Tą vasarą jis grįžta iš vaikų stovyklos jau visiškai kitoks. Mergaitė vardu Inga moka plaukti krauliu, nubėga estafetę greičiau už bet kurį berniuką, keliais išmuša kamuolį per dešimtį kartų. Jos oda tamsesnė, nei kitų mergaičių ir tokia švelni, lyg persikas. Jis pažada parašyti jai laišką.

Kai motina pasitikdama ištiesia rankas, jis pirmą kartą pajunta, jog norėtų išvengti jos minkšto, šiek tiek prakaituoto glėbio – stovi it baslys ir laukia kada tai baigsis. Tėvas spusteli garso signalą, pagaliau jie lipa į „Žigulius“ ir važiuoja į savo mažą miestelį, kuriame visi pažįsta vieni kitus ir vaikšto į tą pačią bažnyčią sekmadieniais. Netrukus jam sueis dvylika, prasidės mokslo metai, bus nauji dalykai ir mokytojai.

Mokyklos „chemikė“ – jauna, aukšta moteris, tvirtai susirišusi ilgus plaukus į kuodą, lūpos ryškiai raudonos, akys plieno spalvos, mažumėlę įkypos. Ji puošiasi kasdien vis kitais rūbais. Tokių madingų daiktų iš mokytojo algos neįpirktum, dėl to tarp berniukų sklinda negražios kalbos. Bet jam nė motais. Chemijos sąsiuvinio gale atsiranda piešti antikos dievų torsai ir švelnūs nimfečių siluetai.        

Virtuvėje motina kepa kotletus, tarkuoja burokėlius, grūda bulvių košę. Tėvas, tamsiame kambariuke įsirengęs dirbtuves, remontuoja kaimynės atneštą radiolą. Greitai bus vakarienė, tad išsmukti į kiemą nepavyks. Jis mato, kaip pluša motina, ir grįžta į savo kambarį. Paėmęs pieštuką, atverčia sąsiuvinį ir piešia rymantį po mūšio Arėją, paskui dailina iš jūros gimstančios Afroditės krūtis. Ant sienos kabo jaunos Marijos Skladovskos-Kiuri portreto reprodukcija. Žvelgdamas į ją, spėlioja, kokia tai buvo moteris – švelni ar valdinga, o gal racionali, apskaičiuojanti, tokia pat šalta ir neprieinama, kaip jo mokytoja.

Vieną dieną tenka atsakinėti prie lentos, jis taip drovisi, jog neįstengia nieko doro išlementi. Mokytoja įraito jam dvejetą, ir jis labai nusivilia. Tačiau chemijos laboratoriniai ir amonio dichromato ugnikalniai įdomiau už matematines lygtis, istorines datas bei ruošinių tekinimą darbų pamokose. Mokslininko išradėjo ateitis jam labiau prie širdies, nei staliaus ar šaltkalvio profesijos. Su kiemo draugu sandėliuke jis gamina garsinius užtaisus ir savadarbes raketas. Sykį eksperimentas nepavyksta, liepsna išdegina jam plaukų kuokštą, o draugeliui – plaštaką ligi kaulo. Jis braižo naujus brėžinius, gamina fejerverkus ir sprogmenis Naujamečiui. Užaugęs bus pirotechniku. Arba konstruktorium.

Baigęs devynias, išeina iš mokyklos. Direktoriaus pavaduotojas sako: „Tu per daug gudrus pas mus mokytis, tikrai susirasi geriau“. Jis grąžina visus vadovėlius, tada užriša uniformos rankoves, pripila į jas smėlio ir šveičia važiuojančiam autobusui po ratais.

Įstojęs į statybos technikumą, kremta mokslus apie rygelius, gegnes ir rostverkus. Jis statys žmonėms namus. Pirmą kartą pabučiuoja grupioko pusseserę, paskui bučiuojasi ir su kitomis mergaitėmis. Namuose motina džiaugiasi nauja elektrine mėsmale, tėvas lituoja mikroschemas atsivertęs seną namudinio meistro žurnalą. Iš tamsiuko dvelkia lydyta kanifolija, iš virtuvės sklinda kepto faršo ir svogūnų kvapai. Jis užsidaro savo kambaryje. Ant sienos nespalvoti, vintažiniai Niujorko kranai ir dangoraižiai. Kažkur tarp knygų įsprausta Marijos Skladovskos reprodukcija. Jis neatsimena, kada ją nukabino, neatsimena, kur padėjo popieriaus skiautę su adresu, kuriuo niekada neparašė…

Užsirakinęs vonioje, tėvo skustuvu gramdo vos pradygusius ūsus, neįgudęs įsipjauna virš lūpos, pamano, kad reikėtų įsigyti saugesnį „Gillette“, kaip reklamoje. Manikiūrinėmis žirklutėmis susitvarko gaktiplaukius, skeryčiojasi priešais veidrodį, tyliai spygauja Sabrinos „Boys, boys, boys“.  Po naujametinio vakarėlio jis permiega su mergina. Svajoja iškeliauti į kalnus arba į laukines prerijas. Bet labiau norėtų pasiklysti tarp Niujorko dangoraižių.

