Debesys panašūs į pūkus. Žinau, banaliau ir nepasakysi, betgi jie išties kaip plunksnos. Tiek žvelgiant iš apačios, tiek iš viršaus ar šonų. Kartais bandau įsivaizduoti tą, kas pirmas sugalvojo tokį palyginimą.

Jau seniai slapta viliuosi pasidaryti debesų. Nusipirkau oro garintuvą, o virtuvėje nuolat virindavau vandenį. Seniau galvojau net įsigyti debesų gaminimo aparatą. Įsivaizdavau jį iki smulkmenų, tik nežinojau, kas gebėtų ir iš ko gebėtų tokį sukonstruoti. Norėjau nusipirkti paveikslą su debesimis, bet apsigalvojau ir pakabinau ant sienos tuščius rėmus, kad debesys, kai jų visgi pasidarysiu, paveiksle galėtų plaukti taip, kaip nori. Apačioje pastačiau kambarinę gėlę, šiek tiek primenančią medį. Gal kuris nors ims ir užklius.

Tik debesų kaip nebuvo, taip nebuvo, o nuo sauso oro, kaip ir anksčiau, vakarais suimdavo kosulys, kol vieną rytą pastebėjau, kad į trupančias sienas įsismelkė pelėsis.

I. Susitikimas

Ant bortelio, prie šiukšlių konteinerio, sėdi benamis. Barzdotas, apsirengęs keliais sluoksniais purvinų drabužių – atrodo kaip senis.

– Labas rytas, – švysteliu pilkšvą maišą vos ne jam virš galvos ir sukuosi eiti atgal.

Pakelia galvą ir pažiūri. Viena akis užgriuvusi, užtat kita duria kaip virbalas. Pagaunu galvos linktelėjimą. Gal tik pasirodė? Kviečia sėstis šalia. Ne, jokiu būdu. Tikrai nėra taip, kad niekinčiau benamius, greičiau jau žmones, kurie juos niekina; tyčia nesitraukiu iš vieno troleibuso galo į kitą, kai koks nors bastūnas, išsidrėbęs per dvi sėdynes, iškvepina pusę transporto priemonės, tyčia nesitraukiu, kai prie manęs prieina. Nors norėtųsi. Nė nepajudu iš vietos, kad kažką įrodyčiau sau, o išties – įveikčiau baimę. Tai ir yra tiesa tiesiausia – bijau jų. Bijau to chaotiško, paslaptingo, nežinomo pasaulio, iš kurio jie pas mus ateina. Istorijų, kurių greičiausiai nepajėgčiau pakelti. Visgi kur nors tarp žmonių bent jaučiuosi saugi, o čia mes vienu du.

– Nebijok, – sugergždžia pragertu balsu.

Ar gali būti, kad vienas žodis pradėtų gramzdinti žemyn? Nei iš šio, nei iš to.

Velniop, kojos pačios apsisuka, ir klesteliu šalia.

Sėdim. Jis ant bortelio, aš ant bortelio, tarp mūsų – metro atstumas. Šaltoka, bet prie konteinerio vis tiek smirdi. Žinoma, nesikalbam. Bandytų kalbėtis, greičiausiai iškart pabėgčiau. Bet ne, sėdžiu ir stebiuosi, žiūrėdama į save iš šalies. A, tau turbūt irgi ne viskas gerai? Pažvairuoju, jis šypsosi. Šypsena duria lygiai taip, kaip ir tas virbališkas žvilgsnis. Jos pusė, nes kitas lūpų kraštas nejudrus. Karštligiškai sukasi galvoje mintis: velnias, neturiu kišenėje nė poros litų.

Prisimenu mamą.

Kiekvienos moters rankinėje turi būti žirklutės, šukos, nosinaitė, akių pieštukas, veidrodėlis ir kvepalai, – kartą sakė ji, kai man buvo, regis, šešiolika, ir atidavė savo gėlėtą kosmetinę, į kurią turėjo tilpti visi jos suminėti daiktai.

Po kelių savaičių tą kosmetinę iš manęs atsiėmė, nes joje – turėjo slaptą pomėgį raustis po mano daiktus – terado tušinukų, trintukų ir pieštukinių klijų. Baisiausia tai, kad tušinukai buvo be kamštelių. Anot jos, nemoku vertinti gerų daiktų. Sutinku su ja tik todėl, kad kitaip vertinu, kas yra gera. Bet tiesa, naudoti daiktų pagal paskirtį taip ir neišmokau, nesu iš tų, kurie visada pasiruošę netikėtumams.

