechnike. Man gi raktus ūkvedys paliko. Einu, atsinešiu. Kad jus kur pekla, su savo išmislais. 

ROBERTAS. Neužmirškite ten, apačioje, uždegti šviesą! Sofitus! 

VALYTOJA (garsiai kvatoja). Cha cha cha… Na, tokių šposų dar nesu girdėjusi. Cha cha cha… Tikras režisierius! Su suplėšytais džinsais! Mirsiu iš juoko… Beta, varyk tu jį iš čia, kol neprisišaukei nelaimės! (Nutolstantys žingsniai)

Pauzė. Girdėti, kaip čiauška papūga

ROBERTAS. Štai vienas spektaklis dabar įvyko. Ir jūs jame vaidinote. Aš sumaniau tokį eksperimentą, psichologinį bandymą – pasivaikščioti, suvokti, kaip reaguos jūsų meninis pasaulis į nežinomąjį keliautoją… Į suplanuotą provokaciją.

BETA. Klajūne, leiskite paklausti, ar tas jūsų eksperimentas pavyko? 

ROBERTAS. Saliut trupei ir meno patalpų valytojai! Įtikinamai vaidinau, kad manim patikėjot. (Kvatoja) Cha cha cha… Matot, pirma repeticija puikiausiai pavyko, naktinė, generalinė, ar ne, malonioji Beta? Aš tas personažas, kurio jūs laukėte. Žmogus iš lietaus. Rytas patvirtins tai, ką aš sakau. 

BETA. Pažiūrėsim, kaip bus rytoj, scenoje. (Kvatoja) Cha cha cha!

ROBERTAS (kvatoja). Y-ha-ha!..

VALYTOJA (tolumoje kvatoja). Cha cha cha! 

BETA. Štai koks Hanoverio arklių turgus… Cha cha cha… Cool! 

PAPŪGA (čerškia). Chra chra chra!.. Cool!..

ROBERTAS. O štai imkite šitą pjesę, pažvelkite į turiningus puslapius, mes ją vaidinsime jūsų, dabar ir mano teatro scenoje. Pirmiausia ilgai ir nuobodžiai įtemptai repetuosime, paskui vaidinsime. Pažiūrėkit. Gal patiks?

BETA. Nagi nagi, parodykit. Įdomu bus žvilgtelėti, paskaityti… (Pauzė) Nieko sau… Bet juk čia tušti lapai. Nėra nė sakinio, nematau nė vieno parašyto žodžio, o kur veikėjai?.. Nėra net pjesės pavadinimo.

ROBERTAS. Kol kas tai tikra tabula rasa. O mes užrašysim „Nakties pianistė“. Tokia nakties žirgė. Kaip Hanoverio arklių turguje.

BETA. Tai jūs mane apžiūrinėjate kaip parduodamą gyvulį? Nėra tokio žodžio – žirgė. Ir man visiškai vienodai, kaip bus pavadintas mano ar koks kitas žirgas. 

ROBERTAS. Žirgė – menininkė. Ji turės nuostabų vardą, rytoj sugalvosim. Matot, žirgas dalyvauja lenktynėse, sportuoja – konkūras, stiplčezas… O paprastas arklys tik atlieka žemės ūkio darbus. Primityvus išnaudojamas darbininkas. 

BETA. Nieko sau vidunakčio dramaturgija. Nesitikėjau šitaip priartėti prie tokio raizgaus sukurto pasaulio. 

ROBERTAS. Ši naktis parašė puikią pjesę. Žinot, dramaturgijos pagrindas turi daug paskatų, priežasčių, krypčių… tikslų…

BETA. Jūs rašote pjeses?

ROBERTAS. Ne, tačiau studijavau dramaturgijos teoriją. Gera drama – tai iš pat pradžių sukoncentruotas turinys, kad jį galėtum vaizdžiai papasakoti, pateikti žiūrovams. Yra visokių fabulos pamušalų…

Pianino garsai: to’sto – greitai, sparčiai 

ROBERTAS (sparčiai beria žodžius). Žmogus aklas, šlubas, kurčias, gražus, stotingas ar mažaūgis liliputas – kiekvienas mato, jaučia pasaulį skirtingai: 

Per didelis veržlumas nuveda į komiškumą.

Kvailas dosnumas personažą pribaigia skurdu.

Sąžiningumas nugali dviveidystę.

Dėmesio stoka pražudo pažintį.

Bjaurus charakteris uždaro į mizantropijos narvą.

Sukčius galų gale išsikasa sau duobę.

Egoizmas atstumia bet kokius draugus.

Per didelis realizmas išblaško misticizmą… 

BETA. Taigi, jau kadai kadės žinojau, kad Šekspyras kūrė tragedijas ir komedijas visomis temomis.

