sirenos

pudroje, kurią jos tepa ant veido,
yra šaukštas iš šūdų krūvos.
tame aromate nei taurėj tarp raudonų nagų
nėra jokio femme fatale –
jų vaikystėje alkoholiu laikė sugižusį kefyrą,silikonu užlipdydavo plyšius sienose.

dramatiškas romantizmas jų akyse
nupiešiamas milteliais iš naftos –
taip sukuriamas padūmavusio žvilgsnio efektas,
todėl cigaretės nesmirda ir neskatina senėjimo –
vietoj jų tėra nuoroda į dūmus.

toks subtilus tas ne vieton įlindusios rankos stumtelėjimas,
o davatkiškas puolimas prie knygos
taip ir prašosi būti nutapomas
patiklaus praktikanto.

hamletiškas liūdesys lūpdažiuotuose puslapiuose
tėra fonas grožėtis jų veidu.
būti ar nebūti, graužia ausies kirminas –
dar viena tabletė akių spalvai sodrinti,
ištirpsianti skrandyje greičiau,
nei jos nuobodžiaudamos pervers puslapį.

necenzūruotas gailesys

jeigu tapčiau dar viena
priežastim skaičiukui liūdnoj
statistikoj pažymėtam juodu
kryžiuku padidėti vienetu
į progresuojančią regresiją iš mūsų
balos išgaruotų dar vienas
lašas apie jį neužsimintų
televizija nei rajoninė spauda
tik silikoniniai nagai pakeltų
diagramos stulpelį o vangūs
žalialiemeniai pradėtų tyrimą
netinkamą pigiems detektyvams
nes baigtųsi jis taip pat greitai
kaip mirkteltų tavo fluorescensinė
akis bėgant ašarai ant
krokodilo veido kad niekas
ak niekas nebenukarpo nagų

fiesta

ir staiga jie pavargsta – pagal mano
gitarą šoka tik keletas
prakaituotų ekshibicionistų, kiti
išsisklaido į paribius ir vyną, prožektoriai
randa vietas jų raukšlėse, o aš
užtemstu ir į mikrofoną nutraukiu
stygas, nudreskiu naujas pažintis ir
vienkartinius veidus, iš ausų
išskraidinu gegutes, o akys
jų akys apsinuogina ir virsta
pažemintomis vergėmis, kurias
ilgom blakstienų stygom
savo obuolių mėlynėj taip stengiuos
nuslėpti, iki jos nutrūksta.

perteklius

mergaitė, kurią rašydama
šias eilutes veju, dar ilgai stebeilija
į mėlynai kraujuojantį popierių, ištraukia
iš rankovės sausainį, įduoda
ir nenorom nubėga – jei ne šitai,
ką šiandien radau kaip praėjimo įspaudą,
sakyčiau, kad ji manęs, bandančios
aptaukint insktus salotų lapais,
reinkarnacija yra.

semantika

šio eilėraščio
prasmė yra
penktoje eilutėje
kur užsimenu apie
prasmę, kurią
gali rasti giliausioj
prasmėj
užkoduotoj pačioj
paskutinėj eilutėj
taškiniu kodu –
………………………………
(įrašykite patys)

sizifavimas

raškau avietes
trinu tarp delnų
raudona koše
dažau dienas
pildau dubenis
dubenys baigias
o kalendoriuj lieka
tiek daug nenuplėštų
lapelių –

dievaži, kaipgi
šitai nutraukti

kaipgi
šitai pratęsti

slinkimas

skaitai delfį.
ten nerašo, kad blizgučiais domisi
tik dvi varnos iš šešiasdešimt keturių,
o judai tėra nekalti fanatikai.
struti, brošiūra užsidengęs galvą,
su cigarete snape ir alum smėly, –
horoskopai neprilygsta orakului,
o jų kūrėjams iki delfų per tolimas kelias.
tu skristi nemoki,
o po sparnais turi tik planšetę –
štai šarlatanų sėkmės paslaptis.

cirkuliacija

upėmis plaukia ledai –
iš mūsų karštu skysčiu
išteka sūrūs žodžiai.

saulė išgarina sūrymą –
orą užpildo karšti,
sukruvinti dūmai.

saulės durklai aštrėja
ir visa trykšta lyg tolimas,
šaltas saulėlydis –
kraujuoja žiedai laukuose,
kraujuoja tinstančios moterys,
krauju srūva gimdyklos
ir prieglaudos kitoj gatvės pusėj
mirštant senoliams.

miestą užtvindo drugiai
su ugnim ant sparnų –
kertantys gatvę degant raudonai,
skrendantys tiesiai išsižiojusiems
praeiviams į burnas.

visa panyra į rausvą –
ką tik išleisti demonai
lenda atgal kūnus.