Sporto salės rūbinėje vėl apžiūrinėja save veidrodžio atspindy ir jam patinka tai, ką pamato. Krepšinio aikštelėje laksto prakaituoti vaikėzai, jis puikiai įvaldo perdavimus ir gynybą. Likęs po pamokų, valandų valandas mėto į krepšį, gludina metimą, kamuolio driblingą. Juo susidomi sporto mokykla, o tėvas padovanoja savo įrankių dėžę – būsimam namų statytojui. Tos dėžės jis niekada neatidaro. Pas draugus per video žiūri NBA lygos įrašus, jį stulbina girdimas arenos triukšmas, atletiški krepšinio dievai, merginos blizgančiais triko šokančios per pertraukas. Atrodo, jo pečiai niekada nebus tokie tvirti, kaip tų vyrukų.

Jis palieka merginą vardu Justė, o gal Jūratė, meta statybos technikumą ir išvažiuoja į sostinę studijuoti menų. Tokios žinios pribloškia motiną, tėvas lieka be amo. Kol jie taip sėdi suakmenėję svetainėje, jis susimeta daiktus į kuprinę – ir ateinančius metus Vilniuje piešia eskizus, minko molį skulptoriaus studijoje. Dėstytojas sako, kad jis labai perspektyvus, kad jo pirštai stiprūs ir jaučia materiją. Skulptoriaus smilkiniai gražiai žilstelėję, akys mėlynos, net skauda žiūrėti. Vakarais jie kartu lipdo paauglystės geismų kamuojamą jaunąjį Bakchą.

Vasaros atostogas jis praleidžia pajūrio baruose nešiodamas maistą ir gėrimus. Karklėje sutinka  laisvos sielos menininkę. Ji vyresnė, impozantiškų formų ir tapo visai kitaip. Tiesą sakant, jos darbai labiau primena vaikiškas terliones, tačiau ji gana žinoma meno pasaulyje. Jie kartu grįžta į sostinę, jis tęsia mokslus ir  ateinančius metus tapo vienas terliones. Naujoji draugė nuomoja nedidelį butą Žirmūnų chruščiovkėje – visur stirtos knygų, drobių, popieriaus lakštų. Jam svaigsta galva nuo to margumyno ir pledais uždangstytos netvarkos. Atsibunda nuogas, vilkėdamas tik juodas tinklines pėdkelnes, siurbteli išsivadėjusio šampano iš butelio ir taria: „Ak, jūs tokia ištvirkusi, ponia.“ Užsimetęs trumpą kimono, išeina į balkoną parūkyti. Ji ateina iš paskos, atsineša šampaną, putliais pirštais kedena jam plaukus, panardina veidu tarp stambių krūtų, ir jie mylisi čia pat, spalvotomis marškomis uždangstytame balkone.

Žiemą jis pasiima akademines atostogas ir sugrįžta namo. Tėvas knebinėjasi palinkęs prie stalinės lempos, šalia jo atidaryta senoji įrankių dėžė. Motina kepa įdarytą antį, pjausto salotas, lupa bulves. Nepraėjus nė savaitei jie girdi, kaip jis vėl susikrauna daiktus ir išeidamas tarpduryje sušunka: „Atia!“

Visą vasarą pilsto gėrimus prie baro Šventojoje. Išmoksta galybę triukų su buteliais ir ugnimi, laisvus vakarus leidžia baltakasės merginos draugijoje. Ji – vietinio žvejo dukra, dirba gretimoje užkandinėje, jos vardas Alma, o gal Alina. Jie sėdi ant kranto, klausosi bangų ir susipynę pirštais žvelgia į saulėlydį jūroje. Užgesus paskutiniams gaisams, juodu bučiuojasi. Jis pasako, jog turi kitą moterį Vilniuje, ji viską supranta, prisiglaudžia dar stipriau. Bet vasara baigiasi.

 Į sostinę daugiau negrįžta. Jam pasiūlo darbą Kaune. Jis – nekilnojamo turto brokeris, toks žavingas, jog galėtų pardavinėti sniegą Antarktyje. Švęsdamas sėkmingą sandorį, nerangiai šokdina juodbruvą gražuolę naktiniame bare, vėliau jie ilgai juokiasi, nes ji – profesionali šokėja. Pokalbis užtrunka iki ryto, kol baras užsidaro. Jis vežasi ją į tvarkingą viešbutį užmiestyje, glamonėja standų šokėjos kūną, tamsoje girdi riksmus ir dejones. Susitikimai tęsiasi, jis pradeda lankyti privačias choreografijos pamokas, vakarais jie „sprogdina“ miesto šokių aikšteles, paskui važiuoja į viešbutį ant ežero kranto, aistringai dulkinasiir neieško tam gražių pasiteisinimų.

