faktai farmakoniškojo gyvenimo

Kai pirmą kartą pamačiau Gangą, pagalvojau… upė kaip upė. Merkys ir Šetekšna gražiau teka.

Na gerai, Ganga – viena švenčiausių upių pasaulyje. Bet argi, žmogeli, suprasi, kad toji upė šventa. Paskaitai vikipedijoj, kad šventa, kad joje laidoja, kad meldžiasi, kad prausiasi, bet tiek žinių. Merkys man šventas, o indui visai ne šventas. Man šventas, nes tiek dienų greta praleista, tiek akmenėlių į jį primėtyta, tiek sielvarto išlieta, tiek džiaugsmo purslų patirta ir tiek šalčio geluonių išjausta.

>>><<<

Haridvaras. Gatvės pavadinimų neturi, nelabai aišku, kur ir kaip ten viskas. Viena karvė, antra, trečia. Tik po kojom žiūrėk – šiukšlės, šūdai, laužai. Šuo, rikša, motoroleris, mašina, dviratis, vėl rikša. Nee, ne man, ne mano visa tai.

– Ma’am lets take a selfie!

– OK.

Vieną, antrą, trečią kartą. Kitąsyk ir kūdikį rankose jau laikiau, nes sėkmė ir laimė yra sutikti žmogų auksiniais plaukais ir šviesiu veidu. Sunku. Sunku kartais prisiversti išeiti nusipirkti bananų ir obuolių. Ir dar tas karštis – liūčių sezonas. Krapnoja ir garuoja. Pirtis – ne kitaip.

Kartą naujoji draugė Saliha iš Jwalapuro (Žvalapūro), iš musulmonų rajono (pirmoji moteris, lankiusi visas paskaitas, nes tą daryti jai leido tėvas), mane nusivedė į kurtų ir sarių parduotuvę. Juk atvažiavau dėstyti, tai reikia ir rengtis pagal reglamentą. Išsirinkau pirmąją savo kurtą – suknelę su kelnėmis ir šalikėliu. Puiku, pamaniau. Dabar pasislėpsiu. Bet vargas. Nepasislėpsi net su šalikėliu, nes karšta, nes krenta, nes nepatogu, nes akys vis tiek žalsvos, o antakiai šviesūs.

Išsiruošiau savaitgalį su rikša į kitą miestą, į Rišikešą. Arčiau kalnų. Apie Himalajus retkarčiais pasvajodavau, nes man, kaip kiekvienam lietuviui, kalnai kažkodėl rūpi, įdomūs. Vien dėl jų aš važiuodavau užsienin. O čia, tik pamanyk – Himalajai. Turėjau viltį ten pakopinėti, patyrinėti. Viena moteris, taip pat lietuvė, gyvenusi Indijoje porą metų, kartą man pasakė: „Žinoma, važiuok į Himalajus, bet… nevažiuok su bet kuo. Tai ne ta vieta. Na, nuvažiuosi, suprasi.“ Ir tąkart aš ją supratau: Himalajai – tikrai ne Tatriukai ar Karpatai (nors kai kopiau į Moldoveanu viršukalnę Rumunijoj ir pamačiau mirusiojo antkapį, visokių minčių kilo), ar Alpės.

Važinėjau į Rišikešą kiekvieną savaitgalį, susiradau ten draugų. Gulėdavau ant minkštų čiužinukų, liurlindavau čajų, smūčius su bananais, valgydavau palak panyrus ir vargo nemačiau, na, nes ar gali žmogus vargą matyti, kai prieš save regi kalnus, upę, žmones iš visokių pasaulio kampelių, bendrauji, nebendrauji, tiesiog būni ir džiaugiesi dabartimi.

