riedam iš „Suokalbio“ kūliais it pirmą kartą šiais metais gandrą pamatę
ridenuosi iš paskos „Kur gandras? Kur jis?“ kikendamas it devyni mėnesiai
jau būtų po mūsų trumpiausios nakties like a rolling stone kvatodama tu
o aš kaip Juzė į žmones išėjęs iš Palangos tos pasaulės pabengos
irgi rituosi paslydęs tik bir bir tabalai tau iš paskos smerčiop
dalimis atskildamas ir tau įsiteikdamas nelygiose dalybose tavo akys
tavo blakstienos lūpos mano širdies fotojuostelėje dar neišryškintos
dar degi dar kaitini savo žavinga moters paslaptimi prisidengus nepaliesta
dar it idėja laisva nesupakuota į išgeltusias vėlyvo rudens fotografijas
mano širdies erčiose dar nesudegus ant alko liustracijų apeigose ak mano meile
vienoje iš rodės idealių formų nejau ir tu būsi išmatuota nebegalinė tu būsi
o kol kas tabaluoji po kaklu man bodhisatviškoj Canon Kannon Kwanon foto[1]kameroje
tai mūsų šviesos palata ten sugulėm sau abu nuoširdžiai
reiškiu užuojautą tau ten pakliuvus ir aš pats ten įkliuvęs
it žaislas dievų rankose it čiurlioniška „Bičiulystė“ efemeriškai švytim
viens kito delnuos kol kas tik artėjam dar tik artėjam bet abejonė nesnaudžia
jau beldžia dunksi ir trankos kita ranka jau skandina it „submarinas“ piratą
dar kita vėl atgaivina aš atsiduodu aš tavo aš tavyje uždarytas
o manoji Niurnbergo mergele dar pažaiskime nepažeisti kol
gyvybiškai svarbiausi organai nors regis neišgelbės
joks jau gelbėjimosi ratas anei semantinis kvadratas
čia kelio pradžia ekstazės ir kančių žaidimams pasibaigti dar ne metas
atsispirsiu ir šoksiu nuo tavo prisišliejusio žvilgsnio bortų į tavo bangas
į tavo liūliuojančius Khao Nom Nang kalnus upokšniais lietaus
nuokalnėm skverbsiuos į tavo tektoninių lūžių sueities ertmes o manoji terra
incognita
garantuotai prasmegsiu sveikas nebeišplauksiu sulaužytas
kairiojo borto šonkauliais lentom išplautom iš vyno rūsio buteliais tyvuliuosiu
jau po visko po audringų naktų ir po kracho po visiško kracho karamba karacho
ak
tu dingai ir viskas it užpūtė iš tavo nebūties tamsos gūsis
gyvatės šnypštimu visus mano šviesių minčių kandeliabrus
užpūtė mano makaulėj visus sietynus liustras ir aistringų žygių ugnis
išblėso tik dūmai graužia akis tik tamsa ir jau nieko
nieko iš to nebeišgimdysi belieka tik toks štai žaidimas:
žongliruoju tamsoj
šviesiais prisiminimais it klounas nevėkšla letiaušis paslystu
nesugaunu it koks atgrubnagis liapsusas po liapsuso žinau tu neištvertum
nesusijuokus galiausiai plyštum juokais it fotografija perpus dviejų įsimylėjėlių
kaip tai banalu kaip nuvalkiota fotografijas deginti reikia
štai pelenuos ilsisi visa mano pokalbių išklotinė skambinta begalę kartų
iš mano varpinės į tavo vaginalinę cerebrinę kamerą ragelis pakeltas
bet tartum tik pretekstas tai juk vis viena kalbies su savim
kad pats sau save paaiškintum kol dar degi kol užsidegęs pelenuos
pagaliau išryškėja silueto tavo užslėptų banaliausių intencijų kontūrai
iki pelenų ir iki dūmų guliu mirties patale šalia suguldyti kupidoniški
širdies strėlių antgaliai nulenkti ir ietigaliai per apeigas jau prisižaidęs
stypsau prisižongliravęs tuščiomis išsikvėpęs tarpdury
į diurerišką „Melancholijos“ kambarį
geriau jau pažaisiu ten su grafiko simbolių kodais magiško kvadrato