Švintant ji guli jam ant peties, ant jo krūtinės pasklidusios juodos garbanos. Ji išsiskyrusi, vaikų neturėjo, bet jai labai patinka vaikai. Ji dirba šokių mokytoja vieno mažo pakaunės miestelio mokykloje. Tas miestelis – Karmėlava, o gal Kulautuva. Po skyrybų vis dar gyvena su vyru atidalintame name. Norėtų gyventi mieste. Ar ji nesakiusi, kad jai labai patinka vaikai? Pasako tai dar ne sykį. Galiausiai ir jis užsimena, kad svajoja rašyti knygas, kad privalo užbaigti pradėtą romaną, ir dėl to keliems mėnesiams išvykstąs į nuošalią sodybą…

Bet atsiduria Nidoje. Tykų vakarą šalia saulės laikrodžio jis sako savo draugui, jog negali gyventi be jūros. Draugo vardas Lavijus, jis toks liaunas ir trapus, lyg mergaitė, dėvi juokingus akinius, veidas nusėtas strazdanų, o akys visuomet šiek tiek drėgnos ir liūdnos. Lavijus padovanoja jam Rilkės tomelį, jis pats literatas, dievina eiles, gyvena Klaipėdoje, vasaras leidžia paveldėtoje sodyboje prie marių. Lavijus netrukdo jam rašyti, rūpinasi namais, o vakare jiedu eina pasivaikščioti pamariu. Lavijus balsiai skaito Baironą ir Gėtę, bet savų eilių rodyti nedrįsta – toks drovus ir nukaista nuo vieno vienintelio žvilgsnio. Kai Lavijus trumpam išvyksta į Klaipėdą, likęs vienas jis rašo laiškus tapytojai į sostinę, šokėjai į jos mažą miestelį prie Kauno, ilgakasei žvejo dukrai į Šventąją…

Susižavėjęs plaukų stilisto darbu, norėtų sugrįžti į sostinę ir baigęs mokslus išlėkt į Paryžių

arba į Londoną. Jis galėtų dirbti Holivude! Bet kol kas modeliuoja šukuosenas Kelmėje, viešbučio restorane klausosi gyvai atliekamų vietinės žvaigždutės dainų, neša jai gėles, bučiuoja rankas.

Kitais metais jis atidaro vyninę Druskininkuose.

Dar kitais – veda sąmoningo kvėpavimo seansus Alytuje.

Birštone jis neprilygstamas masažistas.

Dirba gidu Anykščiuose…

Rudenį įsiruošia nedidelį butą Palangoje, Vytauto gatvėje. Sykį vaikštinėdamas tiltu pamerkia dviem besijuokiančioms merginoms, bet jos tik susižvalgo ir nutyla nueidamos. Tą vakarą jis grįžta namo jau sutemus, įjungia šviesą ir ilgai žiūri į savo atspindį virtuvės lange. Tai, ką pamato jau nebedžiugina: pernelyg platūs nemadingi džinsai, per ankšta odinė striukė, išretėjusi šukuosena, nukritę lūpų kampai, tamsuojančios raukšlės paakiuose. Staiga suvokia, kad laikas jį vejasi, rytais pradeda minti dviratį, bėgioja pušyno taku, plaukioja šaltoje jūroje, lanko jogos užsiėmimus, kankina save veganiškais užkandžiais.

Daugiau niekada nebeina prie tilto. Ima vengti triukšmingų gatvių ir užeigų.

Pavasarį parduoda butą Vytauto gatvėje ir persikelia į mažą, atokų miestelį. Tai ne jo gimtasis miestelis. Tas miestelis netgi ne pajūry. Čia visi vienas kitą pažįsta ir eina į tą pačią bažnyčią sekmadieniais. Antrajame bendrabučio aukšte jis augina balkonines gėles, kas rytą atsineša priskintų iš pievos už namo. Dabar jis turi internetą ir visus gali matyti feisbuke, bet į pašto dėžutę su užrašyta jo pavarde vis tiek plūsta laiškai. Jie ateina iš Gargždų ir iš Birštono, iš Raguvos ir Kaltanėnų, iš Nidos ir Visagino, ir iš daugelio kitų šalies miestelių ir miestų. Daugiau niekas visame name negauna laiškų.

Kartais paštininkas, sustabdęs dviratį šalia jo tuklios figūros, palinkusios kiemelyje prie klombų, tylomis ištiesia laiškų pluoštą ir nusišypso plačiu, sveikai įraudusiu veidu. Šviesūs paštininko ūsai pakyla nuo tos šypsenos, jų pirštai susiliečia perduodant laiškus ir užtrunka vieną akimirką ilgiau nei derėtų. Po valandėlės jis palydi nuvažiuojantį dviratį žvilgsniu, užglosto plinkantį viršugalvį delnu, paskui kyla laiptais į savo gėlėtą butą ir kelis vakarus atrašinėja visiems adresatams. Bet į paštą išsiruošia tik antradienį, kuomet paštininkas nebūna išvykęs ir antspauduoja korespondenciją prie savojo stalo.

Vidurvasarį pražysta liepos. Jis pradeda lankyti gėlių kompozicijos kursus.