Planeta vadinosi BDSM, ir man tai iškart nepatiko. Nieko gero nelauk iš planetos, kurios pavadinime nėra nė vienos balsės. Bet darbas yra darbas. Taigi susėdome By-Ku-Ku-9 posėdžių salėje, ir Dziundzabelis paaiškino situaciją:

– Šioje planetoje pastebimas reiškinys, čiabuvių vadinamas poezija. Mūsų užduotis – išsiaiškinti, kas tai per daiktas. Geriausias būdas tai padaryti – užmegzti ryšį su vadinamaisiais poetais. Jie, kaip pasirodo… ­– Dziundzabelis užmetė akį į savo užrašus, – gyvena net mirę. Savo kūriniuose.

– Panda, – burbtelėjo Aouei išpūsdamas pimpeljano dūmą.

Skaitytojų pageidavimu mes jam uždraudėme keiktis: vietoj negražių žodžių turėjo sakyti „panda“.

– Taigi, – tęsė Dziundzabelis, – taikiniu pasirinkome poetą Antaną Baranauską. Jis jau seniai miręs, bet, pasak vietinių, kažkokiu būdu vis dar tęsia egzistenciją vadinamojoje poezijoje, ypač poemoje „Anykščių šilelis“. Tavo, – Dziundzabelis pažvelgė į mane, – kaip vyriausiojo mokslinio bendradarbio užduotis bus užmegzti su tuo Antanu ryšį. Tik prieš tai dar reikės surasti tą Anykščių šilelį. Antanas turėtų būti ten.

– Tvarka, – tariau. – O kur tas Anykščių šilelis?

– Panaršiau duomenų bazėje, per booble, moderniausią paieškos sistemą, – tarė Aouei. – Šis reikalas tikra panda. Jei teisingai supratau, a) šilelis seniai iškirstas, b) bet retkarčiais dar aptinkamas. Štai vieno čiabuvio įrašas, kurį man pavyko aptikti. – Aouei atsikrenkštė. – Cituoju: „Išsikviečiau, panda, kekšę. Atvažiavo visa tokia smirdinti. Nežinau, gal prieš tai futbolą žaidė. Kekšių rinktinėje. Sprendžiant iš kvapo, rungtynės buvo finalinės. Su pratęsimu ir vienuolikos metrų baudinių serija. Subinė kaip futbolo aikštė, o ant triūsikų užrašyta: „LOVE“. Nu nieko, galvoju, kaip nors, bet paskui ta karvė pakėlė ranką, o pažasty – toks Anykščių šilelis…“ Citatos pabaiga. Štai raktas.

– Koks raktas? – burbtelėjau. – Nieko nesupratau.

– Panda, – atsiduso Aouei. – Viskas paprasta: Anykščių šilelis aptinkamas kai kurių čiabuvių moterų pažastyse.

Man šis reikalas ėmė nepatikti. Visiškai. Jaučiau, kad iš poezijos nebus nieko gero.

– Cituotą įrašą radome vadinamoje pažinčių svetainėje, – tarė Dziundzabelis, atsidusdamas nugaros šnervėmis. – Aouei padarė jos duomenų analizę. Dėstyk.

– Visuomenė šioje planetoje primityvi, – prabilo Aouei. – Regis, čia tebevyrauja vergovinė santvarka, mat didžioji dalis pažinčių svetainės naudotojų ieško valdovo arba vergo. Būdamas tarp čiabuvių turėsi į tai atsižvelgti. Vadovaudamasis cituotu aprašymu, suradau kandidatę, potencialiai galinčią turėti Anykščių šilelį. Dėl kvapo nežinau, bet subinė tikrai kaip futbolo aikštė.

Aouei pastūmė man pluoštą nuotraukų. Jose pamačiau apkūnią čiabuvę, užsitempusią ankštus odinius rūbus, laikančią rankoje bizūną ir aukštakulniu batu primynusią kažkokį čiabuvį užrištomis akimis, matyt, pabėgusį vergą.

– Ką man reikės su ja daryti? – paklausiau atsargiai.

– Nieko ypatingo, – nuramino Dziundzabelis. – Užregistravome tave kaip vergą, ieškantį savo valdovės, ir ji, rodos, tavim susidomėjo. Viskas sutarta. Susitiksite, pabendrausite, o paskui, užmigdęs jos budrumą, užmegsi ryšį su Baranausku. Paprasta.

