Muzika Nelei tiesiogiai asocijavosi su smurtu. Kartu, jos nuomone, tai buvo tobuliausia meno forma. Galima tik tikėtis, kad šie faktai nebūtų susiję. Juk tie smegenų vingiai, atsakingi už sąsajas ir keistus nukrypimus, yra ganėtinai painūs. Tačiau dar prieš visus nukrypimus ir sąsajas, būdama maža, vos penkerių, ji pirmą kartą atėjo į muzikos mokyklą. Nelytė norėjo surasti suolo draugę, tačiau visos mergaitės nusisukdavo vos tik žvilgtelėjusios jai į akis. Moterys turi polinkį į kolektyvines piktadarystes, o viskas prasideda daug anksčiau, nei pačios supranta. Nelė susipažino su tokiais pojūčiais, kaip „nepatogu“ ar „nemalonu“, ir atsisėdo viena. Ji neverkė, suprato – ašaroms čia ne vieta, nors širdelę ir spustelėjo. Kita vertus, pirmi kartai įrėžia gan stiprų atsiminimą, pavyzdžiui, tą patį, susijusį su smurtu.

Nemanykite, kad atsiminimas nemalonus! Juk dėl laisvos vietos greta, o tiksliau – dėl jos – apsikumščiavo berniukai. Ji atsimena, kaip šypsojosi jos tėvai, šypseną nutęsdami net į vakarus, kai pasakodavo tą istoriją draugams. Jos geriausias draugas tėtis tikrai mėgavosi įvykiu. Mergaitė pirmą kartą pajuto, kaip vertė kyla. Gražumėlis. Skanumo priduoda ir tai, kad dar taip neseniai buvo nepriimta. Tiesa, pačios muštynės galėjo prasidėti ir dėl, tarkim, vietų stygiaus, o gal svarbesnė buvo pati pergalė. Yra mergaičių pasaulio ir berniukų pasaulio pergalės. Taip, nors liūdna svaidytis tokiomis patriarchališkomis frazėmis, tačiau kol egzistuos moteriškieji gyvatynai, o vyrai kovos dėl kėdžių… net ir tai sau leisiu. Tačiau vis viena, faktas lieka faktu – abu kovėsi dėl vietos šalia Nelės. Pamačiusi laimingus tėvus, ji suprato – taip. Šitai yra teisinga. Šitaip matuojama vertė. Berniukas tapo vertės matavimo vienetu, kaip koks centimetras ar gramas, dar daug anksčiau, nei mažieji sužinojo, kas tai.

Pati Nelė ir jos tėvai gyveno standartiniame dviejų kambarių bute, sovietiniu palikimu persismelkusiame niūriame daugiabučių rajone. Nepaisant šito, Nelė buvo princesė. Ir ne rajono princesė, o tiesiog labai mylima. Mylima, laiminga, gabi, žodžiu – tikras džiaugsmas. Ji šitai nujautė, nes tokius dalykus mes jaučiam. Tėtis, geriausias draugas, būdavo labiausiai laukiamas žmogus namuose. Jis su dukra kiekvieną vakarą atlikdavo numerį, ir būtent jo mergaitė kasdien labai laukdavo. Programa prasidėdavo gana įprastai. Jie žiūrėdavo televizorių, kuris tais laikais buvo tarsi šeimos narys. Turėjo mėgstamą vakarinę laidą, draugišką visai šeimai. Joje rodydavo personažus, kuriuos pamačiusi mažoji krykštaudavo. Kiekvienas vakaras būdavo labai paprastas, labai tobulas. Na, o smagiausioji dalis – tokia: kadangi ji nenorėdavo eiti miegoti, visaip maivydavosi, tai jos tėtis… pavirsdavo žirgu! Panelė atsisakydavo eiti į vonią praustis, jeigu jos keturiomis nenunešdavo ristūnas. Vėliau, atgavęs savo žmogiškąjį pavidalą, pasekdavo dukrai pasakėlę, nugarėlę paglostydavo. Jei didieji klasikai neklysta ir visos šeimos nelaimingos skirtingai – toji šeima buvo nelaiminga būtent taip, nes tėvas kažkurį vakarą išėjo. Išrisnojo. Į vertės matavimo sistemą įvedęs keletą keistų, klaidinančių formulių. Gal ir gerai. Būti šitaip absurdiškai mylimai, regis, šioje žemėje yra nelegalu. Kitaip princesė būtų tapusi diktatore, o gal netapusi niekuo. To jau nesužinosime. Kadangi naujosios formulės buvo išties sunkios, Nelė visą gyvenimą jas ir sprendė.