glostysiu rombohedroną rymosiu ties ta vieta kietajame kūne kur mūsų
meilės ir aistros pomirtinė kaukė susirangė ir apsiklojo drobule kamufliažo
abejosiu ir vėl nebežinosiu kas yra grožis kas išgelbės pasaulį ir ar verta ar dar
bandyt
atkartoti dieviškus kūrybos aktus ir proporcijas tarp manęs ir tavęs tik migla
už akių užkrinta neįskaitau šito skęstančio mūsų pasaulio tolstančio
nuorodom į nuorodas nardau kitų vardų kitomis reikšmėmis it išnarom
užsimiršti stengiuos žodžių žaismėm kad lengviau sektųsi mirti
nevykusio meilės žygio ilgai nepalieka toksinai neišsiplauna iš kūno
taikõs sutartis vis neįtinka braukau ir taisau antpuoliais ego
neva viską sutaisyt dar įmanoma o jei ne nužudyti
mat pats neva jau aš žuvęs ir nėra ko prarasti tokie reikaliukai
ne taip viskas paprasta kūnas nepasiduoda iškart
capt stveriuosi už lentgalio ir išplaukiu su tavo fotografija it durklu tarp dantų
įsikandęs šoku šokį lietaus kol galiausiai išspjaunu į ugnį
tavo akis blakstienas ir lūpas sudegti ir tada tik išplaukiu visas
kūnas lotoso poza galva barška po vakarykščio it maldos malūnėlis
o siela murkia om mani padme hum kai nepakyla ranka įsitverti į butelį
viskio visada lieka mantra the engine runs on glue and tar
variklis rodos ima jau grot pagrabo maršą bet įsivažiuoju iš naujo
vėl atsistoju ir išlipu iš tos peleno nuotraukos išsivaduoju iš tavo traukos
iš tos praeities bendros kameros jau vienute išvirtusios kalėjimu
karceriu įžengiu į kitą kadrą jau tik su vos vos beįžiūrimais rudimentiniais
mūsų pasibaigusios pasakos šešėliais paakiuos ir su kaltūnu plaukuos
mano pasaulio medžio lajoj Laumės šluota primins tave mano meile
viena iš savo įmanomų formų gandrais nešančiais vaikus vystykluos it kokonuos
sumuturiuotus tampriai it be kojyčių it be rankyčių tik su burnyte akytėm ir
nosytėm
po kopūstų galvomis lysvėse kiti randa bare bet anie jau visai be fantazijos
vis atsipeikėju išsivystau bėgu kojytėmis rankytėmis kūliais statau smėlio dėžėje
it koks vaikigalis smėliažodžių pyragus kibirėlį apversdamas kaskart vis išsparda
sulyginu su žeme nusiritu kūliais it koks pamišęs nukvakėlis kvatodamas
šių veiksmų priežasties iki šiol nerandu tam paaiškinimo planuoju kreiptis
į Šivą dar ir Bakchas manau turėtų turėti ką pasakyti
ei čia tik toks žaidimas čia tik žaidimas kad būtų ką veikt kad būtų linksmiau
sakau ei homo sapniens dvikojai primatai nejau neprimatot
pabusk iš šio sapno homo sapiens nagi neliūdėk homo ludens
žaidžiantis ir žeidžiantis žmogau dar nepriėjom rudens
pabūkim jei nori rimti na kokią minutę ištversiu tikrai
kol neprunkšteliu ir visko nesulyginu vėl sulig žeme
čia nebus akmens ant akmens išsišiepiu it koks Mahakala ir Avalokitešvara
ko nuliūdai juk taip smagiai skambėjo mūsų preliudai
jei nori pažaiskime suokalbį prieš save prieš pačius
jei nori ir tuos barbakanus sulyginsiu sulig žeme jei nori mylėsiu tave lietumi
lašeliais pirštų galiukuos barbensiu kol atsiversi ir barbaru įsiveršiu taranu
iki pat tavojo tartaro iki užkutensiu iki mirtį nešančio čiaudulio iki orgazmo
ekstazės atokvėpiais vis klausinėji „Bet kas su tavim negerai?“ nusišypsau
šviesos greičiu šokinėti imu mirguliuoti iš arlekino į pajacą sporomis