Man tai visai neatrodė paprasta. Dar kartą pažvelgiau į primygtą pabėgusį vergą nuotraukoje.

– O vergų sukilimai čia dažni? – paklausiau.

– Sunku pasakyti, – atsakė Dziundzabelis. – Čiabuvių socialiniai santykiai apskritai primityvūs, bet detalės gana sudėtingos. Štai kad ir ši eksperimento dalyvė yra lyg valdovė, lyg mokytoja….

– Mokytoja? – sumurmėjau.

– Palaikysime ryšį intratekstiniu režimu, – tarė Aouei baigdamas posėdį. – Situacija, kad ją kur panda, bus kontroliuojama.

***

Valdovė atidarė duris, įleido mane vidun ir rūsčiai nužvelgė.

– Labas, – tariau ir išsišiepiau.

Aouei: Kokia situacija?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Nežinau. Nesisveikina. Tik dėbso.

Dziundzabelis: Tiesiog elkis natūraliai.

Dar labiau išsišiepiau ir natūraliai mirktelėjau. Bet čiabuvė staiga čiupo mane už ausies ir ją užsuko.

– Kas aš tau? Draugė? – užriko. – Kas taip sveikinasi su mokytojomis? Sakyk: laba diena, tamsa mokytoja!

– Laba diena, tamsa mokytoja! – riktelėjau.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Klausykit, ta čiabuvė išprotėjusi!

Dziundzabelis: Nusiramink. Atsižvelk į kultūrinius skirtumus.

 

Valdovė-mokytoja įsivedė mane į kambarį ir liepė sėstis ant sofos. Pati įsitaisė ant kėdės, prie stalo. Užkėlė koją ant kojos, paėmė nuo stalviršio geležinę liniuotę ir ėmė ja pliaukšėti sau per delną. Mane tas garsas kažkodėl nervino.

– Pasiruošei pamokai? – paklausė rūsčiai.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Ar aš pasiruošiau pamokai?

Aouei: Panda. Kokiai dar pamokai?

Dziundzabelis: Tavo anketoj rašėm, kad domiesi poezija. Gal ji apie tai? Sakyk, kad pasiruošei.

 

– Pasiruošiau, – tariau išsiepdamas. Pažiūrėjęs į čiabuvę skubiai pridūriau: – Tamsta mokytoja.

– Gerai, – tarė ji griežtai. – Tuoj patikrinsim, jaunuoli.

Jaunuoli? Ji visai nukvakusi?

Valdovė bedė mano pusėn geležine liniuote, o aš krūptelėjau.

– Sukurk rimuotą eilėraštį apie pimpalą, – ir man nespėjus atsitokėti grėsmingai pridūrė: – Duodu minutę.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Klausykit, man tai visai visai nepatinka. Ji liepė man sukurti rimuotą eilėraštį. Kas tas rimas?

Aouei: Tuoj pažiūrėsiu booble… Panda, tai kažkoks garsų sąskambis. Nilas – krokodilas, naktis – širdis. Ir panašiai.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Gerai. Koks žodis turi rimą su pimpalu?

Dziundzabelis: Hm. Kokie įdomūs iniciavimo ritualai…

Vyr. mokslinis bendradarbis: Koks žodis turi rimą…

Aouei: Nusiramink, situacija kontroliuojama. Jau ieškau. Taip, taip… Kažkokia panda… Štai. Vimpelas.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Vimpelas? Aš tave grįžęs, panda… Kas tas vimpelas?

Aouei: a) nusiramink; b) kažkokia vėliava.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Vėliava?…

 

– Na? – įsakmiai paragino valdovė toliau pliaukšėdama liniuote sau per delną. – Stokis ir sakyk eilėraštį.

Pakilau nuo sofos. Negalėjau nuleisti akių nuo tos geležinės liniuotės. Norėjosi keisti darbą. Tuojau pat.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Apie ką būna tie jų eilėraščiai? Greičiau!

Dziundzabelis: Na, apie vienatvę daugiausia… Ir gamtą.

– Aha, tai pamokai nepasiruošta, – grėsmingai išsišiepė mokytoja.

– Pasiruošta! – riktelėjau. Apie vienatvę ir gamtą… Vimpelas… – Gamtoj plevena vimpelas… Aš vienišas lyg… – Draugiškai išsišiepiau.

Bet čiabuvei, regis, patiko kitokia poezija. Ji tik dar labiau susiraukė.