Tapo smuikininke. Praėjus maždaug metams po muštynių muzikos mokykloje, Nelė rinkosi specialybę. Likimą, kuriam vergaus aštuonerius, o gal ir daugiau metų. Rankų gestais parodė mamai, kad nori griežti. Kažkur vis tolstantis žirgas kaukšėjo jau auksinėmis kanopomis, kurias žvangindavo, pats irgi laimingas žvengė, kokią vieną kitą auksinę monetėlę mesteldavo ir joms – merginoms iš senųjų vakaro programų. Ne tik tėvui, bet ir mergaitei sekėsi gerai. Net labai gerai. Kuo labiau žirgas didžiavosi, tuo mergaitė smarkiau grojo, vertė kilo, Volstryto vilkai ėjo iš proto. Istorija piešiasi čigoniškais atspalviais dėl tų pabėgusių, o gal ir vogtų žirgų, auksinių monetėlių, smuikelio… Kol esame šioje spalvų gamoje, paminėsiu dar ir tai, kad tėtis neleisdavo Nelei kirpti ilgų juodų plaukų. Kažkodėl jai šis faktas atrodė malonus, lyg pripažintų ją gražia. Ji puikiausiai atlikdavo romansus, o širdį pavergdavo tikrai ne technika, kuriai atidirbti reikia laiko: ji tiesiog grieždavo beprotiškai širdingai. Lyg suprastų, kas yra skausmas, kas yra meilė. Tik argi vaikas suprastų? Keista. Ir dabar būna dienų, ypač rudenį, kai Nelė klausosi romansų, žiūri pro langą ir mėgaujasi kažkokiu saldžiu skausmu. Nori pakeisti garso takelį, minčių tėkmę, bet neišeina. Atrodo, kad visa širdis nelemtu minoru skamba, ir lai skamba.

Nuo to laiko, kai pradėjo groti, iki dabar, ji spėjo du kartus trumpai nusikirpti plaukus. Kas tai per kerštas – neaišku, nes žirgeliui tik jo paties karčiai seniai terūpėjo. Ji iš viso sugrojo trisdešimt tris romansus, dvidešimt keturias sonatas, keturiolika koncertų, daug įvairiausių fugų ir etiudų. Visas gamas. Spėjo padraugauti su keturiais vertės matavimo vienetais. Progimnazijoje klasiokai sakydavo, kad yra panaši į arklį. Gimnazijoje – į mamą. Groti nenustojo. Vargais negalais baigė mokyklą, muzikos mokyklą, vėliau menų gimnaziją. Nelei muzika atrodė tobuliausia meno forma, kuriai nei literatūra, nei teatras neprilygs, nes skaityti žodžius yra darbas, teatre reikia žinoti kontekstus, o muzika – tobula savaime. Nuo jos nenusisuksi. Kiekviena garso vibracija – pasaulį išjudinantis reiškinys. Nebūtina suprasti dainų tekstų, kad jos būtų paveikios. Daina gali, pavyzdžiui, sustiprinti kario dvasią vien melodija. Kariuomenes žudyti prikeliančios dainos yra gryniausia juodoji magija.

