juodos avys

fluorescencinės šviesos
skverbiasi pro akiduobes
į tylių griovelių
ir lėtų minčių srautą,
įsipainioja tarp rūgščios
ir kaistančios dykynės,
kurią saugo senas piemuo
vis dažniau pamirštantis
juodų avių skaičių,
šviesos geriasi į juodą
kaip anglis vilną
pasileidusių avių, kurios
rūgština mano regimą
akimirką dangaus

***

naktį mes grimztam dažų sluoksniais
minties kraštuose kaupiamais
tapydami geismo ir mirties portretus
savo būties dievais pasivertę
jiems duodam kūnus,
užsiuvam odą ir grimztam į užmarštį,
kurioje mieliau pasilikčiau
ir pažinčiau savo pasąmonės gilumas,
kuriose gyvybė minta nutylėjimais,
kurių sąmonės ištakos negali sugerti,
kurie slypi krašteliuose, nukapotose pabaigose
ir sapnuose, kurių spalvomis naktį mes

***

nesu vienas iš kalnų, ant kurių medituotų
išėję iš proto ir kūno vienuoliai
nesu šventa koplytėlė, prie kurios melstųsi
naktį pergyvenantys senoliai

esu tik kapas
minčių, žodžių kritusių iš jausmų kišenės
smulkių troškimų, šešėlių pilna duobė
į kurią byra žemės, žvilgsniai
niekada vėjas, niekada tyla
kartais gėlės, spinduliai
mestelėti man nusišypsoti

čia turiu erdvę, kurioje paslėpta
ramybė po truputį auga
ir kurioje netrukus jau žydės
prieš kūną buvusios tỹlos

paskutinė rudens minutė

ant asfalto mano plikos pėdos
nuo apsnigusio ledo bando nušluoti
paskutinę lapkričio dieną
ir visos zylės su savo baltom dėmėm pakaušiuose
stebi mano buvimą gal kiek per liūdnai
be jokios baimės tupia ant manęs
lyg būčiau sulipdytas iš paskutiniųjų klevo lapų
nuo kurių snaigės švelniai leidžiasi ant ledo
ir vis užsninga mano rudenį

***

sniego puta
savyje skandina viską
tai laidotuvės
visų gyvenimo nuokritų,
kurios pernokę plyšo
ir smigo žemėn
paskutiniais alsavimais,
įsiterpusiais be žodžių
blyškioje atminties lėkštėje,
liko tik lygi balta dykuma,
kurioje visi veidai
išnykę ir nykstantys
o manasis dar paviršiuje
visas anemiškai nublyškęs.
aš vaikštau virš buvusių
pasaulių, minčių
ir esančių kaulų
esu baltos chrizantemos
ant gyvo ir kvėpuojančio
protėvių kapo

šešėlis

į veidrodį žiūrėjau
bandydamas įžvelgti
savo akyse šešėlį
kuriuo dega visi mano viduriai,
minčių katakombos,
delnai, liečiantys
nuo ašarų drėgnas
pasaulio sielas
kurios rūku susikaupusios
tirština šviesas
kai aš išdegusiam lauke
pilnam anglių ir kaulų
bandau ištirpti
tyliu vakarinio rūko lašeliu
kuris peršviečia tamsas
kuris nėra prisiūtas šešėlio
ir traukiamas prie žemės
amžinuoju šalčiu

***

žiūrėjau pro tavo petį
ten gaisras, sustojęs eismas
galbūt ir pats laikas, nežinau
tamsios dūmų garbanos
pildė tuščiai pilką gaisą
o tu stovėjai priešais mane
kalbėjai kažką apie krislą
kurio neradai, kurio ieškojai
tu kalbėjai, jog viskas yra melo
gniutulai įsirangę tarp mūsų
negyvo ryšio kaip gyvatės ir
kirminai, kurie trukdo
tau kvėpuoti, o aš
vis žiūrėjau pro tavo petį
mačiau, kaip viskas degė
ten ir manyje.
kai tavo peties jau neliko
kai tu išdegei iš mano akimirkos
liko daugiau vietos matymui
ir mažiau vietos gaisrui