į tavo nosytės gleivinę kol užkutenta alpsti vėl pamauta ant mano piestelės
neišlaikai per sunki nežinomybė neperprasta nepakeli išmeti bėgi
savo vaizduotės galia bar-bar bar-bar tra-lia-lia
santabarbarų išbarškintos barškuolės meldžiu jau po visko
tik per ilgai nesivaidenkit
power of imagination
power of imitation
power of words
power of trance
power „off “ arba „on“ love
power of play
power of rock n‘roll
lets roll lets roll ridenkimės all night long
let it roll, baby, roll
let it roll, all night long
ar būsi klausiu mano rulete kuri mane matuos išilgai ir skersai
šią stebuklingą naktį žėrinčią rubinais smaragdais safyrais
iš tūkstančio ir vienos nakties o mano šachrazadiškoji širdžių ėdike
sek man pasaką šiame ženklų pasaulyje kai jis išsprūsta iš glėbio neįgalaus proto
mano polimorfine iškrypėle tu išgyvenama bet nesugyvenama
manoji amerikietiškojo maldininko patele laukiu kada mane išmatuosi
kada formaliai man ištarsi fatališkuosius „šachas“ ir „matas“
o mano Valdove Karaliene vėl sukišiu nagus kur nereikia mano Rozete
apčiuopsiu tavo srovę jei trumpas bus sujungimas ir krisim abu pasliki nutrenkti
išmuštais jausmų saugikliais jau be kvapo vis vien vėl vapėsiu stand up for the
champions
tu išblyškai po kasdienybės burka nebeįžiebi manojo fenikso ir nebėra išėjimo
iš šito mūsų peleno miesto tad tariu tau adjos sudie mano dievaite adjos
aš pasikinkęs vėją dar pralėksiu mustangu paskutiniuoju tango
nusižvengsiu dar kartą tik neišvirski iš ratų nuo gūsio adjos
neišvirski iš klumpių gal kitas atjos prajodytas atjos
atjos ir aš atsisuksiu pasižiūrėt išsišiepęs it katinas Šeršyro
dalimis išsidangindamas iš tavo vaizdinių pasaulio šypt šypt dantimis
blykt blykt fotoblykste atminčiai fotografuosiu
dabar kelkis ir eik į kitą Šventovę ridenkis iš šios į kitą paklodę
nebe ta ši drobulė aš per daug kartų trenktas kad imčiau čia ir apmirčiau
Nepažįstamoji Rozete skinsiu sugriebęs tave už liemens
už kaklo spygliuoto gotuojančios mergiotės odinio koljė pasaitėlio dyglių
po to atgailausiu ant kelių kitoj jau bažnyčioj mušiuos krūtinėn
„esu trenktas, esu trenktas, esu labai trenktas…“ dar praeitame gyvenime
aš perėjau visus žaidimo lygius iki pat Avalono
o tu ir vėl man čia postringauji jau tik su stringais gulėdama pliaže
apie mūsų nesuderinamus zodiako ženklus aprašytus
tolimam man it kosmosas tavo Cosmo žurnale juo tik dangstais
kai tuo tarpu seniai tave kiaurai mačiau pro tavo dekolte
pro pasaulėvaizdžio tavo perdėm merkantilinio per gilią iškirptę tik netikėjau
kad ne man tavo kosmosas ne man tavo pūpsančios aukštosios materijos
na gerai jau gulėk čia sau aš einu susirinkt savo šonkaulių mūsų ryšio bangų
išmestų
į saulėtą pajūrį kad negadintų kraštovaizdžio kitiems pasakų princams
kad nebadytų akių tie sudužę svajonių laivai kol tu čia ant saulės postringausi
kol dūsausi apie namelį pasakų aptvertą balta tvorele
apjuostą žalia veja kruopščiai nuskusta it meilės trikampis
iš tavo tarpkojo neva sarmatlyvai va jis tau kyšo
nebūk mažas vaikas sakau sau kelkis ir eik susirinkti savo žaislų
šitoj smėlio dėžėj nebėra tau ką veikti

Bus daugiau[^1] .

_____________________________________________

[1] Dar pažiūrėsim (vyriausiojo redaktoriaus pastaba).