seklumos

kai langas užrasoja
atmintis tampa seklesnė

tada neplaukia šypsenų burės
dingsta žemės trauka
sutemoms pritrūksta kilovatų
įsliuogt naktin

kai langai užrasoja
pokalbių tuštuma
tampa tankesnė

krenti į almantį nuovargį
ir skaičiuoji
ką praradęs

antonimai 

o ar klausė kas paukščių ar jie nori skraidyti
ar liūdėjo prie aido ant puodelio parimusio
ar žaizda vis dar sulpia kur tikrovė sudygo
nei tavęs nei manęs niekada neraminusi

niekada nekartojusi iškortuotų sekundžių
iš šėmų kryžgatvynų su kamera rankoj
tebebandant užčiuopt kaip atodrėkis bunda
kaip mirties jubiliejus neatmintas sukanka

ir tada nusijuokt kaip bebūtų netikra
net jei lietųsi kadruos įkalintos durys
vis pasprunka šviesa mus atminusi vikriai

vis akmuo tarp eilučių susižeidęs prakiūra
kreši klišės tai viskas tarp mūsų ir stikso
o daugiau paakiai antonimais pasruvę

plyšiai

atleisk vis nežinau kaip nuoširdžiai neskubėti
tada kai bandau užkamšyti prasmės plyšius
dulsvais svajonių akordais
kad šaltis neišpūstų visų atminties traiškanų

kai baisiai skubu gyventi
turiu lėkt į anapus spaust
kai žinau jog netrukus leisiuos vidiniu parašiutu
ir bandau ramiai skaityt patekęs į spūstį

niekad negaliu tą akimirką stabtelėt
pakilt virš miesto parodijuojančio lizdą
kuriame gegutės kiaušinių daugiau nei šypsenų
negaliu sustingti ir žiūrėt į lašų nuodainas
ant surukusio speiguoto stiklo

pulse traška prastas belaidis ryšys
paskui bandai save įtinkint
kad skubesys įprastas
net kai nebeturi vilties kad ryšiai susiremontuos
kai važiuoju plikledžiu ant 140
ir nesuprantu kodėl lieku gyvas

tada naktimis būtinai turiu veikti kažką slapto
dažnai nelegalaus
dienomis vartyti akis
kad dar galiotų bilietas į normalių žmonių tarpą
kad galėčiau skubesiu užtinkuoti
visas pūlinių švieslentes

kad galėčiau paryčiais grįžti
visą naktį nemigęs
nelegaliai pražiūrėjęs į tamsumas
ir suvokti kad dar nebaigta
kad dar liko
plyšių

pavasariais

jei pritrūks šviesos
nuvažiuok į kaimą pas prosenelę
nubrauk grafito nuogulas
nuo jos paakių

jei pajusi keistą vilties poskonį
tarp debesų nuokrapštų
dar gyvas

susidaužimai

pasauly supešiotam iš skiemenų
egzistuoja tik galvojimas apie galvojimą
todėl rymau sudaužtas su tuštumos bokalu
apie buvusias ir būsimas
ketinu popierium pasipjaut
nes tris savaites eilėraštis nepasibeldžia

o jei ateitų
įsileisčiau
pamesčiau daugtaškių kepurę
ant radiatoriaus
įpilčiau recenzijų kavos
abu žiūrėtumėm į pertinusį rūką
žinodami kad abiem
taip pat