Grainytė Vaiva, 2022: Rožės ir bulvės, Vilnius: Baltos lankos.

Parašyti gerą romaną tema, kuri visais laikais domino žmoniją ir kėlė įvairių filosofų ir psichologų diskusijas, nėra lengva užduotis. Tokį tikslą išsikėlė Vaiva Grainytė – poetė, dramaturgė ir menininkė, žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Didžiausią sėkmę jai atnešė kartu su Rugile Barzdžiukaite bei Lina Lapelyte kurta opera-performansas „Saulė ir jūra“, už kurią 2019 m. Venecijos bienalėje menininkės gavo „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Pati V. Grainytė savo darbuose nevengia eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos formų, o svarbiausiu kūrinio kriterijumi tampa visuomenės jausenų dokumentacija. Kaip minėta opera, taip ir naujausias romanas „Rožės ir bulvės“ (2022) neatitinka įprastų žanro reikalavimų, o skirtingų tekstų lipdymas vienas šalia kito leidžia į dominančias temas pažiūrėti iš skirtingų kampų.

„Rožės ir bulvės“ nagrinėja visus žmones jungiančią temą – laimę. Autorė puikiai suvokia, kad vaikšto banalumo riba: „Supratau, jog tokių magistrinių ir bakalaurinių jau prirašyta apsčiai“ (p. 6). Be to, kyla grėsmė pradėti kalbėti per daug subjektyviai, „priminti paprastus būdus, laimės higienos abėcėlę“ (p. 7) arba sukurti dar vieną iš daugelio asmeninio tobulėjimo knygų. Visgi V. Grainytės tikslas – „patyrinėti kasdienybėje įsitvirtinusį jos [laimės – aut. past.] sureikšminimą bei prievolės mechanizmą“, todėl apžvelgiamos įvairių filosofų mintys, psichologinių tyrimų išvados, biologiniai faktai apie smegenis ir jų išskiriamus hormonus, net populiarūs žiniasklaidos portalų straipsniai, pavyzdžiui, apie tai, kaip brokolių valgymas gali užkirsti kelią depresijai (p. 19).

Tiesa, Manfridas Žvirgždas knygos recenzijoje „Pakeliui į laimės ir sveikatos salą[1]“ rašo, kad jam pritrūko kritiško žvilgsnio į cituojamus tekstus, kurie dažnai yra nuvalkioti ir banalūs. Tačiau toks įvairių šaltinių ir visuomenėje įsitvirtinusių nuomonių minėjimas pabrėžia problemos mastą ir aktualumą. Autorei pavyko pavaizduoti žmogų, desperatiškai ieškantį laimės formulės ir linkusį išbandyti bet kokius metodus, galinčius padėti pasijusti geriau. Panašų bejėgiškumą galima atpažinti  Marijos Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) bipoliniu sutrikimu sergančio veikėjo Pauliaus užduotame klausime – jeigu tau pasakytų, kad kas dešimt minučių šokant ančiukų šokį, tikimybė, kad tikrai pagerės, pakyla 10 proc., negi nepabandytum?

Nors knyga įvardijama kaip koliažinis romanas, ji kur kas labiau primena mokslo populiarinimo tekstą. Siužeto beveik nėra, nors ir egzistuoja keli veikėjai: Deivis ir Vika, kurių vienintelė bendravimo forma – elektroniniai laiškai, minimaliai atskleidžiantys jų jauseną: „Jeigu ką ir parašau, viskas atrodo nesąmonė ir beprasmybė“ (p. 54), „Kitaip nei kitų gyvenimuose, manajam išoriškai nieko veiksmingo nevyksta“ (p. 81). Didžiąją dalį šių laiškų užima aprašomos nereikšmingos kasdienybės detalės: namuose apsigyvenusi pelė, virtuvės smarvė ar skaudantis dantis. Laimės temą bandoma praplėsti ir dar mažiau išpildytais veikėjais: mama, sergančia krūties vėžiu, bei konkuruojančiais broliais mokslininkais, atliekančiais tyrimus ir apskaičiuojančiais bendrą visuomenės laimės indeksą.

Kadangi knygoje vaizduojamas laikas yra COVID-19 pandemijos pikas, būtų galima spėti, kad neišplėtotas siužetas perteikia viruso baimės sukaustytą, sulėtėjusią visuomenę ir izoliaciją. Vis dėlto, net siekiant perteikti šią situaciją veikėjų aprašymas yra gana skurdus. Jų buvimas neparyškina esė forma aptariamų mokslinių ir publicistinių tekstų. Be to, temos ir jos išpildymo kontrastą sustiprina veikėjų kalboje vartojamo buitinio stiliaus gausa: angliškų žodžių adaptacijos – „appsai“, „dedlinas“ (p. 53) arba net visų frazių įterpimas „kažkodėl esu excited“ (p. 54), „I have ten, but like twelve fifty“ (p. 78). Net jei toks pasirinkimas yra motyvuotas veikėjų, gyvenančių įvairiose pasaulio šalyse, natūraliai gimstančios, spontaniškos kalbos, kai kuriose vietose svetimybės rašomos kabutėse, o kai kur paliekamos visiškai neliestos. Tiesa, žanro taisyklių laikymasis ar įtampos kūrimas nėra pagrindinis autorės tikslas, tačiau visgi būtų sunku šią knygą įvardinti romanu.

„Rožės ir bulvės“ iškyla kaip įdomus bandymas kalbėti apie laimę, o jo grožį kuria pats šios sąvokos neapibrėžtumas. Dar niekas nėra sugalvojęs kiekvienam žmogui tinkančios pilnatvės formulės. Net bandymas į laimę pažvelgti per mokslo prizmę yra pilnas žavių paradoksų, nes įvairūs veiksniai, kartais nulemiantys žmogaus smegenyse vykstančius procesus, kitais atvejais atvirkščiai – neturi jiems jokios įtakos. Vis dėlto, šįkart, mėginant aprėpti platų požiūrių į laimę lauką, grožinio kūrinio forma pasirodė nepakankama.

_______________________________________________________________________________________________________________________________________________

[1] Žvirgždas, Manfridas: „Pakeliui į laimės ir sveikatos salą“, Naujasis židinys – Aidai, nr. 5, 2022-10-22, nuoroda internete https://nzidinys.lt/manfredas-zvirgzdas-pakeliui-i-laimes-ir-sveikatos-sala-nz-a-nr-5/