– Prastai, jaunuoli, prastai. Labai jau primityvus rimas. Ką gi, pamokai nepasiruošta. Teks tave bausti.

– O gal nereikia? – sumurmėjau.

– Klaupkis! – riktelėjo ta bjaurybė.

Atsiklaupiau. Tikrai keisiu darbą. Ši ekspedicija paskutinė.

– Šliaužk čia, šunyti, – išgirdau. – Taip, geras šuniukas. Dabar laižyk man kojų pirščiukus.

Dziundzabelis: Kokia situacija?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Labai pandina. Šitoj planetoj, regis, prausiamasi seilėm.

Aouei: Tu per daug karščiuojiesi.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Tai gal pats norėtum tai karvei…

– Nori nuleisti man ant kojų? – išgirdau klausiant.

Išsitraukiau iš burnos bulvę primenantį jos kairės kojos nykštį.

– Ką?

– Klausiu, ar norėtum nuleisti man ant kojų, šunie? – rūsčiai pakartojo ji.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Ji nori, kad kažką nuleisčiau jai ant kojų. Ką man daryti?

Dziundzabelis: Čia turbūt kažkoks ritualas.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Pandinau aš tavo ritualus! Ką man jai sakyti?

Aouei: Čia juk poetų planeta. Kalbėk abstrakčiai, poetiškai…

 

– Aišku, norėčiau, – tariau valdovei. Abstrakčiai, poetiškai… – Bet negaliu: mano vimpelas nukaręs.

– Ką? – čiabuvė sumirksėjo akimis.

– Vimpelas, – tariau ir nusišypsojau. – Niekas į jį nepučia.

– Nori, kad papūsčiau? Kas aš tau? Gal pamiršai savo vietą? – ir trinktelėjo man krumpliais per kaktą.

Dziundzabelis: Kokia situacija? Kaip baigėsi ritualas?

 

Pasiglosčiau delnu kaktą, bet daug galvoti nebuvo kada, mat valdovė mostu parodė, kad stočiausi.

Dziundzabelis: Kokia situacija?

Aouei: Panda, negi praradom ryšį?

– Įžūlus snargliau, – iškošė valdovė. – Panašu, kad tau reikia rimtesnės bausmės. Ištiesk rankas!

– Kam?

– Tiesk rankas!

Ištiesiau, o ji ėmė talžyti man per pirštus sumauta geležine liniuote.

Vyr. mokslinis bendradarbis: Klausykit, aš protestuoju. Vyresnieji moksliniai bendradarbiai irgi turi savo teises. O ir vergai…

Dziundzabelis: Nusiramink, situacija kontroliuojama. Aouei, baik pūsti tuos dūmus, mano nugaros šnervės neturi kuo kvėpuoti…

 

Mano pirštai paraudo. Panda, kaip paraudo mano pirštai. Bet ta pabaisa nė neketino nurimti. Rodos, jos galvoj užgimė naujas planas.

– Palauk, palauk, – iš lėto tarė ji staiga liovusi daužytis. – Duokš ranką!

Ji čiupo mane už riešo ir prisikišo ranką prie nosies, paskui ėmė uostyti.

– Jaunuoli, – suurzgė grėsmingai, – tu vėl lietei tą vietą!

– Iš tikrųjų? – sumurmėjau neužtikrintai.

– Nekabinėk man akių! – užriko. – Tu vėl lietei tą vietą! Na palauk dabar…

Vyr. mokslinis bendradarbis: Klausykit, ta bukaprotė sako, kad liečiau kažkokią vietą! Ko ji iš manęs nori?

Dziundzabelis: O tu tikrai lietei?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Ką liečiau?

Dziundzabelis: Tą vietą?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Kokią, panda, vietą?!

 

Valdovė uždėjo man ant kaklo diržą, sunėrė kilpą, užveržė, o paskui nusitempė prie sofos.

– Tuoj aš tau parodysiu, kaip be leidimo liesti tą vietą! – iškošė ir griebė man už tarpukojo.

Suspiegiau.

Bet nespėjus man išsispiegti, valdovė atsisėdo ant sofos ir su neįtikėtina jėga trūktelėjo diržą. Ir nepajutau, kad atsidūriau ant jos kelių, pilvu į apačią.

Dziundzabelis: Kokia situacija?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Kontroliuojama, panda. Ta psichopatė man mauna kelnes!

Aouei: Įdomu, kokiu tikslu.

