Matyt, priklausau tai rūšiai žmonių, kurie kartais pajunta neįveikiamą norą pajudėti iš įprastos gyvenamosios vietos. Kas ten žino, gal gilioje senovėje per kokią nors tautų sumaištį į mano prosenelių gyslas pateko koks klajoklio kraujo lašelis? Net nežinau, kada pirmą kartą pajutau tą potraukį. Gal tada, kai, būdama kokių trejų, užsidėjau tėtės skrybėlę, pasiėmiau pirmą pasitaikiusį pagalį ir išdrožiau geriau susipažinti su gimtuoju Panevėžiu. Laimė, kaimynė, pamačiusi gatve žingsniuojančią skrybėlę su lazda, gebėjo mane prisivilioti blynais ir taip nutraukė dar kaip reikiant neįsibėgėjusią mano kelionę. Užtat mažai ką tepamenu iš to pirmojo bandymo. Aiškiai atsimenu kitą atvejį, kai pirmąkart važiavau autobusu. Man viskas atrodė kaip stebuklas. Kelioms valandoms tiesiog prilipau prie autobuso lango. Pro šalį lėkė nepažįstami namai, medžiai, laukai… Gėriau į save vaizdus ir spalvas.

Kai išmokau geriau skaityti, sudomino Žiulis Vernas, Karlas Majus ir fantastinė literatūra apie keliones į tolimas planetas bei „Horizontų“ serijos knygos. Maždaug tuo metu įvyko ir didžiausias atradimas – A. Poškos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, o vėliau ir didelė likimo dovana – pažintis su pačiu autoriumi. (Tačiau apie tai kitą kartą, jei kam bus įdomu.) Paskui prasidėjo kelionės: Sankt Peterburgas (tada dar Leningradas), Volga ir t. t. Atgavus Nepriklausomybę – Europos šalys, visai neseniai ir JAV. Tačiau neįlipau į aukštus kalnus, nenakvojau taigoje, neplaukiau srauniomis upėmis. Dabar ne visada turiu galimybių „didelėms“ kelionėms, kartais užtenka ir „mažų“. Tų tolimų horizontų, svetimų kraštų pažinimo, kelionių jaudulio trūkumą kompensuoju skaitydama kitų žmonių įspūdžius bei išgyvenimus.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę vis daugiau ėmė rodytis knygų apie keliones, kol jos ėmė dygti it grybai po lietaus. Lietuviai pajudėjo – iš pradžių nedrąsiai, o paskui ėmė sparčiai veržtis. Deja, daug, labai daug išvyko sotesnio kąsnio, greitesnio pinigo ieškoti. Kiti tiesiog leidosi į kelią. Ir tarp vienų, ir tarp kitų atsirado tokių, kurie jau nebegalėjo patirčių pasilikti vien sau, tokių, kurie jautėsi turį, ką pasakyti pasauliui. Taip knygynuose, prekybos centruose sumirgėjo ryškiai, patraukliai išleistos tiek lietuvių, tiek verstinių autorių kelionių knygos.