Dar kartą muzika ir smurtas Nelės gyvenime susitiko, kai jai jau buvo dvidešimt. Prie kitos laisvos kėdės. Pabaigusi pirmą kursą, kuriame studijavo muzikos atlikimą, t. y. paprakaitavusi vietoje, dar labiau apsunkinančioje jau ir taip painią vertės matavimo sistemą, Nelė pagaliau vasarojo. Ilsėjosi. Vasara buvo lyg ir skirta gyti, pamatyti naujoms sienoms, nė kiek neprimenančioms auditorijų. Ir ne tik sienoms. Atviroms erdvėms! Vis dėlto vasarą buvo numatyti keli darbai, keli laukiami ir kartu šiurpinantys susitikimai su tėčiu, pabuvimai pas mamą ir senelius. Taip pat ir pasimatymai, į kuriuos mėgdavo vestis save pati. Pradėjo klibėti lygtys ir matavimo sistemos. Kartais jai pačiai būdavo šokas, kai gaudavo teigiamus lygtelės atsakymus net ir neįvedusi kelių vertės matavimo vienetų.

Buvo šiltas ir tingus birželio penktadienis, kai gera pasėdėti po liepomis pagaliau nieko neveikiant. Prie buvusio kino teatro sėdėjo keli žmonės, kabėjo keli plakatai. Vienas kvietė į akustinės muzikos vakarą, vyksiantį kažkada, kitas – ateiti paklausyti Vivaldžio šiandien pat. Tos dienos vakarą Nelė planų turėjo, ausyse jau kaukšėjo auksinės pasagėlės. Jai norėjosi kažkur išeiti dar prieš didžiuosius vakaro planus, pasipuošti, susikaupti, pakurpti scenarijų to, ką galėtų papasakoti tėčiui apie mokslo metus.

Nelė visuomet dievino savo tėvą. Mylėjo jį, griežė jam, siekė jam, kol nepradėjo viso to daryti sau. Žinote, šiais laikais lyg ir madinga nustatinėti sau diagnozes, dabar visi šiek tiek psichologai, o šis santykių modelis nebuvo sunkiai įmenama mįslė. Diplomai, garbės raštai, premijos ir laikraščių antraštės visada padėdavo susilaukti ne tik kapeikėlės, bet ir to nuolat siekiamo palankumo. Vyras apsireiškia kelis kartus per metus ir drebia gerai surepetuotą, visada tą pačią kalbą apie žmogiškumą, šventą darbą ir ką, jo neabejotina nuomone, Nelė gali, o ko ne. Bet jeigu tai jo būdas pasakyti: „Ei, dukra, tu man rūpi!“, tai kodėl gi nepaklausius? Nelė pradėjo ruoštis vakarui. Prikėlė princesę, kadaise diktavusią sąlygas ir balnojusią žirgus, nors joks ristūnas nepasisiūlė jos pristatyti iš vienos vietos į kitą.

Nelė nebuvo didžiausia Vivaldžio gerbėja, bet tikrai nebuvo ir mažiausia. Atėjo jau žinodama, kad bus kūrinių, kurie tikrai jos sielą pakirbins. Užlipo laiptais, susirado vietą, prisėdo. Ant laisvos kėdės šalia nusimetė rankinę ir švarkelį. Iš pradžių suėjo juodai, elegantiškai pasipuošęs orkestras. Tada dirigentas. Nelė mėgo dirigentus. Ne dirbti su jais, o stebėti. Ypač tuos, kurie turi daug plaukų. Dirigentas dirba su visais instrumentais ir visu savo kūnu. Vešlių plaukų dirigentai dirba dar ir plaukais. Visai įdomu žiūrėti kaip ritmingai, o dar svarbiau, kaip reikšmingai jie purto galvas. Per tokius koncertus Nelė jau vaikystėje mėgo žiūrėti būtent į tą keistą, visą muziką jaučiantį ir vešlią galvą purtantį, nepažįstamąjį. Šis prisiminimas buvo pirmas, kuris švelniai ėmė ją plukdyti kažkur kitur, o ties „Audra“… Nelės ten nebebuvo. Šviesioje galvoje iškilo daug atsiminimų, kurie tikrai, lyg kokia audra, šlaistėsi ir trankėsi. Smurtavo.