Sekmadieniais susiruošdavau važiuoti namo į Haridvarą, į celę universitete. Cele savo kambarį vadinau todėl, kad jis buvo tamsus, su langu į sieną, grotomis, jame stovėjo metalinė lova, metalinė spinta, stalas ir kėdė. Maniau, kad neišgyvensiu tokioje tamsoje. Po mėnesio, praleisto celėje, mane užplūsdavo netikėtos ašaros, nes likusi tik su savo mintimis, atsimindavau visus baisius dalykus, kurių esu pridariusi. Ir kaip aš gailėjausi, kaip verkiau, kaip paskui man buvo šviesu. Jaučiau, kad jau suprantu, kam reikalingi kalėjimai. Tik nesupratau, kaip čia nutiko, kad aš pati save ten nutrenkiau. Indijoje.

>>><<< 

Rikša kainuoja maždaug 80 rupijų, bet auksaplaukiams – 100. Jeigu būdavau labai nuvargusi, važiuodavau už 100, jei pilna energijos – derėdavausi.

– How much to Haridwar?

– 100 rupees.

– It’s to much, ji (dži) [1], – tariau ir nuėjau, bet rikša mane pasivijo.

– Ok, so 80, ji.

– Ok, dhanyavad [2].

Taip ir parvažiuodavau… Ne, ne parvažiuodavau, o parskrisdavau. Toks būdavo jausmas po pabuvimo arti kalnų, su ausinukais ausyse, šiluma, besikeičiančiais miestų ir miestelių vaizdais važiuojant pro tigrų rezervatus ir parkus, kuriuose galima sutikti dramblių. Vietiniai sako, kad per karantiną šiaurės Indijoje drambliai pagaliau išėjo į gatves. Va jums ir antropocenas. Kvailas žmogus gražią gamtą užgožia. Na, bet šįkart kalbu ne apie tai.

Taigi, leidau dienas savo mažyčiame kambaryje, o koridoriuje girdėdavau mantras, uosdavau smilkalus, maldas, harmonijos skambesius, viską, bet tik ne tai, kas yra Lietuva. Dėl to tvyrančio neramumo kartais pasileisdavau vieną kitą lietuvišką gabalą, kad neišprotėčiau. Sykį pabandžiau Lietuvos radijo pasiklausyti, bet suspaudė širdį ir išjungiau. Šūds. Taip labai man trūko Lietuvos. Trūko absoliučiai visko, kas susiję su Lietuva. Aš niekaip nesugebėjau suprasti tų kiekvieną vakarą 18.15 val. pasirodančių šikšnosparnių danguje, niekaip nesupratau, kodėl negalima valgyti, nes dabar mėnulio užtemimas, nesupratau, kodėl reikia keltis 4.00 val. ryto dėl jogos asanų (nesikeldavau, jos tik studentams). Atrodė, kad aš nesupratau visko, kas susiję su Indija.

Vieną dieną sulaukiau skambučio. Kitame laido gale išgirdau žodžius: „Žinai, mes pakalbėjom, kad ne be reikalo tau gyvenimas vis siunčia tokias tolimas keliones.“ Supykau be galo. Nesuvokiau, kodėl pašnekovas taip pasakė, kai aš keturis su puse tūkstančių kilometrų nuskridau tam, kad mokyčiau lietuvių kalbos. Tikslas juk labai aiškus. Ko jis čia kimba prie manęs? Supykusi pasiėmiau savo gvazdikų girliandą, pirktą prieš tris dienas (o kodėl ją pirkau?) ir sugalvojau nueiti prie Gangos. Galvoje skambėjo tik viena mintis: „Na, jeigu sulaukiu tokių klausimų, gal reikia, blemba, įmest upėn tą, blemba, girliandą ir, blemba, važiuot iš čia.“ Ėjau įtūžusi. Privažiavo bičas su motoroleriu ir sako:

– Do you remember me?

O varge, galvojau, juk čia tas pats vyras, kurį sutikau pirmą dieną, kai atvažiavau Indijon, ir kuris priskreto prie manęs, pasakodamas dalykus apie šventumą. Jis buvo anglų kalbos mokytojas vietinėj mokykloj.

– Yes, I remember you, – atsakiau.

Kai pasiteiravo, ar turiu laiko, atsakiau, kad turiu, bet einu įmesti girliandą į Gangos upę. Nepažįstamasis pasisiūlė mane palydėti.

Kai atėjome prie Gangos, jaučiu, kad reikia įmesti į ją girliandą, kažką palikti, kažką sunaikinti. Savo palydovui pasakiau, kad nesuprantu jų, indų, ir visos Indijos. Kodėl jie vaikus, kurie protiškai atsilikę, pririša prie virvutės? Jis man papasakojo. Klausiau, ką jis kalbėjo, buvo įdomu. Daug ko nesupratau, bet klausiau. Klausyti išmokau iš vaikų. Klausiau, klausiau kantriai. Galiausiai jis man pasiūlė kartu atlikti apeigą ir parodyti, kaip reikia įeiti į Gangą. Užplūdo neramios mintys. Ar aš eisiu į Gangą? O kaip ketinau įmesti savo girliandą? Ir tada jis parodė, kaip tai padaryti. Pirmiausia, batus reikia palikti toliau nuo kranto. Tuomet įžengti į upę basomis kojomis, kad vanduo apsemtų kulkšniukus. Pasemti šiek tiek Gangos vandens ir pakelti priešais Saulę, parodyti vandenį Saulei. Tada apsišlakstyti akis, kaktą ir galvą. Tai atlikus, galima pradėti melstis. Melstis nelabai moku, bet palydovas pasisiūlė tai padaryti už mane: pats meldėsi, o man liepė užsimerkti ir laikyti gvazdikų girliandą galvojant apie savo viltis ir troškimus. Ir pridūrė, kad girliandos negalima įmesti, ją galima tik paleisti.

Užsimerkiau ir klausiau jo maldų, savo minčių. Nesupratau, kas atsitiko, bet akyse darėsi drėgna. Ne, negali būti. Iš kur tos ašaros? Tada suvokiau, kad ir prie Merkio paašarodavau, nes jusdavau ryšį. Staiga supratau, kad esu Indijoje, prie švenčiausios upės ir kad tos mano mintys, taigi, labai lietuviškos. Jos tokios lietuviškos, kad su niekuo nesupainiosi. Ir juk aš prie šios upės stoviu. Toji pati, kuri visą gyvenimą stovėjo prie Merkio ir prie Šetekšnos. Mintys tapo mažos, tikros, tyros, paprastos. Dėl to ir apsiverkiau. Gal mano mintys pasirodė per mažos prie šios, staiga itin šventa tapusios, upės?

Atsimerkiau, paleidau gvazdikus ir jie nuplaukė priešinga kryptimi, o po sekundės dingo toje nesustabdomoje Gangos tėkmėje. Ir nepažįstamasis tarė: „Na štai, mama Ganga priėmė tavo atnašas, dabar viskas bus gerai, pamatysi.“ Išsiskyrėm.

>>><<<

Po tos savaitės į mane ėmė smelktis toks baisus reiškinys kaip adaptacija. Baisus, nes pradėjau įsigyventi į ritmą. Supratau, kaip čia gyventi. Galvojau, ar dabar visada taip bus. Taip neturėtų būti, bet viskas tapo OK. Vakarais vesdavau lietuvių kalbos paskaitas, 19.00 val. eidavau pavakarieniauti su dėstytojais (mano draugai tuo metu buvo trys: japonė, ajurvedos dėstytoja Naoko, anglų kalbos dėstytoja Saliha ir anglų literatūros dėstytojas Rajinder), tada apsukdavom kelis ratus aplink universiteto miestelį, pasišnekėdavom apie dievą, apie tikėjimą, apie maistą ir apie buitį, o 19.30 val. jau eidavau į savo kambarėlį. 20.00 val. sukalbama bendra visų maldelė prieš miegą, vartai uždaromi ir, žmogeli, nakties dangus tau užvertas. Bet nieko tokio, aš kompiuteriu jungdavausi į paskaitas, krimsdavau tą karčią mokslo šaknį. Rytais būdavau įsigudrinusi gerti tirpią Nescafe su kondensofke. Man tai buvo vienas maloniausių ryto ritualų. Ruošdavausi paskaitoms, rašydavau savo mokslinius reikalus ir tiek.

Retkarčiais išeidavau pasidairyti po apylinkes, o kartą net nutariau išsinuomoti motorolerį. Vis dar niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad kadaise gyvenusi pusę metų prie Ramiojo vandenyno, taip ir nesugebėjau suvalgyti jūros teikiamos gėrybės. Tad ar dabar, būdama Indijoje, neišbandysiu psichodelinių Indijos kelių? Pagavau rikšą ir nuriedėjau iki nuomos punkto. Svarsčiau, ar išsiduoti, kad net nesu sėdėjusi ant motorolerio, ar ne. Visgi neišsidaviau, mat nuomotojas pasirodė gana griežtas. Padaviau 5 000 rupijų už tris dienas, gavau raktelį ir gražią, bordo spalvos „Honda Activa“. Net neįsivaizdavau, kaip ją užvesti. Kad neišsiduočiau, motorolerį nusistūmiau į atokesnę gatvę. Žiūrėjau į tą plieninį, tamsiai raudoną ponį ir svarsčiau, kaip čia geriau pasielgus. Apsidariau ir pamačiau, kad netoliese stovi vyriokas su motoroleriu. Pasikviečiau jį ir paklausiau:

– Maybe you know how to start this scooty?

Jis juokėsi, bet parodė, ką reikia daryti. Aplinkiniams tai tikras cirkas. Kelis kartus pamėginusi, atsisėdau ir nuvažiavau iki gatvės galo.

– You’re natural driver, – tarė mane pasivijęs tas pats vyras.

Šnektelėjom, kas ką tuo metu gyvenime veikia, pasakau jam, kad dėstau universitete, kad norėjau iki kito miesto palėkti, todėl išsinuomojau motorolerį. Pasiteiravus, kokia jo profesija, atsakė:

– I am a policeman.

Kurmi kurmi… Nusijuokiau ir gavau jo leidimą pasinerti į velniškų Indijos kelių labirintą. Atrodė, kad bus lengviau judėti. Kelių eismo dalyviai – šunys, miegantys vidury autostrados, žmonės, rikšos, karvės, fūros ir visa, kas juda. Na, dzin. Išbandžiau ir buvo išbandyta.

>>><<<

Rudenio viduryje sulaukiau Radhės, draugelio iš Rišikešo, žinutės. Tuo metu ruošiausi paskaitoms. Jis teiravosi, ar noriu kartu varyti į Kedarnatą. Kas tas Kedarnatas? Pagūglinau. O, tai pasiūlymas važiuoti į Himalajus. Į Šivos šventyklą. Parašiau: OK. Ir viskas. Daugiau nieko. Tuomet supratau, kad tai bus svarbiausia mano kelionė. Vėliau dar pagalvojau, kad ten juk šalta gali būti. Bent jau taip Google Images rodė – na, snieguotos viršūnės ir visa kita. Paklausiau, ką reikia pasiimti. Ogi šiltas kelnes, kepurę, pirštines ir šaliką. Jokių problemų. Susikroviau viską. Iš kaimynkos pasiskolinau pirštines (tikrai nemaniau, kad Indijoje man tokių reikės), iš vokietės doktorantės nudžioviau žygio batus (tokių irgi nepasiėmiau Indijon) – viskas tilpo į mano kuprinėlę, kurią pirkau dar 2018 metais…

Išvažiavau į Rišikešą susitikti su Radhe. Rikšoj sėdėjom dviem aukštais, vienas ant kito, o kartu važiuojantis vaikas vėmė per rikšos slenkstį. Nieko, galvojau, ne to dar čia mačiau. Kitą dieną, 7.00 val. ryto, sėdom ant motociklo ir lėkėm į Sonprajago kaimelį – ten valgėm pipirinę sriubą (dievaži, kaip aštru buvo) ir kalbėjom apie santykius. Pasirodo, mano kompanionas Radhė išgyveno tragišką meilės istoriją – praėjusiais metais pasipiršo savo išrinktajai Šivos akivaizdoje, o ji sulaužė pasižadėjimą. Skausmo kupina kelionė. Ir neaišku, kas labiau degino akis – ar ašaros, ar sriuba. Kitą rytą susikrovėm mantą. Radhė stebėjosi, kad teturiu vos vieną mažulytį maišiuką daiktų: jame užrašai, tušinukas, kojinės ir peiliukas. Sudėjom viską į kuprinę, kurioje dar visa krūva saldumynų Šivai, šventyklai.

14 kilogramų kuprinę nešiau apie 20 kilometrų kalnais į viršų. Kalbėjomės nuolat. Apie viską. Apie gyvenimą. Banaliai ir nebanaliai. Kaip būna. Ir kaip nebūna. Ir kaip galėtų būti. Arba kaip negalėtų būti. Sustojom pas babaji [3]. Kažkas rūkė opiumą, kažkas hašą, kažkas cigaretę. Kopėm toliau. Darėsi vėsoka. Vienu metu Radhe su didele nuostaba tarė: „Aš tiek kartų kopiau į šitą kalną su kitais žmonėmis klausydamas muzikos, nes jie mane labai užknisdavo savo bumbėjimais, o dabar mes jau 7 valandas einam ir neužsičiaupdami kalbam. Ar tai tikra?“ Nustebau, bet kartu supratau, kad Radhė šįkart gavo neeilinę kopimo kalnais draugę. Per tą laiką esu ir vamzdyje miegojusi, ir per pelkes bridusi, ir su slidėmis naktį čiuožusi.

Galų gale pasimatė snieguotosios viršūnės. Kaip pasimatė, taip ir dingo. 16.00 val. jas užklojo tiršti debesys. Ėjom potvynio nušluotu kaimu (2013 m. visą Kedarnato kaimą, išskyrus šventyklą, nušlavė potvynis, žuvo apie 4 500 žmonių) ir nesupratau, kas vyksta aplink. Kaimas murzinas. Jums čia ne Šveicarijos kalnų kaimeliai. Sutikom bičą, Radhės draugą – vietinį. Ieškojom nakvynės. Slinkom siauromis Kedarnato gatvėmis, visur griuvėsiai griuvėsiukai, laužai laužiukai. Deginamos šiukšlės ir skudurai susimaišė su vienos švenčiausių Indijos vietų kvapais. Radhės draugas surado mums nakvynės vietą: piligriminis kambarys su 50 čiužinių, kaldrų ir čecholų. Pasitiesėm čiužinius, kambaryje – 20 vyrų. Atsigulėm. Šalta kaip kape. 2.00 val. ryto reikėjo keltis ir eiti į šventyklą.

Suskambėjo žadintuvas, kėlėmės eiti šventyklon. Prieš tai užvalgėm aštrių ryžių su žirniais ir lęšiais. Na, ar tikrai reikia ten eiti? Vis dėl to tai svarbu, reikalinga, o Radhe ypatingai tikintis indas, todėl ėjau kartu. Jam lord Šiva yra viskas. Kaimu ėjom basomis, nors buvo velniškai šalta. Mano rankose atsirado ąsotėlis Gangos vandens, staiga jau pilu jį ant akmens – Šivos kupros. Žmonės Šivos kuprą, kad neskaudėtų, tepa ghi sviestu, eina aplink, meldžiasi, gieda, rauda, meldžiasi, gieda, rauda… Išėjom po valandos. Nusipirkom kioske Gold flake [4] cigaretukę, užsirūkėm ir toliau panirom į miegus. Tiesa, miegojom neilgai. 6.00 val. ryto atėjo diedelis ir išvarė, sakydamas, kad dabar visi turi duoti po 1 000 rupijų ir mauti tolyn, nes tai paskutinė šventyklos diena prieš žiemą.