Senis krenkšteli.

Mergaite. A, mergaite.

Aš? Mergaitė? Žmogau, man veikiausiai vos perpus mažiau nei tau. Gal apsimesti, kad juokiuosi?

Turi porą litų?

Būtent. Porą litų. Papurtau galvą.

Bet galiu atnešti, nuleidžiu galvą kaip mokinukė.

Senis linkteli. Tarsi tai savaime suprantama. Iš tiesų mes nepratariam nė žodžio.

Ne visi namie, pagalvoju, tik nežinau, ką turiu omeny – jį ar save, ir vis dėlto paklusniai nupėdinu laiptinės link. Vidinis balsas kužda: negrįžk.

Negrįžk, negrįžk.

II. Raudona suknelė

Mergaite, a, mergaite! Turi porą litų?

Pasileidžiu bėgti, bet atrodo, kad jis mane vejasi vis greičiau ir greičiau.

Mūsų namas antras nuo gatvės kampo, priešais jį – penkios aukštos eglės. Skverbdamasi žvilgsniu pro šakas visada galvodavau apie skirtumą tarp jausmo ir jutimo. Junti įsidūrus spygliu. Jauti baimę. Jeigu bėgsiu namo, jis sužinos, kur gyvenu.

Priešais, kitapus gatvės, pelkėti ir šiukšlini krūmynai, kur vasarą susirenka būriai ančių. Kalbama, jog žmonės duburiuose dar skandina kačiukus. Niekas niekada nematė tų skandintojų, bet visi, bent jau vaikai, tuo tiki. Perbėgu gatvę ir pasuku tų krūmų link. Raudona baltais žirniukais suknelė plakasi į kelius.

Kojos pradeda klimpti, esu priversta bėgti lėčiau. Nors aš jau toli nuo gatvės, vis dar nedrįstu atsisukti.

Tada smunku į apžėlusią kūdrą vos spėjusi nusitverti už karklų kuokšto, kad neprarasčiau pusiausvyros ir neišsimaknočiau visa, iki kaklo.

Dumblas lipnus, vanduo siekia juosmenį. Negaliu šaukti, nes jis išgirs. Staiga pasijuntu labai rami – kažkaip žinau, kad viskas baigsis gerai. Arba štai šioje vietoje ims ir nutrūks. Kaip per sapną. Tačiau, užuot atsirėmus į dugną, jo nepasiekiu, ten tik dumblas, vis giliau, o raudona suknelė plyšta, užsikabinusi už šiekšto. Nuo jo ir styro atvašos, už kurių laikausi. Nebepamenu, gal vėliau visgi šūktelėjau, nes kai atsimerkiu, jis, apsisiautęs storu, žieminiu paltu (gal teisybė, kad benamiai apsivelka visus drabužius, nes neturi kur jų pasidėti), laiko mane glėbyje. Metusi žvilgsnį jam per petį matau tolstantį duburį su išsklaidytais maurais ir šiekšto nudrėkstu savo raudonos suknelės skutu. Jis plevėsuoja kaip vėliavėlė, aiškiai matyti nuo gatvės, nors tikrai maniau, kad nubėgau labai toli. Ta skiautė ten kabės dar keletą mėnesių, kol ją nublukins žiemos sniegas, su kuriuo pavasarį žemėn nukris jau nebe vėliavėlė, o viso labo skuduras.

Jis pasuka mano namų link. Tai… tai vis dėlto? Bėgau veltui. Pradedu spurdėti jo glėbyje, jis nieko nesako, o mane pykina nuo jo kvapo, šlykštaus ir stipraus. Bet jėgų turiu mažai. Ir jos tą akimirką beveik išsekusios. Iš baimės? Virš galvos plaukia debesų plunksnos. Kas pirmas sugalvojo taip pasakyti? Užsimerkiu, tas aštrus kvapas. Nepabėgau nuo jo. Staiga užsimanau įkvėpti debesų, bet ne, niekada negalėsiu to padaryti dėl to aštraus, sūraus kvapo, sumišusio su degtinės, svogūnų, dulkių ir prakaito dvoku.

Pastatęs mane prie vartelių neatsisukdamas nueina. Linkstančiomis kojomis styrinu iki durų.