pavasaris yra metas, kai
atgyjame ieškoti protezų
privalomai šypsenai.

vienos monetos istorija

1.

esu skrodžiamas paukščio ruduo
esu nešantis grobį vanagas
esu slystanti iš plėšrūno nagų moneta
esu materialųjį tašką apgaubiantis oras
esu varį skandinantis juodas vanduo
esu skritulį glaudžiantis šulinio dugnas
esu blizgėjimui nykstant duobėj pravirkstantis aidas
eskeliou semianti vandenį moteris
teškenime radus skambėjimą – – –

2.

esu šaltą pinigą gniaužiantis delnas
esu sauganti laimę kišenė
esu vario į duoną keitėjas
esu trūkumą konstatuojantis balsas
esu urzgesys pilvo dugne
ir tuščios nusvirusios rankos – – –

3.

tada virstu į rudenio gėlą
ir nuskęstu kartu su mėsa upės dugne – – –

4.

kai kūną atranda tik kraujas
negyvėlio saujoj esu –
sukrešėjęs

valentino diena

po tavo širdimi slepiasi varnos. jos minta tavo arterijų mėsa. savo kūniškas širdgėlas lieja į veną. tavo kraujas juodas. juo plaukioja mirusių paukščių kaulai. gyvatės išsiurbė akiduobes. iš tavo akių kalasi plunksnos. klapsint vokais nuo tavęs sklinda sugraužtos kirmėlės ir sergančio medžio tvaikas. jis keroja tavo dubeny. griauna sienas. apsipila lietum. mosuoja baltais skalbiniais. traukiu juos pro bambą. prasidūrusi pirštą rašau tau dantiraštį. kišu jį pro burną. joje krūva akėčių ir tuščias dirvonas. tavo anga prisipildo mano gyvybės ir tavo sapnų – – –
tu mechaniškas demonų pasaulis su žarnomis kakle, tąsomas traukulių nuo lašo žmogaus
springsti savimi, springsti žodžiu, springsti mintimis
tu būtybė besišukuojanti tamsiose skrandžio sultyse
tavo veidrodis kreivas iš žiurkėnų lavonų, tu čiuopi jį per miegus
nurimk, aukseli, šnabžda mirę dantys, tu mūsų gražuolis, mūsų pseudodvasia
tavo žingsnis kreivas, ištiestos rankos siurbia degųjį skystį iš saulės
žengi kurmiarausiuos, daužais namų stogais
purtai sniegą nuo medžių, ganai žvirblius aukštos įtampos laidais
tu žema įtampa juodam debesy, prie nosies prikepusiais klijais
atvėsusiom ližėm mėtai meškeres mėnulin
svaidai akmenis į kraterius, jie krenta rūkdami, aš juos gaudau
dėlioju ratu, kūrenu ugnį, priimk mane, žeme, blaivybe, žudyk juodus driežus – – –

gelsvais žiguliais ariu žemę. plaukiu vandenynu. krentu palovin. po kilimu slepiesi tu – – –

mano akivare

tvarsteliai

ramybė yra trapus
ir plonas siūlelis
surišęs mūsų kaulus

krustelsi –
pasigirs tylus pokštelėjimas
iš ertmių
ims byrėti pūkeliai

žinok –
tavo katino dienos
šiltame guolyje baigėsi

šoksi bėgsi
suoksi koks gražus
ir spalvotas yra šis pasaulis

po dienos –
uj kokia žemė
niūri

o tada išsitiesi
šiltam savo migy
ir lauksi
kol pavargusius griaučius
ramios gijelės sutvarstys

devyni žmogiškojo epo kvėptelėjimai

1.

dabar jau metas pabusti:
šįryt
tau į nugarą šviečia saulė,
sniegas panagėse virsta į pieną –
jame tau leista paskęsti –

2.

tu tiki,
kad nuo šio gurkšnio
laikas ima krešėti – –

3.

tamsa užsiuva šviesą:
tavo upė išplaukia į jūrą
ir pienas virsta į druską –

4.

dabar jau metas išplaukti:
šią popietę
žuvys lediniais pelekais
plaka tavo odą
ir siurbia kraują iš gyslų –
josna teka vanduo –
sūrus – –

5.

kiekvienas yris atgal –
gumbas plaučiuose – –

6.

krante
tave gelia uodai,
tave gelia paukščių balsai,
tave gelia bevalė tyla
ir akmenys auga tarp kaulų –

7.

dabar jau metas miegoti:
šįvakar
dangus yra giedras,
jis leidžias į smėlį
ir šimtai milijonų žvaigždžių
bado tave adatėlėm –

8.

dabar jau metas miegoti –
garuok į debesis dulkių stulpu – –

9.

dabar jau metas miegoti,
nes laikas virsta į kraują – – –