Dziundzabelis: Iš tikrųjų.

 

– Tai bus tau pamoka, jaunuoli, – kažkur virš galvos išgirdau balsą.

Paskui ta pabaisa ėmė daužyti man per nuogą užpakalį geležine liniuote. Metodiškai ir stipriai. Liniuotės ilgis buvo 30 cm. Kokie 7 cm teko jos letenai, likę 23 – mano sėdynei.

Dziundzabelis: Kas vyksta?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Nieko. Rezgu planą, kaip grįžęs į By-Ku-Ku-9 jus abu…

 

– Pala, pala, jaunuoli, – vėl prabilo ta šlykštynė, kai nudyrė man nuo šiknos odą.

Panda, ko dar jai?

– Man atrodo, kad tu lietei ir kitą vietą…

Vyr. mokslinis bendradarbis: Viskas, nebegaliu! Gelbėkit! Ji sako, kad liečiau dar ir kažkokią kitą vietą!

Aouei: Tai gal baik pagaliau graibytis, panda, tu juk vykdai užduotį.

Dziundzabelis: Pabandyk nusakyti tą vietą. Ką ji turi omeny?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Iš kur aš žinau? Nors palauk… Ne, ne… Kur ji?.. Ei, palik ramybė TĄ VIETĄ, tik ne tą TĄ VIETĄ! Panda, panda!

Kai buvau užtektinai nubaustas, valdovė įgudusio imtynininko judesiu mane numetė ant sofos. Tikėjausi, kad pagaliau pamoka baigėsi ir jau galėsiu pradėti ieškoti Baranausko, bet kur tau…

Vyr. mokslinis bendradarbis: Klausykit, jūs man buvot ne tik kolegos, bet ir bičiuliai, bet aš atsistatydinu… Nebegaliu daugiau… Tas monstras užlipo ant manęs, atsuko nugarą ir dabar artėja…

Aouei: Vėl lietei kokią nors vietą?

Vyr. mokslinis bendradarbis: Ne, panda, bet tuoj turbūt teks. Jau artėja…

Dziundzabelis: Gal tai ritualas? Bandymas atkartoti, kaip juodoji skylė praryja…

Vyr. mokslinis bendradarbis: Eik tu pandon su savo ritualais! Čia jų visos dvi! Ne, ne, gelbėkit!!!

 

***

 

Pagaliau ji nurimo ir užsnūdo, o aš šiaip ne taip iš po jos išropojau – atsargiai, ginkdie, stengdamasis nepažadinti. Ką gi, baisiausia jau praeityje. Mielai būčiau tuojau pat nešęs kudašių, bet dar reikėjo surasti Anykščių šilelį.

Ant pirštų galų prisėlinau prie valdovės ir kilstelėjau jos ranką. Jokio šilelio pažastyje nepamačiau. Vaizdas greičiau priminė volo pervažiuotą ežiuką, ir man jo buvo šiek tiek gaila, nes ir pats jaučiausi būtent šitaip – kaip volo pervažiuotas ežiukas. Tiek to, ne laikas sentimentams. Gal iškirstas tas šilelis, ar ką?

Pasilenkiau prie valdovės pažasties:

– Antanai? Antanai? Ar girdi?

Prikišau ausį, bet jokio atsako.

– Antanai? – pašaukiau jau garsiau. – Antanai?

Valdovė staiga atsimerkė, išpūtė akis, paskui tankiai sumirksėjo.

– Iškrypėlis, – sušvokštė ir tėškė man kumščiu per veidą.

Nukritau ant 23 cm ilgio raudonomis linijomis pažymėtos ir apčiupinėtos TOS VIETOS. Ne, šito jau per daug.

– Nu dabar tai tu atsiimsi, panda, ­– sušvokščiau segdamasis diržą.

***

Izoliatoriuje buvo liūdna. Dziundzabelis ir Aouei ateidavo aplankyti, bet vis tiek buvo liūdna. Žinojau, kad bausmės nusipelniau: grįžęs į By-Ku-Ku-9, užsipuoliau komandos narius, grasinau išmarginti juos mėlynėmis su penkiasdešimčia jų atspalvių, netgi žadėjau nurauti jiems vimpelus…

Guodė tik tai, kad iš vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigų buvau pažemintas iki bendradarbio. Vadinasi, čiabuvių poezijos tirti man nebereikės. Ir tas gerai. Nes poezija – visiška panda.