ROBERTAS. Kaip kritikų ir teoretikų suskaičiuota, dramos, teatro pasaulyje visi susidūrimai, meilės siekiai, išdavystės, turto godulys, pralaimėjimų tipai jau yra aprašyti… Kas išras dar bent vieną variantą, originalų, į nieką nepanašų, tam bus įteikta Nobelio literatūros premija! 

BETA. Tai galime kartu ieškoti mūsų teatre, kurti ir… atrasti?

ROBERTAS. Aš pasirengęs ekspedicijai, tyrinėjimui, minčių kautynėms.

BETA. O kaip vargšelis Hanoveris? Kaip jis apsieis be jūsų?

ROBERTAS. Traukiniai į Hanoverį išvyksta bet kuriuo metų laiku. Teatras man – svarbiausias egzistavimo tikslas. Susipažinkim – aš Robertas, esu pakviestas į jūsų teatrą kaip režisierius, sutartis pasirašyta. 

BETA (nedrąsiai). Robertas? Reikia atsiminti. Jau nuo pažinties pradžios neslėpiau savo vardo, taigi – aš Beta, aktorė. Kaip jūs įvardinot – nakties pianistė. 

ROBERTAS. Tai grokit! Grokit… aušta rytas, ruoškimės repeticijai. Reikia… (Atšlepsi valytoja, kosčioja) apžiūrėti patalpas, jūs supažindinsite su tais veidais, kurių fotoportretai kabo ant sienų… 

VALYTOJA (kalba garsiai, pažvangina raktais). Va, štukoriau, matai, kas mano rankoj? Ogi raktai nuo rūsio! Ten teatro dekoracijos suneštos. Aš patikrinau, visur sausa, jokie vamzdžiai neprakiurę.

ROBERTAS. Aha, puiku, vadinasi, santechnikas jums nereikalingas. Ką gi… tada aš lieku dirbti režisieriumi…

VALYTOJA. Baikit čia sukt mums galvas… Ir taip neišsimiegojau… Na gerai, jūs išsiaiškinkit, paplepėkit, o aš einu tvarkyti salę. Man dar reikės į viešbutį, ten irgi mano uždarbis. Sužinosiu, gal ten jau bus apsigyvenęs tikrasis režisierius… Cha cha… 

Nutolsta niūniuodama šiuolaikinio šlagerio melodiją

VALYTOJA.

Skinsiu raudoną rožę

Ir atnešiu tau ją dovanų.

Lia lia, lia lia.

Stumdo suolus, tranko avanscenos lentas, plauna grindis

ROBERTAS. O dabar aš skelbiu Džuljetos personažo konkursą. Kaip sakėte – pirmasis, atsakingiausias vaidmuo pradedančiosioms aktorėms. (Pauzė, kelis kartus pliaukšteli delnais) Prašau, pradėkit. Dabar jūsų eilė pasireikšti. Aš būsiu dėmesingas ir kantrus žiūrovas. Gal net katė pasirodys avanscenoje.  

BETA (jausmingai).

Ateik, miela naktie, ateik, Romeo,

Kaip saulė man nušvisk, kaip pirmas sniegas

Ant juodvarnio sparnų! Ateik, naktie,

Juodake, maloni, meili naktie,

Ateik, atveski manąjį Romeo,

O kai jisai bus miręs, tu jį visą

Suskaldyk į mažytes žvaigždeles –

Ir pajaunės išsyk padangės veidas,

Ir žmonės taip pamils gražuolę naktį,

Jog skaisčią saulę garbinti nustos. *****

Balsas tilsta, jį užlieja pianino muzikos garsai: patetico – patetiškai, jausmingai. Forte – garsas vėl stiprėja, po kiek laiko nutrūksta. Lieka tik aidas  

P a b a i g a

*Kas gi čia nuostabaus, juk tai radijo, garsų pjesė, o ne vaizdo.

**Siūlau muzikinį apipavidalinimą spektakliui trumpais pianino pasažais (internete): „13 Types of Pianists“, „Evolution of Music“, „Top 10 Movie Songs on Piano“, „10 Songs You‘ve Heard and Dont Know the Name“.

***Tomas Venclova, Pašnekesys žiemą. Eilėraščiai, vertimai (Vilnius: Vaga, 1991)

****Henrikas Ibsenas, Peras Giuntas, iš norvegų kalbos vertė Tatjana Rostovaitė ir Rimutė Rimantienė. (Vilnius: Žaltvykslė, 2006)

*****Viljamas Šekspyras, „Romeo ir Džuljeta“ in Dramos. Sonetai, iš anglų kalbos vertė Aleksys Churginas (Vilnius: Vaga, 1989)