Gintaras Grajauskas. Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Praėjus net trylikai metų po to, kai 2008-aisiais buvo išleistas eilėraščių rinkinys „Eilėraščiai savo kailiu“, Gintaras Grajauskas grįžta su nauja eilėraščių knyga – „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“. Ištikimi G. Grajausko skaitytojai, patys to nežinodami,  šį rinkinį pradėjo skaityti jau gana seniai, nes būsimi, tuomet dar benamiai šio rinkinio eilėraščiai spaudoje barstėsi jau nuo 2016 metų (žr. „Metai“ 2016 m. Nr. 5–6, 2018 m. Nr. 2, 2019 m. Nr. 2). Praėjus tiek laiko nuo rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ išleidimo, kyla klausimų, sietinų su poezijos tematinės ir formos kolizijos kismais, nykimais ir gimimais.

Vos paėmus knygą į rankas matyti, kad jos viršelis, kurio dailininkė yra Deimantė Rybakovienė, tęsia prieš tai išleisto rinkinio „Eilėraščiai savo kailiu“ tuštėjimo tradiciją. Tad viršelyje jau nėra gluminančios simbolikos (žr. „Tatuiruotė“, „Katalogas“), čia jau nerasime nė savitai provokuojančių ir taip akį traukiančių vaizdų (žr. „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“, dail. Arūnas Mėčius). Tačiau rinkinio „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“ viršelis visgi turi šiokią tokią pretenziją kitų rinkinių kontekste išsiskirti savo vienos spalvos potėpio paprastumu. Viršelyje nedaug kas tevyksta – centre intensyvi mėlyna spalva tolstant nyksta, išblunka. Tačiau visas spalvos išsiliejimas vyksta aiškiai nubrėžtuose dramblio kaulo spalvos rėmuose, tarytum taip būtų siekiama įforminti nykimą.

Rinkinį sudaro keturi skyriai. Pirmieji du panašūs tiek formos, tiek tematinės plotmės aspektu. Trečiame skyriuje pateikiami lakoniški, dažniausiai nuo vienos iki šešių eilučių įforminimą atitinkantys eilėraščiai. Ir būtent trečiąja rinkinio dalimi poetas parodo ištobulinęs lakoniškų eilėraščių formą, nes rinkinyje „Eilėraščiai savo kailiu“ tokio tipo eilėraščiai rodėsi silpnesni. Ketvirtasis skyrius, „Paguodos giesmės“, labiausiai iškrinta iš bendro rinkinio konteksto, bet kartu jis paradoksaliais būdais priartėja prie rinkinio, kaip vientiso ir savito kūrinio, problematikos. Šis skyrius, kaip suponuoja ir pats pavadinimas, yra pateikiamas kaip „paguoda“ skaitytojui, nėrusiam į gilų nihilizmo šulinį, kurio sienos išgraviruotas ironijos, šiurkščios leksikos, nuolatinio nusivylimo, apimančio visą sociumą, ornamentais. Tačiau nereikėtų suklysti, iš tiesų: „Paguodos giesmėse“ visos šios graviūros yra atkartojamos, bet vis dėlto eilėraščių turinius apvelka nesunkiai permatomas, beveik tiulio plonumo audinio viltingumas. Šen bei ten šmėsteli kituose skyriuose be jokio viltingumo pasirodę pamąstymai apie sielą, Dievą ir gerumą: „O tada išgirdau Balsą. / Jisai sakė: nurimk, Barbora, jokio / Dievo nėra, yra vien gerumas ir meilė“ („Trečioji giesmė“, p. 97). O štai „likę eilėraščiai“, kaip sako pats poetas anotacijoje, apimantys pirmuosius tris rinkinio skyrius, skaitytojui, skaičiusiam bent vieną Grajausko rinkinį, yra medus, duodamas iš tos pačios statinės, statinė – be deguto, bet saldumas ilgainiui gali tapti nykstamu.

