Žalia banguojanti pieva prie upės. Diena karšta, dangus ganėtinai giedras, prisodrintas dirbtinio mėlio. Plaukia vienas kitas kartoninis debesis. Geltonas skritulys nejuda, lyg kepintų viską, kas ant žemės. Jaučiama tvankuma, be jokio vėjo. Kitoje upės pusėje miškų paklotė, aplinkui nesimato nei namų, nei kelių, jokių civilizacijos ženklų, tik vos pramintas takelis šalimais Dovydo ir Tėjos. Dovydas, 20-ies metų vaikinas, sėdi pakalnėj linkui vagos, koja pasiremdamas į susmegusį akmenį. Rankoje jis spaudinėja metalinį kamštelį. Tėja, 24-erių metų mergina šviesiais rūbais, dėl kurių ji primena šmėklą, guli ant balto užkloto. Ji guli veik nejudėdama, bet kartais staigiai pakelia galvą ir pasižvalgo aplinkui. Upėje įsirėžęs šešėlis, kuris nejuda 

Pirma scena

TĖJA (kalba garsiai ir paskubomis, nedarydama žymių pauzių). Matei, Bangladeše siaučia uraganas, didžiausias per dvidešimt metų! Beprotiška, rašė, kad žuvusiųjų skaičius jau pasiekė du tūkstančius… Ir kaip čia karšta, visa nugara prakaituoja, toks jausmas lyg vabalai rėpliotų visur, visur, fui! (Atsidūsta) Galėtų nors vėjukas papūsti. Reikėjo pasiimti nuo saulės kremo, po to oda atsilupinės, viską skaudės, net normaliai nusiprausti nebus galima, bet įdegti noriu, nebūsiu balta ožkyte. Ai, Miglė, ta mano buvusi klasiokė, žinai, pameni? Susilaukė trečio vaiko. Kaip keista… (Akimirkai surimtėja ir lyg nutoldama) Įdomu kažkaip. (Sušunka) A! Rytoj pasninkas, tai nevalgyk mėsos. Žinau, kad tau nesvarbu, tik šiaip primenu. Dieve, kiek čia vabalų, fui. (Surėkia) A! Net ant rankos užlipo, fui, fui, nuimk, NUIMK! (Dovydas nuima) Ačiū. Tai va, tai va… (Tyla) O kodėl tu nieko nesakai?

DOVYDAS (apatiškai). Aš neturiu ko pasakyti.

TĖJA (lengvai pasipiktinusi). Kažką blogo padariau?

DOVYDAS. Ne, tik pavargau. 

TĖJA (įžeidžiai prunkštelėja. Kalba didaktiškai). O kada kalbėjai su mama? Tu išvis bandai su ja pasikalbėti? Kokia ji bebūtų, ką bebūtų tau prisakiusi, mama yra mama, reikėtų turėti bent kiek pagarbos. Aišku, nenoriu tau įsakinėti, bet savo pareigų, atrodo, išvis neatlieki, gal ir galvoji, bet nieko nedarai.

DOVYDAS (bespalvis Dovydo veidas įgauna rimtumo, tarpuakyje matyti keturių raukšlių masyvas). Hm… ir vėl.

TĖJA. Aš tik sakau. Daryk, kaip nori. Nei aš noriu čia brautis, nei ką. Tavo reikalas.

DOVYDAS (kiek įsikarščiavęs, bet išlaikydamas ramų toną ir aiškią dikciją). Bet tu tik tą ir darai, kišiesi, brauniesi, tvarkai viską pagal save ir kitiems liepi… (Giliai atsidūsta, nenoriai pasitaisydamas) Atsiprašau, kitiems siūlai ir kartoji, kad jie tvarkytųsi pagal tave. Aš tikrai pavargau tą kartoti. Mama su manimi nekalba. Kaip visada, pradės kalbėti, tik jei susipyks su tavimi ar norės užtarimo dėl tėvo. Juk žinai, kaip būna. (Piktu tonu) O tu tik kalbi, dar ir dar, ir dar kalbi… Tai nepadeda. 

TĖJA. O tu tyli. Pats žinai, kad turiu tik tave.

DOVYDAS (įsakmiai). Šiukšline nebūtinai turi būti žmogus. Kiekvienas turim šiukšlių, bet nereikia jomis visko teršti. Nors, žinoma… kas vienam šiukšlė, kitam perlas.

TĖJA. Vau… Tu čia rimtai? (Pakelia galvą ir tyli demonstratyviai supykusi. Įsivyrauja tyla, per kurią abu veikėjai žiūri į upę) Žinai, tu gali ir išeiti.

DOVYDAS. Jei neišėjau tuomet, dabar tą padaryti dar sunkiau. Aš irgi nenoriu būti vienas, bent jau ne dabar, ne po visko.

TĖJA (nemaloniai nusipurtydama). Matei, kokia žuvis praplaukė? 

DOVYDAS. O kas būtų, jei išeičiau? Jei nebegrįžčiau, jei nebegalėčiau grįžti? Kas tuomet?

TĖJA. Įdomu, kiek dabar valandų? Čia darosi vis karščiau.

DOVYDAS. Tai šok į upę! (Krūpteli. Tėja pasižiūri į Dovydą pilnu išgąsčio veidu, atrodo, ką tik pasakyti žodžiai sulaužė kažką švento. Dovydas nusisuka ir įsižiūri į upę)

TĖJA (tyliai). Aš nemoku plaukti, juk žinai.

DOVYDAS (atsargiai). Gal pažaidžiam ką nors?

TĖJA (nenoriai ir abejingai). Nežinau.

DOVYDAS. Tai nereikia tuomet.

TĖJA. Ne, tai galim ką nors.

DOVYDAS (šaltai). Ne, nereikia, nebenoriu. (Ilgesnė pauzė)

TĖJA (vėl pakelia galvą, apsižvalgo ir jos žvilgsnį prikausto šešėlis upėje. Jos veide pasirodo sumišimas. Kalba atsargiai, lyg bijodama). Palauk, ne. (Nuleidžia galvą ir po kelių akimirkų tylos taria) Atrodo, kad aš vis kažką užmirštu. Ar tu taip nesijauti, Dovydai? (Klausia su sudirgusia šypsena) Dovydai, ar viskas gerai?

DOVYDAS (įsižiūri į šešėlį upėje. Jo akys išsiplečia, jos pilnos baimės, bet jis greitai nurimsta ir toliau spaudinėja kamštelį. Praėjus kelioms akimirkoms abejingai taria). Aš… aš nežinau… nesu tikras. Aš vis užmirštu, kodėl mes neinam iš čia, atrodo, kažko laukiam. (Neramiai) Ar kartais jų nebuvo du?

TĖJA (smalsiai, labiau klausdama ne Dovydo, o savęs pačios). Kaip du? Kas du?

DOVYDAS (neramiu balsu). Nežinau… Aš irgi nežinau, tik ateina toks keistas jausmas, kad nuo kažko bėgam.

TĖJA (taria it bandytų įtinki save ir nusiraminti). Man labiau atrodo, kad laukiam. (Jie įsižiūri į upę. Praeina daug laiko, kol veikėjai grįžta į pradines pozicijas)

Antra scena

TĖJA. Šiandien visur rašo apie gaisrus Australijoje. Mačiau įrašą su apdegusia koala. Kaip gaila buvo… Ir kaip man atsibodo Aistė… Žinai, sunku jai, skyrybos ir panašiai, bet paskutiniu metu daugiau apie nieką ir nekalbam, o jau beveik metai praėjo, jaučiuosi kaip kokia šiukšlinė jai.

DOVYDAS. Palauk… 

TĖJA. Kas?

DOVYDAS. Nieko, keistas jausmas atėjo, kai pradėjai kalbėti apie šiukšlinę, kaip koks deja vu…

TĖJA (garsiai nusikvatoja). Nuo kada pradėjai rūpintis tokiais dalykais? Šiukšles veža trečiadieniais. O šiandien… (Nutyla) Kelintadienis šiandien?.. Nesvarbu, nesvarbu. (Gaudydama mintis) M… mmm… Ai, ar kalbėjai su mama? 

DOVYDAS (kiek suirzęs, bet kalba ramiai). Dar ne… Bandžiau, bet, žinai, ji nekalbės, o jei kalbės, tai pasakys ką nors aštraus.

TĖJA. M… Ne mano reikalas, bet mama yra mama, turėtum labiau rūpintis. (Trumpa pauzė) Nesakau, kad tu negalvoji, gal ir galvoji, bet nelabai ką darai… Aš tik sakau, žinai.