Ar žinote tą jausmą, kai atsiminimai grįžta nepaprastai greitu srautu, o tu bandai juos sugaudyti? Panašiai kaip sapnus jau prabudus. O jie tiesiog išslysta iš pirštų ir grįžta atgal iš kur atėję… Begaudant atsiminimus, Nelei po akių vokais kaupėsi ašaros. Ji galvojo apie visus vaikus, kurie, kaip ir ji, neišeidavo į lauką. Nesimokė mokyklose, ir niekas dėl to ant jų nepyko. Juodas darbas tarybiniame bloke. Iki devynių valandų vakaro groti galima – vadinasi – grojama. Iki kol pirštai apauga gumbais. Smuikininkui reikia dar mėlynės po kaklu. Jei neįsitaisai darbu – gnaibaisi. Vėliau gumbais ir mėlynėmis matuojiesi su tomis pačiomis mergaitėmis, kurios vis dar nenori, kad šalia sėdėtum, ir berniukais, kurie išvis nesuprasi, ko nori. Menų gimnazijos berniukai… gera pabūti jų merginomis, kol supranta, kad yra gėjai. Neabsoliutinu, tiesiog Nelei sekėsi. Vienas garsus lietuvių režisierius užrakindavo savo aktorius tamsoje, ir tai šiuolaikiniam žmogui skamba brutalokai, tačiau muzikos mokyklose tai normali praktika vaikučiams, kurie gnaibosi kaklus patys. Nelė atsiminė visus tuos kartus, visus kartus, kai šaltoje auditorijoje sulediję pirštai vos galėdavo judėti, o mokytoja tvodavo per tuos pirštus taip, kad smuikas vos neiškrisdavo iš rankų. Nors patys pirštai neįšildavo nė kiek. Atsiminė, kaip gražiai, kaip elegantiškai spindėjo jos ašaros ant instrumento, o pedagogė pakomentavo: „Labai norėčiau tikėti, kad verki dėl to, jog tau neišeina, o ne dėl to, kad savęs gaili.“ Nėra kur ir nėra kada būti auka. Ir vis dėlto gera būdavo laimėti. Paskambinti tėčiui, susitikti pietų. Tėvas džiaugdavosi pergalėmis, kartais būdavo nuoširdus: „Aš tik arklys, nesuprantu. Bet buvo gražu“, – sakydavo. Suprasti ir nereikia. Tokia tobula muzika.

Koncertas baigėsi, Nelė atsimerkė. Atsistojusi plojo, apsimesdama, kad tik muzika jos širdį suvirpino. Nusiplovė veidą, žinojo, kad tėtis pamatęs ir pats pasisiūlytų veidelį nuplauti.

Jie susitiko picerijoje, kurioje valgydavo gal jau dešimt metų. Aišku, Nelė sulaukė tam tikro komentaro dėl aprangos, bet širdies neskaudėjo. Viskas, net ir tie komentarai, tik ką buvo išverkti koncerte dar keliais tomais į priekį.

– Tėti.

– Klausau.

– Aš nebenoriu groti.

Galėjo būti visko. Finansinių ataskaitų už keturiolika metų trukusias investicijas, ašarų, pakelto tono ir klaikaus teisuolio juoko. Tai juokas, prieš kurį tavo žodis turi tiek mažai svorio! Jam net nėra skirtas matavimo vienetas sistemoje. Jis niekinis. Bet… Sistema lūžo! Ji nebeveikė! Burzgė, dužo! Lygtys ir formulės suplyšo ir krito dideliais gabalais ant žemės, ant kurios išsitaškė dar smarkiau! Jų nebesurinksi, nebesuklijuosi, niekur nebeįstatysi. Maži sraigteliai, laikę visą tą varganą skalę kartu, neatlaikę įtampos, sprogo ore! Ir gal būtent dėl tos sulaužytos sistemos, dėl tos neapčiuopiamos, nepriklausomos vertės, be jokių papildomų lygčių ir vienetų, klaikių nežinomųjų, tėvas, kaip ir vakarinių programų metu paprašytas virsti žirgu, taip ir tą kartą suprunkštė ir ramiai atsakė:

– Gerai.