Eilėraščiuose vyrauja „yra, kaip yra“ požiūris, stebėtojo pozicija. Šio rinkinio eilėraščiai, kurių ašin įtrauktos kasdienybės realijos, nuoširdus, be šiurkščios leksikos neapsieinantis požiūris į žmones, sociumą, poeziją ir religiją, nėra angažuojantys, juose nėra deklaruojama jokia kova. Į viską, net ir į netobulus sutvėrimus, kurie „dėl visko kalti“, žiūrima realistiškai: „Iš tiesų tai durniai / dėl visko kalti. // Bet ir jie nekalti / Kad durniai.“ (p. 51).
Jau ankstesniuose eilėraščiuose įsitvirtinusi Grajausko poetinio pasakojimo stilizacija šiame rinkinyje, rodos, išliko nepakitusi. Apie buitį, kasdienybę yra kalbama buitiškai, kasdieniškai. Nevengiama ir eilėraščių antisentimentalumą ryškinančių, vis dar plačiai, nors ir neoficialiai, sociume vartojamų menkinantį atspalvį turinčių svetimybių ir lietuviškų žodžių. Eilėraščio „kaip visada: dingo pusmečiui…“ (p. 42) centre esantis prastas poetas pasirodo esąs ir „prastas pisuoklis“. Beveik kiekviename eilėraštyje aprašomiems „žmonės“, kurie tampa sociumo reprezentacija, apibūdinti taip pat yra naudojama šiurkšti leksika: „Šikniai tie žmonės“ (p. 45); dažnai pasirodo ir „žmones“ apibūdinantis žodis „durniai“. Aštresnių žodžių nevengiama priskirti ir kritikams, tai jau buvo daryta ir ankstesniame rinkinyje, kur poetas visai nelaukė „baltasubinių rašeivių myzgimo“ („Eilėraščiai savo kailiu“, p. 49). Šiame rinkinyje į galimą kritiką yra atsiliepiama ne ką švelniau: „visa, ką norėjo pasakyti, / autorius ką tik pasakė // tu, glušas subingalvi!“ („Po skaitymų“, p. 53).

Atrodo, gali nusisukti ir spjauti į šoną, į tokius pasakymus reaguodamas tik kaip į kokio nors užriestanosio piktūno paistalus. Bet to padaryti neleidžia ne tik šalimais esanti, bet ir tiesiogiai su visais tų „šiknių“ ir „durnių“ aprašymais atsirandanti autoironija. Tiesa, visko stebėjimas iš šalies eilėraščių „pasakotojui“ duoda savitos galios, nes jis mato jų menkumą, o aprašomieji „durniai“ ir „šikniai“ – nebūtinai. Tačiau stebėtojas į žmones žvelgia kaip į veidrodį ir supranta niekuo nuo jų per daug nesiskiriantis. Tą parodo ir prieš tai cituoto eilėraščio pabaiga: „Šikniai tie žmonės, jei atvirai, / o ir mes su tavim ne kitokie.“ (p. 45)

Tokią kalbėjimo stilizaciją matau kaip distancijos tarp adresanto ir adresato mažinimo priemonę. Skaitydamas eilėraščius, nukreiptus tiesiogiai į tavo gyvenamąją aplinką, išgyvenamą kasdienybę, tam tikra prasme jautiesi demaskuotas, nurengtas. Būtent toks ir yra grajauskiško nuoširdumo poveikis, poveikis mūsų megastruktūromis apstatytiems šaltumo rūmams, kurių viduje – ta pati žmogiška lūšna, ir ta pati verdanti žmogaus gyvenimo kasdienybė.