Tarp jų, kaip pilka pelytė, tūnojo Dietmaro Albrechto „Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje“, kol aš ją, jau nupigintą, atradau. Knygą skaičiau mėgaudamasi kiekvienu gabalėliu, atrasdama Prūsiją, kai „dešimtys ir šimtai metų susilydo į dabarties luitą, kuriame atrandame ir dalelę savęs“ [1]. Tada Prūsijos žemė, jos žymūs ir ne tokie žymūs žmonės iškilo man tarsi miglose, kai kontūrus matai, tačiau esmė vilioja ją giliau pažinti, geriau susipažinti ir su savimi. Taip teigia vos ne kiekvienas kelionių knygų autorius. Po kiekvienos kelionės sugrįžti į senąjį pasaulį, kur tave supa pažįstami daiktai. Kaip sakė Jeanui Beliveu viena prancūzė: „Nemanyk, kad kada nors sugebėsi sugrįžti prie savo senųjų įpročių.“ [2] Jeanas 11 metų praleido kelyje, stumdamas savo vežimuką su manta, nužingsniavo 75 500 kilometrų (o kai kam ir 5 km – žygdarbis). Jam teko ir įsimylėti, ir verkti, „pakerėtam pasaulio grožio, didingumo ir švelnumo“. Puikus vertimas atskleidžia gamtos grožį, regėtą Jeano akimis: „<…> man už nugaros purpurinis dangus skęsta gilioje nakties mėlynėje, ten tik mirtis ir nieko daugiau. Tačiau priešais mane atsiskleidžia gyvenimas geltonos, oranžinės, raudonos spalvų antplūdžiu <…>“ Knygoje netrūksta ir humoro, kai Jeanas dviems Kanados medkirčiams porina apie įvairių pasaulio tautų tuštinimosi įpročius, tradicijas bei higienos normas. Tačiau, nepaisant šių ir kitų skirtumų, Jeanas teigia, kad „visų mūsų vertybės tokios panašios“ ir kviečia pašnekovę išeiti „<…> pažiūrėti, koks gražus tas mūsų pasaulis. Išeikite jį patyrinėti pati ir sugrįšite iš tos kelionės su didžiausiais turtais.“

Į šį ar į kitą kvietimą, suskambėjusį sieloje, atsiliepė Kristina Stalnionytė ir jos draugas Manuelis, nukeliavę į pačią Amazonijos gilumą, į Šuarų žemę [3]. Ši knyga kaip egzotiškas vaisius iš visiškai nežinomo pasaulio, ji apie žmones, kurie dar visai neseniai džiovindavo priešų galvas, kurie iš savo keturių vardų pasirenka vieną. Jau vien kelionė autobusu ko verta: „Manueliui po kojomis atsirado narvas su trim jūrų kiaulytėmis, kurio šeimininkas draugiškai taikėsi į vis didesnį plotą ant jo sėdynės. Prisispaudžiau prie lango. Manuelio galva atsirado priešais. Šnopavau jam į ausį ir kalbėdama stengiausi nenukąsti ausies <…>“ Autorė kuria du skirtingus tos pačios šalies (Ekvadoras) gyventojų paveikslus: pareigingo, civilizuoto, pratusio prie patogumų, poetiško teisininko Manuelio ir šuarų Ju, Ymelos, Nantaro, Tuntumo – žmonių, neleidžiančių Kristinai pažvelgti tiesiai į akis, į savo sielą. Šuarams ne visada rūpi aiškinti kitiems savo pasaulį. Jiems viskas aplinkui yra Arutamas. Tiesiog nėra nieko kito. Arutamas yra visur ir šuarai iš jo gauna jėgos bei išminties. Čia dar gyvos įvairios dievybės ir dvasios, pvz., augalų dvasia Nunkė. Gal jos ir padėjo autorei, kai ši, kankinama galvos skausmo, gulėdama ant trobelės grindų, mąstė apie savo svajonę pažinti Amazoniją. Ir kaip nesvajosi, nesusimąstysi, kai: „Saulė miršta už miško, palikdama liūdnas raudonas pėdas danguje, – tarė Ju, nenuleisdamas žvilgsnio nuo horizonto. Upė virto rožine, krantai paraudonavo. Net purvas nusidažė vyšnine spalva <…>“ Nuostabūs vakarai, kai keliautojai patiki visomis religijomis, visais dievais, nes „visų jų akimis žvelgia Gyvenimas, jų plaučiais dūsavo Būtis. Juodą naktį girdėjau širdies dūžius. Kažkur toli buvo Būtis, suvaržyta žmonių nuomonių, drabužių, vertybių, pareigų. Čia, naktyje, tas pats Gyvenimas pulsavo aplinkui, be ribų. Nuogas…“ Tai toks Amazonijos gyvenimas, kuriame „civilizuotas čiabuvis yra it žvėris narve“, kur „po naujais žodžiais snaudžia senoji realybė – tereikia kibirkštėlės ir laukinis būdas suliepsnos.“ Ar ne tokiais čiabuviais buvome ir mes, kai krikštijo mus ugnimi ir kalaviju? Skaudus tas susidūrimas su civilizacija, ir, autorės manymu, jis skaudus abiems pusėms. Paradoksas: čiabuvis Ju, neturėdamas nieko, turi viską – jam priklauso visa žemė, ir kartu jis pats priklauso sau. Manuelis „sau nebepriklausė, nes jį slėgė sunki visuomenės našta, jį pančiojo luomas, profesija, kitų nuomonė, jis ištikimai tarnavo savo šaliai, mokslui, etiketui, o svarbiausia – savo paties protui, kuris jo niekaip nepaleisdavo laisvėn.“ Tačiau yra ir kita skaudi pusė: o kas laukia Amazonijos gyventojų? Deja, „dauguma ištiesę rankas sveikina iš Vakarų besibraunantį naikintoją, manydami, kad šis grindžia kelią į šviesų rytojų…“ Tačiau, nors ir kas ištiktų pasaulį: „<…> laikas mainys gyvybės formas. Arutamas šoks amžiną šokį, Šaikanas kvatosis, Etsa spindės, o gyvybė mirs ir kelsis.“ Ši knyga mane užbūrė ne tik šuarų dvasiomis, bet ir laiko, gyvybės, būties, visatos apmąstymais.