Vėliau dusdavau vien nuo dulkių – jos atrodydavo panašios į debesų lašelius ir jų būdavo galima įkvėpti. Mama kasdien plaudavo mano kambarį, nukabino užuolaidas ir pasiuvo kitas, iš medžiagos, kuri „netraukia dulkių“. Raudonas, tik be baltų žirniukų.

III. Pelėsis

Rakindama duris išmetu ir tą prisiminimą – jis nebe mano. Tai sapnas, užkliuvęs kažkurios vaikystės vasaros vidury ir nuleipęs nuo per didelio karščio, o vėliau užklotas sniego kaip ta raudonmargė skiautė. Per gerai žinau, kad į praeitį negrįžtama, nors ir kokia gera ar bloga ji būtų. Neatsegu piniginės ir neieškau smulkių – turbūt jų ten ir nėra. Apskritai, geriau galvoti, kad visai nesutikau to benamio… Ne, gerai, pažiūrėsiu vėliau.

Skambutis į duris visai sutrikdo.

Mergaite, turi porą litų?

Matau savo ranką, tiesiančią jam tuos velnio litus, regiu save, iškratančią visas monetas – imk, imk su visa pinigine, tik nebegrįžk daugiau! Imk, pasigerk, persigerk, tik kuo toliau nuo manęs.

A, mergaite, o gal taurelę?

Matau, kaip jis užeina į mano virtuvę, atidaro spintelę, kaip iš ten pasipila svogūnai, tie patys, kuriuos savaitgalį parsivežiau iš mamos. Vėl pamiršau juos surišti, išties žinodama, kad su jais taip nieko ir nedarysiu, tik nunešiu į konteinerį. Nemėgstu svogūnų, nekenčiu jų kvapo.

Į duris išties skambina, bet taip ir nepakylu nuo sofos. Sėdžiu ir žiūriu į sieną, o mano viduje veriasi plyšys, pro kurį laukan ima veržtis debesys. Pats pirmasis dunksteli į langą, šis prasiveria, ir tada jų prisipildo visas dangus, medžių šakos, paukščiai juos lesa ir krinta apsvaigę nuo aštraus kvapo. Sėdžiu ir žiūriu į pelėsio dėmę ant sienos, akis aptraukia raudona migla, kurioje šokinėja balti žirniukai.

Skambutis vis dar zyzia. Paskui – beldimas. Sukaupiu valią, atidarau.

Kaimynė iš trečio aukšto. Įtampa atlėgsta taip staiga, kad vos nesusmunku jai prie kojų. Rūpinimasis kitais užkoduotas jos prigimtyje. Ji renka šiukšles, šluoja takus prie laiptinės, skambina policijai, jei pamato prie namo girtą šutvę ar prie sienų besidarbuojančius grafičių menininkus. Mano vonioje nuo neatmenamų laikų guli jos žirklutės ir akių pieštukas. Neprašo jų atiduoti, o aš nuolat pamirštu, tad turbūt jau nusipirko naujus.

– Kur tu taip ilgai? Maniau, nuėjai praustis. Mačiau, kad esi namie, taigi šiukšles išnešei.

Taip, ką dar ji matė?

– Atnešiau tau pelėsių valiklio. To, kur anąkart sakiau, atsimeni? Užpurški ir nuvalai po penkių minučių.

IV. Sniegas

Uždariusi duris pasiimu piniginę, ištraukiu iš jos visas korteles ir senus kasos čekius. Tada vidun sudedu visus metalinius pinigus, kitokių ir nėra. Paruoštą piniginę padedu koridoriuje ant lentynos. Bet skambutis daugiau nebezyzia, o lauke prie šiukšlių konteinerio tuščia. Nedrįstu nusileisti žemyn.

Trinu pelėsio dėmes visą vakarą. Sienos šviesėja, plyšys traukiasi, bet viduje debesų nebelikę. Jaučiu, jų niekada ir nebebus. Dulkės man nebekenkia (gal jos šitame mieste kitokios), nors vis tiek senu pripratimu kasdien plaunu kambarius. Vis dar galvoju apie debesis, dabar jau ir apie tuos debesis, kuriuos pati paleidau į pasaulį.

Rytą pabyra sniegas. Mano sniegas, iš mano debesų, todėl norėčiau jį visą surinkti ir suvalgyti, bent jau susidėti į šaldytuvą. Parsinešti į savo pasaulį, tuščiais paveikslo rėmais ir viena gėle. Nuotaika šauna aukštyn ir plaikstosi su snaigėmis.