DOVYDAS. Galėtum ir nesakyti, turėtum geriau nei bet kas kitas žinoti, kaip yra su ja. (Tyla. Jau įpykęs) Nevyks viskas, kaip tu nori ir kaip tau atrodo.

TĖJA. Jėzau… Sakai viską sakyti, o pasakau ir paskui pyksti.

DOVYDAS. Sakyti nereiškia vien plepėti ir kabinėtis, kartais ir aš noriu kalbėtis, kalbėti ne apie tai, kas vyksta Australijoj, bet kas vyksta čia. Bet ir pats… taip dažnai nebeturiu jėgų tam.

TĖJA (pakėlusi galvą taria). Tai kad nesuprasi, kada su tavimi kalbėti ir kaip. (Trumpa pauzė) Ir viešpatie, kaip čia karšta, atrodo, numirti galima. Na, bent jau gausim vitamino D ir nebūsim balti kaip ožkos, nors tau, sakei, ir nereikia įdegio, bet man tai kažkaip gražu. Oi, dar plaukus persidažysiu! (Atsidusdama) Bet kaip tingėsiu… (Abu įsižiūri į upę)

DOVYDAS (šūkteli). Prisiminiau!

TĖJA (kylančiu tonu). Negąsdink taip. Pats žinai, kad esu jautri tokiems riksmams… Kas yra?

DOVYDAS. Kodėl, pavyzdžiui, mes nekalbam apie tą šešėlį upėje? Atrodytų, kad čia kažkas ne taip. Mes jį jau matėm kažkada, aš jį prisimenu, aš prisimenu juos abu.

TĖJA (šaltai). Nežinau. (Nukreipdama temą) Ai, Miglė, ta mano buvusi klasiokė, pameni? Vėl nėščia, jau trečias vaikas! Ir kaip ji susitvarkys… Įdomu kažkaip.

DOVYDAS (įtariai įsiterpdamas). O kada tas buvo? Ar ji dar neturi… to trečio?

TĖJA. Kada? M… Neprisimenu… Palauk, o šiandien… Nežinau.

DOVYDAS. Teisingai! Tėja, prieik, aš vėl buvau užmiršęs apie tą šešėlį. Čia kažkas yra.

TĖJA. Baik gąsdinti mane. Tuoj. 

Tėja atsikelia, pastoviniuoja ir smalsiai atsisėda šalia Dovydo. Jai priėjus, upėje atsiranda ir antras šešėlis. Šešėliai ima ryškėti, tačiau jie nepriklauso veikėjams. Pamažu ryškėja jų veidų kontūrai. Pirmiausia akys

DOVYDAS. Mes juos kažkada jau matėm, kas jie?

TĖJA (sustingusi ir be emocijų). Tai jie… 

DOVYDAS (pradeda ryškėti šešėlių burnos). Žiūrėk, jie kažką taria, vos veblena kaip kokie moliuskai. Ką jie sako?

TĖJA. Tai jie, tai jie… (Ryškėja šešėlių ausų kontūrai)

DOVYDAS. Ar jie mus girdi? (Šaukia) Kas jūs? (Šešėliai nesujuda, bet jų burnos toliau kruta) Panašu, kad negirdi. (Atsisuka į sustingusią seserį) Tėja?

TĖJA (vis ryškėjančiu ir garsėjančiu, bet monotonišku tonu). Tai jie, tai jie, tai jie… Tai tėvai. Jie tušti, jie turi akis, ausis, burnas, bet jie nebegali nei matyti, nei girdėti, nei kalbėti. Tai jie…

DOVYDAS (monotoniškai). Tai tėvai. Tai jie…

TĖJA (su ašaromis akyse, kurios kalbant ima trykšti skruostais). Broliuk!.. broliuk… Ar ir mes tokiais virsim? (Ilga pauzė, per kurią šešėliai ima blėsti)

DOVYDAS. Tėja, kalbėk, prašau, kažką kalbėk apie gaisrus, drauges, orą ir nesustok, niekada nenustok kalbėti. 

Trečia scena

Naktis. Pilnatis, jos atspindys krenta į upę, į kurią žiūri Dovydas ir Tėja. Tėja sėdi ant juodo užkloto. Upėje šešėlių nebėra. Jie abu pavargę, gaudo orą. Visos dekoracijos tikresnės. Tėja įgauna daugiau gyvumo

DOVYDAS. Kiek tai dar tęsis, aš taip pavargau.