Jaučiau, kad man bloga. Pykino, blemba. Ir pykino taip, kad buvo tik laiko klausimas, kada imsiu vemti. Vos ne vos susirinkom daiktus. Laikiausi. Tik vieną akimirką Radhei pasakiau, kad man į šoniuką paeiti reikia, o jis tegu eina tiesiai į šventyklą. Galvojau, ar čia tos buvusios kelionės užgrūdino? Ar čia kažkoks vidinis jautis ragus parodė? Kaip būdama tokioje vietoje galiu sakyti, kad man silpna? Ir tai net ne principas, o ugnis širdyje. Taip atsiradau prie vargšo potvynio nušluoto namo ir vėmiau, žiūrėdama į gražiausią kada nors matytą vaizdą – snieguotas Himalajų viršūnes. 40 kilometrų nuo Kinijos sienos. Ir norėjosi verkti nuo matomo grožio, bet neverkiau, nes taip baisiai pykino, kad negalėjau nei juoktis, nei verkti, nei džiaugtis. Vėmiau už viską.

Čia, Kedarnate, tik šaltas vanduo iš kalnų. Bandžiau sušilti prie laužo, bet visi laužai dvokė skudurais. Ogų tvaiką kėlė skudurai ir smilkalai. Apėjau su Radhe penkis kartus aplink šventyklą (jis ėjo septynis, o maniau, kad eis 108[5]) – nesugebėjau nueiti daugiau, per daug visi kvapai vimdė. Ir tik 8.00 val. ryto nutarėm, kad laikas eiti atgal, tuos pačius 20 kilometrų žemyn. Kelyje vėmiau dar penkis kartus, kol Radhė nepasiūlė kažkokių siaubingų ajurvedinių miltelių – jie taip beviltiškai aplipo dantis ir lūpas, kad nebegalėjau daryti nieko daugiau, tik dar kartą apsivemti. Tada nusipirkau kolos (taip, Himalajuose galima nusipirkti kolos ir Maggi makaronų) ir įveikiau tuos sunkiausius savo gyvenimo kilometrus nė necyptelėjusi, kad blogai jaučiuosi. Tik leidau kūnui būti, būti ten, kur jis privalo būti.

Vėliau, kai Radhei padėkojau už kelionę, jis pasakė, kad ne jam turiu dėkoti, o savo karmai.

>>><<<

Praėjus savaitei po kelionės, gulėjau lovoje ir kaip visada prieš miegą svarsčiau apie įvairiausius gyvenimo reiškinius. Tąkart pajutau, it žaibu trenkta, kad meilė yra visur. Ir niekada nereikia jos ieškoti, maldauti kitame, kitur. Ji yra aplink.

>>><<<

Ne bet kam ir ne su bet kuo eiti į Himalajus.

Sukilimas, karma, jausmai, tyrumas, žmogiškumas. Šie kalnai patikrina viską. Ir duoda tai, ko nusipelnei, žmogeli. Nesvarbu, kuriam dievui lenkiesi.

O gal krikščionys Indijoje tėra apendiksas, kurį reikia išoperuoti.

Ir tik po dviejų mėnesių Indijoje supratau, kad visgi ne tos karvės, rikšos ir šūdai gatvėje yra esmė. Ne apie tai yra visa. Ganga indams svarbi, kaip mums svarbus Merkys, Šetekšna, Nemunas ar Neris. Ir visi turi tai, kas jiems svarbu.

>>><<<

Grįžau ir pabučiavau Lietuvos žemę.

---

[1] Ji – pagarbos priežodis arba žodelis taip hindi kalboje. Čia jis vartojamas kaip pagarbos žodis. Priežodis dažnai pridedamas prie vardo, pavyzdžiui, Shiva ji.

[2] Ačiū (hind. Dhanyavad).

[3] Tėvas, garbingas, žmogus, šventikas (hind. Babaji).

[4] Indiškos cigaretės (angl. Gold flake).

[5] Dievas Shiva turi 108 vardus.