Gausu įvairių apmąstymų ir Evelinos Savickaitės bei Karolio Kazlauskio knygoje „Iter vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį“ [4]. Čia du žmonės – vyras ir moteris – stebi pasaulį tarsi pro skirtingus žiūronus. Jie padeda vienas kitam, pyksta, taikosi, jie kalbasi ir tyli ištisą savaitę. Jie per pusantrų metų apkeliauja šešis žemynus. Kuprinės – jų namai. Kelyje sutinka įvairių žmonių: ir gerų, ir ne. Evelina supranta, kad „žmonės tokie skirtingi, įdomūs, tiek daug išmokstame vieni iš kitų. Kasdienybėje esame vieni kitiems laipteliai, padedantys užkopti kartais neįveikiama siena. Po vieną būtų nepalyginamai sunkiau.“ Niekada nereikia atimti iš žmogaus galimybės būti geram – tegu jis pasidalina su tavimi tuo, ką turi. O kartais tiesiog prabunda vaikiškas džiaugsmas: „it vaikai ritamės žemyn, voliojamės sniege…“, kartais – moteriškumas: „mano švelnus moteriškas pradas susigūžęs laukia dienos, kada nereikės atrodyti ir jaustis tvirtai bei neįveikiamai“. Tų prabudimų daug ir kartais labai poetiškų, ypač kai suskamba Hafezo eilės prie poeto kapo Širaze; tada būna „gera, tiesiog labai gera.“ Gera, kai yra nuoširdu, ir bloga, kai to nėra. Keliautojai palieka vienus namus, nors ten šilta, ir ant stalo garuoja sriuba… Karolis ir Evelina supranta, kad „reikia tik atsiduoti Keliui ir jis pats tiek daug padovanos.“ O jie patys taip pat išmoksta dovanoti kelyje sutiktiems žmonėms – pasakodami savo išgyvenimus jie kitų žmonių sielose pažadina svajonę. Tuo labiau, kad šie pasakotojai puikiai moka perteikti akimirkos nuotaiką. Evelina trokšta, kad neliktų pasaulyje šventyklų, „iš kurių vejamas Dievas, ir žmonių, kurių širdyse nėra vietos Meilei.“ Kai kur jie apsistoja ilgesniam laikui, darbuojasi ekologiniame ūkyje Kosta Rikoje. Ir dažnai abu keliautojus gelbsti tai, kad jie keliauja atviromis širdimis, tad yra tiesos žodžiuose: „kaip tu žiūri į pasaulį, taip pasaulis žiūri į tave“.