TĖJA. Nežinau. Aš tik nebenoriu girdėti jų riksmų. Atrodo, nykstu. Stebiu, kaip visi auga, keliauja, tuokiasi, gimdo, tik aš vis dar čia, o čia būti yra būti niekur. Bet stebėdama užsimirštu, būna truputį geriau. 

DOVYDAS. Tu bent moki bėgti, bet tavo bėgimas nėra mano, nors kai tu kalbi, tiesa… nors dažnai ir visiškas nesąmones, atleisk… atrodo, nutolstu ir aš. Bet kažką reikia daryti, tai nebegali tęstis, mes nebegalim čia būti.

TĖJA. O kur mums eiti? Aš bijau, kad jei išeisim, mes nebegalėsim grįžti. O kas bus jiems?

DOVYDAS. Mes negalim būti atsakingi už juos. Išbandėm viską, tai neįmanoma, mes nieko nepadarysim. Aš matau, kaip tu stengiesi, ir tai mane dar labiau smukdo, nes aš nebeturiu tam jėgų, bet kai nieko nedarau, viduje bijau, kad tu mane teisi, teisi, kad nekalbu su mama, nebebandau įtikti, padėti. Mums tiesiog reikia išeiti, mes nieko negalim padaryti, kuo ilgiau čia būsim, tuo labiau nyksim, virsim tik jų atspindžiais.

TĖJA. Aš žinau, bet negaliu. Tikrai negaliu. Kaip reikėtų gyventi žinant, kas čia dedasi, žinant, kokie jie nelaimingi, žinant, kad bet kurią akimirką…

DOVYDAS (meta ilgai rankoje spaudinėtą kamštelį). Va taip, imti ir išeiti, nuplaukti… arba nuskęsti.

TĖJA (nustebusi, atsargiai klausdama). Dovydai… ar tu… (Pauzė) Aš nežinau, ar gebėčiau išbūti viena. Jei išeičiau, čia neliktų tik manęs… supranti? Bet visa kita toliau vyktų. Ar tu tikrai manai, kad mes galim išeiti?

DOVYDAS (kiek drebančiu balsu). Aš nežinau, atrodo, nebegaliu pasakyti nieko, kuo tikrai neabejočiau. Bet, Tėja, nebėra kaip kitaip čia išbūti.

TĖJA (liūdnai, prikandusi lūpą šypteli). Mes tai kartojam, mes kartojamės, apie tai kalbėjom jau daug kartų. Mes neišeinam. Gerai, kad turim vienas kitą, bet man vis labiau tampa aišku, kad mes ir laikom vienas kitą. Jei ne aš, tu jau seniai būtum išėjęs. (Dovydas žiūri į Tėją, jo veide ryškėja išgąstis) Bet aš irgi nebegaliu… (Ima kūkčioti) Ar ir mes tokiais virsim?

DOVYDAS (atsistoja ir ryžtingai taria). Ne! (Trumpa pauzė) Ne! (Tėja taip pat atsistoja. Upėje nuo mėnesienos matosi jų šešėliai) Žiūrėk, mūsų šešėliai jau kaip tėvų. Mano ūgis, tavo ūgis, mano plaukai, tavo plaukai – visai kaip jų. Kaip nusikratyti tų šešėlių! (Dovydas ima žengti pakalnėn linkui upės vagos)

TĖJA (susirūpinusi). Dovydai, atsargiai, ko ten eini?

DOVYDAS. Prieš grįžtant, noriu nusiprausti veidą, aš tuoj. (Dovydas eidamas užkliūva už praskelto akmens. Tėja puola paskui jį)

Ketvirta scena

Dekoracijos tokios pačios kaip pirmose scenose. Scenoje tik Dovydas

DOVYDAS (taria sau su keista šypsena veide, imituodamas Tėją). Skaitei, jaunuolis nuskendo upėje, kol jo girtas tėvas primušė motiną. Apie įvykį pranešė žuvusiojo sesuo. Jaunuoliui nustatytas lengvas girtumas. Įdomu, ar jo siela nuplaukė, ar irgi nuskendo upėje? Ai, ir žinai ką? Mano klasiokė Miglė, pameni ją? Jau laukiasi trečio… (Staiga sustingsta, įsižiūri į skaisčią upę ir šešėlį joje. Jo skruostais teka ašaros, tačiau jo veidas gretai persimaino) Tėja, gal pažaidžiam ką nors?