mano kalboje

per daug nutylėjimų bet
dar kartą
pratylėsiu tarytum
nesprogęs
paauglystės spuogas
Visagino grybas
gniaužiantis aistrą
saugyklose. jei prabilčiau
tarp lūpų girgždėtų
vinys ir pelenai Ozis
kandžiotų kolibriams galvas
kupranugariui kuprą
pjautų gitaros styga
neprisirpęs garsas
tilindžiuotų vėjyje nei
pakalnutės varpeliai
nei išdžiūvusios sėklidės
banalu kalbėti
apie meilę ilgesį ir
mirtį abstrakcijas
ištapomas suskretusiais
dažais
mano kalba veidą dažo
karo spalvomis plunksną
merkia į kurarės nuodus
kūną įtrina raganos
taukais
o pauzė yra tik
retorikos kirminas
besigraužiantis iki
plastmasinio gaublio
gyvuonies: šitaip
ap
maudžiai
meilę pratyli vyzdžiai
pripratę matyti tamsoje