Kartais kiek sunkiau sukramtomas yra besaikis Grajausko nihilizmas, susipynęs su kaip niekad ryškiomis pykčio apraiškomis. Žinoma, ir nihilizmas, ir pyktis gražiai įsiterpia į ironijos žemyną, tačiau žemės perlaistymas saldžių vaisių dažniausiai nebeduoda. Taip ir visa rinkinio skaitymo patirtis veda monolitinio vaizdo susidarymo link. Ironijos ir nihilizmo mišinio pavyzdys yra eilėraštis „Linkiu šimto metų“ (p. 28). Eilėraštyje yra pateikiamas kitas galimas požiūris į dažnai girdimą palinkėjimą. Toks apvertimas rinkinyje padarytas ir su antro skyriaus įžanginiu eilėraščiu, kuriame autorius ironiškai kreipiasi, klausdamas „kuo galiu būti Jums nenaudingas?“ (p. 35). Eilėraštis „Linkiu šimto metų“, kaip ir suponuoja pavadinimas, yra parašytas pirmuoju asmeniu. Savotiškas kreipimasis į skaitytoją sustiprina sakomąjį turinį. O turinys, švelniai tariant, yra dilginantis, tad ir pats skaitymo procesas nėra iš maloniausių, bet vargu ar Grajauskas kada ir stengtųsi pakylėti skaitytojo dvasią. Po tokio eilėraščio belieka kilstelėti antakius ir tikėtis, kad tau niekas daugiau nelinkės gyventi šimto metų:

Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum.
Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta
tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

<…>

Linkiu tau gyvent šimtą metų –
kad pamatytum, kaip žlunga
visos iki vienos tavo svajonės.

Pirmuose trijuose rinkinio skyriuose vargu ar galėtume rasti optimizmo ar šviesumo kibirkštėlių. Jų nebuvimą galima priimti kaip pesimizmą, realizmą arba tiesiog nuoširdumą. Tiesa, viename iš eilėraščių yra skatinama džiaugtis, bet vien dėl to, jog ateityje bus tik ašaros ir ašarų šluostymas:

dabar mėgaukis!
dabar džiaukis ir šok

nes paskui nebus laiko: reikės
apraudoti visus mirusius
užjausti visus gyvuosius

(p. 81)

Tokiais tirštai pilkais atspalviais yra piešiama ne tik kasdienybė, bet ir pati poezija, religija. Tad prie antisentimentalumo taip pat prisideda ir nudvasinimo lygmuo. Kaip ir ankstesniuose Grajausko rinkiniuose, šiame taip pat netrūksta religijos. Bet religija čia yra naudojama kaip dažnai virpinama styga, rezonuojanti ironiją, todėl Grajausko poezijoje tampa nauju ironijos žaismo lauku:

„Viešpatie, leisk mums pasikultūrinti,
daug dvasinio peno duok mums šiandien“ –
meldžiasi nupenėtos dvasios.
(p. 68)

Panašiai elgiamasi ir su dažnai kitų rašytojų ir literatūros tyrėjų sakralinama poezija. O kadangi Grajausko poetinis tikslas yra demaskuoti ir nurenginėti įmantrius drabužius iki paprasčiausių kasdienių marškinėlių, už borto nelieka ir pats poezijos rašymas. Eilėraštyje „Pats geriausias eilėraštis“ (p. 18) atskleidžiamas poezijos mažumas, nereikšmingumas subjektui, kai jis galvoje jau turėjęs, jo manymu, geriausią eilėraštį, nespėjo jo užrašyti, bet to visai nesureikšmino: „<…> ir negaila visai, / tuščia jo, juokas tik ima“. Taip gimsta paradoksas, eilėraštis apie eilėraščio negimimą. O kai kurie eilėraščiai apie eilėraščių rašymą vertė ir susimąstyti, ar tai tikrai galima pavadinti poezija:

štai ir parašiau
dar vieną eilėraštį

dar vienu eilėraščiu
bus pasauly daugiau

einu dabar Manto gatve

Manto gatvė ilga, gal imsiu
ir sutiksiu netyčia ką nors

(p. 25)

Eilėraščio intencija kaip ir aiški, tai vėlgi yra paradokso kūrimas, eilėraščio rašymas dėl eilėraščio radimosi. Į tokį kūrinį žvelgiu kaip į tam tikrą skaitytojo ir kritiko provokaciją. Taip yra atskleidžiamas ironiškas požiūris į poezijos reikšmingumą. 

