Alina pajuto pro užmerktus vokus besiskverbiančius saulės spindulius. Eina sau, negi jau rytas? Ryški šviesa žadino ir dar snaudžiantį galvos skausmą. Susiraukdama moteris pasivertė ant nugaros, išlaisvindama užspaustą ranką. Skruostas nemaloniai atlipo nuo kažko lygaus ir šilto. Burnoje jautė šleikštų rūgšties skonį. Vis nepraplėšdama akių pabandė ištiesti sulenktas kojas, bet jos tuojau atsirėmė į kažin ką  kieto ir nepaslankaus.

Perkūne su perkūniukais, čia tikrai ne jos patalas Miko landynėje! Negi vėl bus užmigusi gatvėje?

Paraudusios akys atsimerkė ir žvilgsnis įsmigo į lubas. Dar ryškiau suspindusi šviesa tarsi įsiūbavo varpą kaukolės viduje. Išleidusi sau neįprastą urzgimą, Alina lėtai atsisėdo. Besimarkstydama  apsidairė. Sėdėjo ant galinės mašinos sėdynės, šviesa virš jos sklido pro stoglangį…

Ji susimąstė. Kažkas čia ne taip. Nusipurtė stengdamasi išvaikyti miegus, ir nuo sudriskusio megztinio ant švarių automobilio kilimėlių pribyrėjo jau sudžiūvusių duonos trupinių. Vėl įsižiūrėjo į virš stoglangio plaukiančius debesis. Tai ir buvo keisčiausia. Ji sėdėjo automobilyje, pro kurį matėsi stoglangis pastato stoge. Žvilgsniu apvedė mašinos kontūrus: priekinis stiklas, veidrodėlis, durelės… O kur stogas? Perkūne su perkūniukais! Ji – kabriolete! Gyvenime nesėdėjo tokioj mašinoj! Nors visada norėjo! Jau beveik ėmė šypsotis, pamiršusi tą nelemtą galvos skausmą, tačiau kaipmat susirūpino.

Po eilinių išgertuvių nepažįstamame automobilyje pabunda ne pirmą kartą. Bet kad tokiame! Kažin kuris iš Tulpių gatvės patvorinių tokią tačką turi? Jau kiek prakutusi ėmė dairytis po garažą. Nė neatidariusi durelių gana mikliai išsiropštė iš balto mersedeso. Ne, kažkas negerai. Koks patvorinis būtų su ja vakar prisilakęs prie uždarytos „Iki“, jei turėtų tokią mašiną? Žemėtomis panagėmis ėmė kasytis senokai netrinktą galvą. Ir išvis: kaipgi ji čia pateko? Nieko neprisiminė. Apėjo ratu mašiną. Kapotas buvo gausiai nutaškytas vėmalais su žirnelių gabaliukais. Alina šyptelėjo. Čia tai jos darbas. Dar vakar kimšo tuos žirnelius iš toje pačioje „Iki“ nugvelbtos skardinės. Matyt, sugedę buvo, kad supykino. Alus, degtinė ir Tomo samagonas čia, žinoma, niekuo dėti. Užgrūdintam skrandžiui turėjo būti vieni niekai. Pabandė pavalyti mašiną savo purvina rankove, bet nesuvirškinti žirneliai jau buvo pridžiūvę.

Besukant ratus apie kabrioletą ir garažo lentynose beviltiškai ieškant kokiu skysčiu galėtų apmalšinti tą įkyrų galvaskausmį, vakarykštė naktis pamažu sugrįžo atmintin. Kažkada naktį jai pabodo gerti su diedais prie „Iki“ ir, pasiėmusi savo nuolatinę palydovę, – katę vardu Palaima – išėjo pas Miką. Išėjo pati viena, nors Tomas ir siūlėsi palydėti. Velniop vyrus! Juodvi su Palaima – vienišos nakties keleivės. Katiniškai murkdamos apie gyvenimą, dainuodamos užstalės dainas kniaukiančiais balsais jos ėjo, kol… Kol?

