Orestas Razumas. Eilėraščiai

karvė

šiąnakt debesys nusigvelbė
mėnulio ir žvaigždžių žibesį

iš sustingusios pampos
po burzgiančiu žibintu
išlenda karvė
nebūty plevėsuojanti iškamša
jos nukarusiu liežuviu
ant nulinkusių smilgų
varva seilės
o juodi burbulai
biliardo ratilai
bando suteikti formą
nematytai materijai

kažkur tolumoj
kažkieno nugyventoj tėvynėj
toli nuo moskitų ir nuogapilvių bernų
sutrūnijusioj lūšnoj
nepažįstama siela
nepažįstamas kūnas
nepažįstami pirštai
nepažįstamas tai
senu pianinu
bando groti
Šopeną

tik nežinau kur

Gisaku

Tamsus kambarys.
Pro išklerusių bambukų barjerą
Skverbiasi jaunos saulės šviesa.

Nuo klūpėjimo ištinę keliai.

Klykia vaikai.
Basos kojos nuzulusios,
Veidai įdegę.
Jų kuprotos motinos pjauna miežius
Ir dainuoja.

Luošena Yukiko,
Ant jos čiurnos pavasario sėja užlipo arklys,
Pakalnėje uostė geltonas kamelijas
Ir išgirdo risnojimą.

Mūsų miežiai nenuimti.
Jie atjos po kelių savaičių,
Kai mėnulis bus pilnas.

Ir vėl sugniužę,
Susirietę,
Atrėmę kaktas į šiurkštų žvyrą
Maldausim pasigailėjimo.

Ir mes jo sulauksim.
Iki kitos pjūties.

Tačiau mes neištversim dar vienos žiemos.

Mes per silpni.

Kažkada jaunystėje bandėme priešintis.
Jie, jų protėviai ir jų protėvių protėviai,
Išžudė mūsų vyrus, pagrobė mūsų vaikus,
Išprievartavo mūsų moteris ir padegė mūsų laukus.

Aš užsitraukiau gėda, tačiau nebeliko nė vieno, kas tai atmintų.
Išgirdęs jų kovos trimitus nestojau į kovą.
Pasislėpiau karste.
Žvangėjo kardai ir žviegė ristūnai.
Jie manęs nerado.
Kovos lauke niekam nerūpi lavonai.

Juokiasi moterys.
Strakalioja vaikai.
Grįžta namo.

Kambaryje dega žvakė.
Pro kreivų bambukų barjerą
Skverbiasi jauno mėnulio šviesa.

Rytoj lis.

mirties ženklas

savo sparnus plačiai išskleidusios
žuvėdros priminė taikinius
nors šautuvą teko palikti namie

jis pasakoja apie savo poeziją
keikia kitus tyla gerbia save
žvelgia tai į tviskančią jūrą
tai į dvejas palydoves
dvejas kietakiautes austres
o bukais pirštais
virš susiraizgiusių kriauklių
suspaudžia ploną citrinos riekelę
nė nepagalvodamas
kiek liko nedaug

tamsiaodis jūreivis
susiraukšlėjęs kaip graikinis riešutas
vienu staigiu mostu aukštyn
ant denio ištraukia
spurdančią menkę
ir nusišypso
pats sau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.