Su kaimyne pėdinam į turgų – ji nori nusipirkti daržovių ir paukštienos savaitgaliui. Aš nesuplanavusi nieko gaminti, bet juk niekada nežinai. Taigi, pasičiumpu nuo lentynos piniginę, pasiskolinu iš kaimynės dar kelias dešimtines grynais (gerai, rytoj atiduosiu). Kartu einu tik dėl sniego, kuris taip pat panašus į debesis, o gal net labiau į plunksnas.

Prie pat turgaus įėjimo stovi senukas su narvais, pilnais baltų vištų. Gyvų gyvutėlių. Kark kar kar kar.

– Einam tik. Tai įsispoksojo.

Palauk… Stabdau ją atgalia ranka.

– Būsiu prie mėsos, – atsainiai mosteli ir dingsta žmonių knibždėlyne.

– A, mergaite? Pigiai atiduodu…

Mergaite?

Tai, kad nežinau…

– O ko gi, pasipenėsit, pasipjausit…

Gal balkone? 

– Na taip, – jis supranta, – balkone vištos neauginsi. Ant savos žemės kas kita, betgi mieste gerai – yra šiltas vanduo, radiatoriai, tai ir nereikia tų vištų.

Kaip nereikia? O gal čia pat, vietoj, galėtumėt? Ką čia nupenėsi.

– Baikit, mergaite, va, ten gatavų yra.

Bet juk gali. Bet juk galite.

Užsispyrusi žiūriu tiesiai už jo, ne į akis. Tik svarbiausias klausimas, kaip pešti vištą? Visa kita man nerūpi. Taip, plunksnos pagalvėms, ne, nesvarbu, kad turit ir plunksnų, man reikia šitos; senukas stebisi ir dingsta už snaigių uždangos. Matau jo siluetą, kaip jis kalbasi su kitu tokiu pačiu prekeiviu, sukiodamas pirštą ties smilkiniu. Iš kažkur atsiranda ir trinka, ir kirvis.

Jis dar paklausia, tikrai? Patvirtinu vos krutindama lūpas. Aplink žmonės ima šurmuliuoti, stotis į ratą, pasiruošę aukojimui. Dar kartą linkteliu patvirtindama.

Višta, sugriebta už kojų, pradeda siaubingai kudakuoti, kirvis čakšteli per kaklą. Dar kurį laiką ji šokinėja be galvos po žmonių rato vidurį, taškydama kraują. Sninga stipriai, todėl raudonos dėmės ant suminto sniego greitai pasislėps, išnyks, išsitrins.

Iškeliu dar du pirštus. Taip, įsitikinusi. Sumokėsiu daugiau.

Ne visi namie.

Kam?

Senukas pasižiūri kiek keistoku žvilgsniu, bet ritualas kartojasi, paukščius man sudeda į juodą čežantį krepšį, taip, ar turite didelį puodą, pirmiausia reikės nuplikyti.

Taip, taip, taip.

Įbruku jam paruoštus pinigus ir tiesiai per tas raudonas dėmes lekiu namo. Senukas nespėja nė žioptelėti. Pamirštu kaimynę, užtrukusią mėsos skyriuje. Taigi buvau turguje tik dėl sniego ir plunksnų, ne dėl jos. Apskritai nieko niekada nedariau dėl jos, tai ji viską daro dėl visų, kartais iki šleikštulio įkyrėdama. Visai kaip mano mama, ateina į galvą mintis, bet užspaudžiu ją it įkyrų vabzdį.

Namie iš krepšio ištraukiu paukščius ir numetu ant grindų. Vėl reikės plauti, tik gerai, kad ne sienas. Visai ne balti, plunksnos susimurkdžiusios, pilkos ir drėgnos, vietomis parudusios. Sukrešėjęs kraujas ant kaklų. Bet gal, išplovus pūkus, jie vėl pabals. Galvoje sukasi mintis, irgi įstrigusi iš vaikystės, kraują reikia plauti šaltu vandeniu. Iškart. Vien galvojant apie tai darosi stebėtinai lengva. Turėsiu savo debesų. Kol kas tik žiūriu pro langą ir matau, jog ir debesys pilki, ne balti, užtat sniegas iš jų plunksninis, nesvarbu, kad šaltas ir tirpsta. Užkaičiu didelį puodą vandens ir laukiu.

Jeigu ateis kaimynė, įbruksiu jai nedarinėtą vištą.