Pasiklydo? Pasiklydo gimtajam Birštone, tu Perkūne su perkūniukais! Matyt, Tomo samagonas turėjo daugiau apsukų, nei ji tikėjosi. O dar, kaip tyčia, lietus prapliupo. Net ne lietus, o visa šlapdriba! Kur dėsis Alina su savo Palaima, abi pavargusios ir vos bepaeinančios? Ėjo pro kažkokį pastatą, žiūri – durys pravertos, ir įsmuko. O kas toliau? O kas toliau, jau, nors užmušk, nebepamena.
Staiga jai kilo klausimas, kuris iš tiesų turėjo kilti daug anksčiau: o kur Palaima?!

– Kice kice kice! – ėmė šaukti Alina, žvalgydamasi po garažą. Ne, nėra. Gi jau būtų priėjusi. Bet dėl visa ko darkart apėjo lentynas, atsigulė ant žemės pažiūrėt, ar nesislepia po mašina. Nėr. Nėra jos Palaimos! Širdį suspaudė net labiau nei galvą. Nejau ji pametė savo vienintelę tikrą draugę?

Ne. Palaima savarankiška. Jei pasimestų, tai sugrįžtų pas Miką ir tiek. Va taip. Ir Alinai reikia grįžti. Nėr čia ko, dar garažo šeimininkas grįš, supyks, kad sėdynę išgulėjo, kad kapotą apvėmė. Priėjusi prie nedidelių durelių didžiulėse garažo duryse, Alina jas truktelėjo.

Čia dabar! Perkūne su perkūniukais – užrakinta! Juk ne pati užsirakino?

Dar kartą apsižvalgė, ieškodama kito išėjimo. Nėra! Per stoglangį juk tikrai neišsikabaros. Net jauna tokia vikri nebuvo, o dabar, kai tos jaunystės nė padujų… Bet kas gi ją čia užrakino? Pati, deja, raktų nuo svetimų garažų nesinešioja!  Tik tada…

– Miau, – pasigirdo iš anapus.

– Palaima!

Net tarp daugybės „miau“ būtų pažinusi savo katės balsą. Alina vėl puolė prie durų nudžiugusi, kad draugė jos nepaliko, kai suprato, jog tas „miau“ labai jau piktdžiugiškai nuskambėjo. Alina suraukė jau ir taip raukšlėtą kaktą. Nejaugi Palaima ją užrakino? Kad tave kur! Ir pasiutimas katytės!

– Miau miau miau, – pradėjo Alina gražiuoju, priglausdama seilėtas lūpas prie rakto skylutės.

– Miau, – užtikrintai iš lauko atsakė katė.

– Miau miau miau. Miau miau miau miau, – prašė Alina.

– Miau miau.

– Miau miau miau, – supykusi pagrasino.

Katė nieko neatsakė, bet Alina dar labiau supyko. Perkūne su perkūniukais, nė susapnavusi nebūtų, kad dėl kokio menkniekio Palaima gali šitaip keršyti!

– Miau miau miau miau! – jau neberinko žodžių.

– Katukai! Vargšiuke, kaip tu ten įlindai?

Alina atšlijo nuo durų. Katės žmogiškai nekalba! Ir balsas ne Palaimos. Kas per monai? Balsas net ne moteriškas – vyro. Ir dar taip arti. Beveik visai prie durų.

– Palauk, palauk, mažyte, tuoj išleisiu, – kalbėjo jis toliau.

Suskrebėjo į spyną kišamas raktas ir Alina dar per žingsnį atsitraukė. Mažyte ją kartais vadindavo Mikas, bet katuku nevadino niekas. Spyna trakštelėjo ir saulė dar ryškiau nušvietė garažą. Priešais Aliną stovėjo drūtas treninguotas vyras. Užjauta jo veide staiga užleido vietą nuostabai. Nepažįstamojo žvilgsnis šokinėjo nuo Alinos iki apvemtos mašinos ir atgal. Pamažu jo kakta susiraukė. Alina šyptelėjo. Tada pritūpė ant užpakalinių kojų ir lyžtelėjusi priekinę letenėlę meiliai kniauktelėjo:

– Miau.