Kelias juos abu taip įtraukia, jog Eveliną apima baimė, kad gali iš Jo ir nebegrįžti, ir ji klausia savęs: „kodėl namuose negaliu taip gyventi kasdienybės stebuklais, iš kur ta iliuzija, kad saugioje aplinkoje gyvenimas tęsis amžinybę?“ Šioje knygoje daug klausimų ir daug atsakymų, daug savo būties trapumo suvokimo – kai į tave žengia lokio patelė, tai iškart supranti, kokia trapi ta tavo būtis… Karolis ir Evelina apibendrina tai, ką supranta ir atranda šioje kelionėje: jie išsivaduoja iš stereotipų, pykčio, baimės, supranta, kad yra atsakingi ne vien už save, bet ir už visą pasaulį. Evelina suvokia, kad didžioji dalis baimių – tai tik jos pačios vaizduotė, atranda, kad skausmą gali iškęsti daug lengviau, negu manė. Tyloje išmoksta išgirsti ne tik save, bet ir kitą. Priima įvairius kelyje sutiktus žmones bei jų kasdienybės istorijas. Pajunta, kokia nuostabi, įvairiaspalvė yra gamta, ir kad namai gali būti visur, net ir tvarte.

Perskaičiusi šią knygą, pagalvojau, kad jei daugiau jaunų žmonių keliautų ir šitaip apmąstytų savo Kelią, pasaulis taptų kitoks: žmonės būtų tolerantiškesni, labiau mylėtų gyvenimą ir jame sutinkamus žmones. Todėl, kaip teigia trys kitos knygos „Azija be sienų“ [5] autoriai, „keliauti reikia nedelsiant, nes kliūčių tam nėra, o tinkamesnis laikas neateis“. Šioje knygoje nėra daug kelionių filosofijos, tačiau čia gausu puikių iliustracijų ir tiesiog praktiškų žinių, pastebėjimų bei patarimų: „Gerbk šeimininką, jo taisykles, prisiderink prie gyvenimo būdo ir būsi tiesiog priimtas. Ir, žinoma, būk atsargus.“ Gyventi dabartimi autoriai išmoko Indijoje. Pajusti tą nuostabų jausmą, kai nugali save, įkopęs į Himalajų viršukalnę. Matyti taip, kaip iš tikrųjų yra. O kaip yra iš tikrųjų? Iliustracijos šioje knygoje kur kas puikesnės ir iškalbingesnės negu tekstas, nors, pavyzdžiui, nardymo aprašymas tikrai viliojantis.

Savo kelione sudomino dar du keliautojai, vyras Andrius ir žmona Eglė Bagdzevičiai [6]. Juos (ir mane, perskaičiusią šią knygą) sužavėjo Pietų Amerika. Jie keliavo ilgiau nei 394 dienas, grįžę atrado naują gebėjimą rašyti ir taip gimė knyga. Pinigai, išleisti kelionei, nebuvo kompensuoti, tačiau viskas grįžo patirtimi. Knygoje puikiai atskleidžiami Pietų Amerikos šalių skirtumai ir panašumai, kasdienis žmonių gyvenimas. Andrius ir Eglė, kaip Evelina ir Karolis, savanoriškai dirbo Argentinos kaime. Jaučiama, kad knyga parašyta su didele meile visai Pietų Amerikai ir ten sutiktiems žmonėms. Su virpuliuku sieloje skaičiau apie Urugvajų. Juk ten, dar dvidešimto amžiaus pradžioje, gyveno ir dirbo mano senelis, su kuriuo prasilenkiau laike, bet vėl tarsi susitikau šioje knygoje… Prisiminiau, kaip klausydavausi tėvų pasakojimų apie senelio kelionę, apie jo gyvenimą Montevidėjuje…

Lietuviai iš tiesų nuo seno mėgo keliauti. Ar nebus tik kelionių knygų pradininkas LDK didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, XVI amžiuje keliavęs po tolimus kraštus ir šią kelionę aprašęs knygoje „Kelionė į Šventąją Žemę, Siriją ir Egiptą, 1582–1584“. Ji buvo išleista 1601 metais lotynų kalba ir po to pasirodė dar 20 jos leidimų lenkų, rusų, vokiečių, lotynų, lietuvių kalbomis. Argi ne anų laikų bestseleris? Todėl nenuostabu, kad šią kelionę lietuviai vėl ryžosi pakartoti ir apie tai parašyti knygą. Tai – Tomo Staniulio „Vėjų valdovas“ [7].

