Jūs sodininkas? Nors teisingiau – daržininkas? Ne? Vadinasi, nieko man nepapasakosit apie pomidorus. Į kokią dirvą sėti, kokiomis trąšomis tręšti, kaip nugenėti, kada laistyti, ir panašiai. Tiek to, apsieisiu aš ir be tų pamokų. Nusipirksiu jau prinokusių, raudonų arba geltonų, arba (būna ir tokios veislės)  juodai žalių. Pasipjaustysiu, užbarstysiu druskos, įmesiu šaukštą riebios grietinės. Taip, būtent riebios, nes taip skaniau, ir nusišvilpt man į tuos visus sveikuoliškus dietinius pamokslus, – vyrams patinka, kai moterį yra už ko paimti. Ir svarbiausia, dar pridėsiu smulkintų svogūnų. Sakot, paskui smirdės iš burnos? Bet gi labai sveika, visokias zarazas užmuša. Tiesa, kažkur skaičiau, kad svogūnai labai kenkia smegenims. Bet bala jų nematė. Bus tų smegenų, ne karo metas. Kažkas pasiginčytų tikriausiai – karo. Visas pasaulis dabar kariauja. Su Korona. Nesuprantu – kaip galima kariauti su tuo, ko nesimato? Na, matosi, žinoma, per mikroskopą. Tik aš galvoju, kad tai visai ne karas. Ai, nesvarbu, ką aš galvoju. Aš tik laukiu princo su balta Audi. Turtingo, o ne kokio nusigyvenusio su priekin atsikišusiu pilvu, per kurį vos marškinių sagos užsisega. Aišku, to pilvo nė nepastebėčiau, ir raukšlių nepastebėčiau, –  geriau jaunas, kas be ko, – jei tik princas būtų be galo man dosnus ir, be abejo, mane labai mylėtų. Ant rankų nešiotų. Rūmus padovanotų. Man į darbą eiti nereikėtų. Rūpuške, kaip nekenčiu savo darbo! Anądien Mindė, tas girtuoklis prakeiktas, pomidorus išvertė! Autokaru atbulas važiuodamas atsitrenkė į dėžes – turėjau visus atgal sukrauti, nes tas latras iškart dingo, palikęs plačiai po sandėlį išsklaidytus! Nespėjau kitų darbų atlikti, parduotuvės vedėja rėkė gerklę išvertusi. Kaip norėjosi užkimšti ją, sugrūdus į burną kokį pomidorą! Arba svogūną. Be grietinės. Fyfa nelaiminga! Seniau matydavau, kai rūkydavau prie rampos, po darbo jos atvažiuodavo toks kakalis su juodu džipu. Dabar jau kokį pusę mėnesio nebeatvažiuoja. Metė ją tikriausiai. Tai ta ištisai šaukia ant visų, lyg mes būtume kalti, kad ją paliko. Manęs tai tikrai nepaliktų, aš būčiau labai gera mergaitė. Reikia būt gerai, kad turtingas vyras mane surastų. Skaičiau internete, teisingiau feisbuke, vieną senovišką indų istoriją – ten rašė apie negražią (nežinau, iš kur tokią ištraukė – indų filmuose vien gražuolės), bet labai gerą ir nuolankią merginą, katrą įsimylėjo labai turtingas pirklys ir ją vedė. Daug kur internete rašo, kaip atrodyti, ką sakyti ir ko nesakyti, kaip judėti, kur rankas padėti, kaip galvoti, bendrai, kaip elgtis, kad pritrauktum tikrą vyrą. Ir aš mokausi tokia būti – tikra moterimi. Jau visą savaitę po namus vaikštau užsidėjusi ant galvos storą knygą. Užknisa, aišku, viršugalvį paskausta nuo svorio, bet vaikštau – gi noriu turtingo, stipraus, tikro vyro. Dar nusipirkau ilgą sijoną, iki pat kulkšnių, kaip liepia ajurvedos žinovai – sako, tikri vyrai mėgsta sijonus. Tik kažkaip manęs nepastebi nė vienas. Gal reiktų trumpo? Bet rašo, kad per daug apnuogintas kūnas traukia tik geidžiančius pasismaginti. Nukirpsiu iki kelių – bus kaip tik, manau. Netrokštu, kad kokie gašlūnai mane akimis nurenginėtų. Tuo labiau – iš tikro. Nors… Bala jų nematė, tegu nurenginėja. Bet tik akimis! Kaip aš tuos striptizo erelius per teliko ekraną. Aha, dar skaičiau, kaip reikia į vyrą žiūrėti – įžūliai negalima, bet akis nuleidusi irgi nieko nelaimėsi. Bandžiau, kaip ten mokė, šįryt dantis valydama prieš veidrodį – vos pati savęs neįsimylėjau. Pasiryžau dar ir namus išsikuopti, gal net kai kuriuos baldus perstumdyti. Toks rusų guru, gyvenimo meistras, mačiau jutubėj aiškino, jog tik tvarkinguose namuose karjeros laiptai garantuoti. Ir kaip aš anksčiau nesusiprotėjau! O čia, pasirodo, viskas taip paprasta –  sutvarkai savo urvelį, ir še tau, prašom – paaukštinimas darbe. Daugiau nekišiu nagų prie tų prakeiktų pomidorų! Pala, o kam man karjera? Juk turėsiu turtingą vyrą ir būsiu viskuo aprūpinta. Arba netvarkysiu kambarių, geriau pavizualizuosiu. Sako, kad reikia atsisėsti lotoso pozoj, tiesia nugara, užsimerkti, lėtai kvėpuoti ir galvoje piešti vaizdus, kurių trokšti, kad išsipildytų. Bandžiau anąkart, bet ta poza – kažkas baisaus, nu niekaip negalėjau tų kojų taip suraityti ir dar pasikišti po užpakaliu, o apie tiesią nugarą tai iš vis nebuvo nė kalbos. Manau, tiks ir atsigulus – man tada kažkaip savaime vaizduotė įsijungia ir be sustojimo ima lietis paveikslai. Kaip būna gera! Ech, kad taip iš tikrųjų… Girdėjau, jei kasdien įsivaizduosi detalę po detalės, kruopščiai dėliosi tą pačią geidžiamos svajonės puzlę, tai visata išgirs ir išpildys tavo norą. Aš jau matau akyse aukštą, raumeningą, juodų plaukų ir žydrų akių tikrų tikriausią vyrą. Jau guluosi, užsimerkiu, stengiuosi lėtai įkvėpti ir iškvėpti, bet nesigauna, kvėpuoju vis tankiau, matau, kaip jis atvažiuoja su balta Audi, išlipa ir atidaro keleivio dureles, širdis tvaksi vis greičiau ir greičiau, o aš – tokia graži ir laiminga – šoku į vidų. Matau, jis atsiveža mane prie baltų rūmų su didžiuliu sodu, fontanu priešais paradines duris ir klombomis, kuriose žydi rausvos rožės. Nuostabu! Krūtine jau dunksi milžiniška arklių kaimenė… Prisimenu, kad reikia kvėpuoti ramiai, bandau kontroliuoti savo fiziologiją, bet nesiseka. Kur jau čia, kai pilna laimės! Tik staiga rūmų duris atveria liekna blondinė su įspūdinga krūtine ir apakina savo plačia balta šypsena! Po velnių! Iš pykčio iškart atplėšiu akis. Nužvelgiu savo išsišovusį pilvą ir susinervinu dar labiau. Strykteliu nuo sofos ir tiesiu taikymu skuodžiu prie šaldytuvo – ten kameroje yra labai skanių ledų. Kandu juos didžiuliais kąsniais, ir nesvarbu, kad gelia priekinius dantis. Prakiurę zarazos, nė svogūnai nepadėjo! Bet pomidorus vis vien su jais kramsnosiu, kitaip aš negaliu.