Rinkinyje dažnai sąmojingai žaidžiama su kalba: „jei tave gerbia – / vadinasi, esi gerbtinas // <…> // jei tau šika ant galvos – / esi šiktinas antinas galvotinas.“ („Daryba“, p. 47):  Žinoma, šis žaidimas su kalba taip pat nepasieina be ironijos. Tą iliustruoja ir vienos eilutės eilėraštis: „gyvemk kaip visi“ (p. 72). 

Kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, šiame dažniausiai pasirodanti stilistinė figūra yra pakartojimas. Ar tai geriausias pasirinkimas, iš pat pradžių atrodo abejotina, viskas skamba pernelyg buitiškai, įprastai, bet pakartojimą poetas naudoja kaip priemonę vesti iki kulminacijos – nuo mažiausių, paprasčiausių išraiškų iki ironijos pliūpsnio, kuris pateisina eilėraštį. Būtent tokia eilėraščio forma būdinga ne vienam šio rinkinio kūriniui. Tai atsiskleidžia ir jau minėtame eilėraštyje „Daryba“ bei eilėraštyje „Maža kas ką šneka, svarbu, kaip yra“:

jei būsi išdidus,
tau sakys: pasipūtęs

jei būsi paslaugus,
sakys: palaižūnas

<…>

o jei būsi poetas,
kai jau būsi tikras poetas,
štai tada, ką tada pasakys?

nieko tada nesakys,
pribaigs patylom.

(p. 36)

Na, o dabar dar grįžkime prie kalbos apie rinkinį kaip visumą. Rinkinio pavadinimo genezė yra atskleidžiama pačiame paskutiniame rinkinio eilėraštyje pavadinimu „Devintoji giesmė“ (p. 104). Eilėraštis yra apie jau mirusį poetą, tariamai išėjusį iš proto; apie jo rankraščių paieškas tam, kad juos būtų galima išleisti. Tačiau išlikęs tik vieno vienintelio kūrinio rankraštis, kuris jau „aiškiai bepročio“ rašytas. Rankraščio pavadinimas atitinka ir viso rinkinio pavadinimą – „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“. Šis eilėraštis yra ne kas kita, o dar vienas kritikams skirtas šūvis. Viename interviu pats Grajauskas prabyla, jog literatai, manantys, kad viską supranta apie poeziją, sau nesuprantamus dalykus beatodairiškai priskiria „beprotybės sričiai“ (15min.lt, 2021 birželio 20 d., Gediminas Kajėnas).

Norint kalbėti apie šio rinkinio savitumą, lyginant su anksčiau išleistais poeto rinkiniais, išryškėja tam tikri niuansai. Iš paties rinkinio galima pasigesti vientisesnio tematinio lauko, kuris turėtų grajauskišką, bet kartu ir savitą rinkiniui būdingą konstrukciją, tematinį kelią, išskiriantį rinkinio kūrinius iš jau buvusių, nes dabar poeto rinkinių visuma primena pilną gatvę tos pačios architektūros pastatų. Sukarpę eilėraščius iš skirtingų Grajausko rinkinių ir juos sumaišę vienus su kitais, vargu ar galėtumėme atskirti, kuris parašytas prieš metus, kuris – prieš trylika, o kuris – prieš dvidešimt metų.

Tad skaitydami šį rinkinį galime dar kartą įsitikinti, jog Grajauskas jau žino, kaip sukurti eilėraštį, dažnai net tikrai gerą eilėraštį. Jis geba iš paprasčiausių ingredientų sudaryti šį tą paprastai nepaprasto. Visgi kvestionuočiau, jog tai pakankama priežastis nustoti ieškojus kitų pateikimo formų, jog skaitytojo, mylinčio Grajausko poeziją metai iš metų, ironiško šypsnio, kurį sukelia paveikūs ir tuopat artimi eilėraščiai, nekeistų žiovulys; kad jo poezija neturėtų nykstamai mažo poveikio skaitytojui, jau turinčiam antikūnų jo nuogam nuoširdumui.