Tris buriavimo sezonus, prasidėjusius 2009 metais, truko projektas „Gold of Lithuania“, kurio metu buriuotojai „iškėlė milžinišką 40 kvadratinių metrų Lietuvos vėliavą 60 svarbiausių Viduržiemio jūros uostų“. 2009–2011 metais nuplaukta 7 000 jūrmylių ir visa ta patirtis sugulė į knygos puslapius. Jachtos įgula keitėsi, tačiau visus vienijo noras pažinti tiek pasaulį, tiek Lietuvos istoriją, tiek patiems save. Daug sužinojau apie Radvilų giminę, įdomios autoriaus mintys apie galimą Kristupo Radvilos Našlaitėlio kilmę, tačiau čia jau reikia mokslinių įrodymų. Skaitydama šią knygą tarsi jutau bangų purslus ant lūpų ir visų keturių vėjų – siroko, mistralio, meltemio ir boros – dvelksmą. Buvau kartu ir dabartinėje, ir XVI amžiaus Lietuvoje, pajutau didelę pagarbą ne tik Radvilai Našlaitėliui, bet ir jo šių laikų pasekėjams. Juk galima sakyti, kad Radvila Našlaitėlis atliko piligriminę kelionę. Tokios kelionės jau žinomos nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Ir šiais laikais minios piligrimų traukia į Santjago de Kompostelą, apie tai yra išleista įvairių knygų. Mano manymu, ši Tomo Staniulio aprašyta kelionė jachta taip pat yra savotiška piligrimystė, garsinanti Lietuvos vardą. O visai neseniai piligrimams išleistas puikus pagalbininkas – vyskupo L. Virbalo  kelionių į Šventąją žemę vadovas, iliustruotas žemėlapiais ir puikios kokybės fotografijomis, kuriame pateiktos Evangelijų ištraukos bei gyvenimo Kristaus laikais aprašymai [8].

Rašydama apie kelionių knygas, norėjau pati sau atsakyti į klausimą: ar tai yra literatūra? Turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad atsakymo taip ir neradau. Čia, kaip valgant saldainį: kartais popierėlis gražus, o turinys… O kitąkart, žiūrėk, būna atvirkščiai, ir tada džiugiai nustembi. Galiu pasakyti tiek, kad visos šios knygos, nesvarbu, ar filosofiškai, poetiškai ar kasdieniškai, paprastai parašytos, gausiai iliustruotos, ar ne, yra nuoširdžios, tikros, moko Mylėti Pasaulį, Žmones ir giliau pažvelgti į patį Save. Todėl aš jas ir myliu.

[1] Dietmar Albrecht. „Keliai į sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje“. Iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa, „Baltos lankos“, 1998.

[2] Jean Beliveu. „Pėsčiomis aplink pasaulį“. Vilnius, 2014, vertė Ramutis Tamošiūnas.

[3] Kristina Stalnionytė. „Šuarų žemė“. Vilnius, 2014.

[4] Evelina Savickaitė, Karolis Kazlauskis. „Iter vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį“. „Alma Littera“, 2015.

[5] P. Mačiukevičius, B. Tilmantaitė, A. Jančiauskas. „Azija be sienų“, „Obuolys“, 2013.

[6] Andrius ir Eglė Bagdzevičiai. „Pietų Amerika. 394 dienos“. „Versus Aureus“, 2013.

[7] Tomas Staniulis. „Vėjų valdovas“. „Versus Aureus“, 2013.

[8] Lionginas Virbalas, SJ. „Šventoji žemė“, „Aidai“, 2015.