Gabrielė Laukaitytė. Eilėraščiai

euforija


pakylu iki
420 Hz
420 BPM
420 metrų
plaukiu krauliu
krantas taip toli
žemė taip toli
taip greitai per greitai plaka
daužosi širdis
taip nenoriu pasiekti pabaigos
taip nenoriu pasibaigti
taip ir nepasiekusi
patirti
šventumo


pakilti iki Jeruzalės


iki šventumo
man pritrūko
tik vieno rožinio kvarco akmenėlio


ploviau rankas
Raudonojoje jūroje


druskos vis lipo ir lipo akimis
nenorėjo nusileisti


Šveicarijoj kaip avalanšas
skaudėjo kelius
lipant į kalnus
nuo maldų

zeotropas


begalybės tunelis
klonų periodinė lentelė
kaleidoskopas
sukeistas apgamas
akys ant karuselės
galva ant lėkštės
rubino vaza saulėkaitoje
tuščiavidurio veido iliuzija
sudėtinga lazda
geriu kriptonitą

– kriptonas yra inertinės dujos todėl su niekuo nesijungia, nedega
ir nesukelia korozijos
– kriptonitas mirtinas Supermenui, bet jūs liekate saugūs
– delyras – sunkus sumišimas, orientacijos laike, vietoje ir savyje
sutrikimas


trokštu kriptonito
bent vieno lašelio
suvilgyti lūpoms


judėti žalios šviesos greičiu
delyro inercija
nusimesti toksiškus rūbus

efemeriškos moterys


tarsi jos būtų, bet jų niekur nėra. tarsi ir yra kvapas lengvai
juntamas ore.
ir tu viską palikai taip kvepiančiai. bet tavęs tarsi ir nebūta.

kviečia galios moterį, kviečia galios vyrą


o dabar susirinkusieji ant scenos pakviesime
susirinkusieji pradeda sunkiai stotis ir sunkiais žingsniais
keliauti link scenos
koncertmeisteris primerkia akis iškelia lazdelę
susirinkusieji jau beveik ant scenos
koncertmeisteris kilsteli smakrą
susirinkusieji ant scenos
koncertmeisteris mosteli
susirinkusieji puola
koncertmeisteris


baimė mus aprengia, o meilė mus nurengia


bandžiau įsisprausti į tą aprėdą iš aitrios grafito mėlynos
padarytą tarytum labai siaurą skersgatvį su akligatviu
pabaigoje. byrėjau po dalelę ir niekaip netilpau ir
nesutilpau su savo kūnu, su savo mintimis, su savo
praeitimi. manęs buvo paprasčiausiai per daug ir dėl to
mane bandė išgręžti. tik dar truputį pagręšim. sakydavo.
žmogus daugiausia vanduo. sakydavo. gręžė, gręžė, o aš
kaip netilpusi taip netilpusi. tada naktį atėjau su
atsuktuvu tuo, kurį man dovanojo tėtis, kai buvau dar
labai maža. ir padidinau to mėlyno metalinio aprėdo
matmenis. bet jie jau manęs rytoj tenai nebelaukė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *