Karuselė

Naktį. Vienas.
Sukuosi vaikiškoje karuselėje.
Žvaigždės byra į skruostus.
Negaliu atsimerkti, bet žinau:
Mėnesienos siūlais pririšta
Prie balto arkliuko
Mane vejasi Ji,
Žvelgdama pavymui iš vaikystės –

Iš tamsos medžių juokas
Ataidi pelėdų ūbavimu
Sukryžiuoti kardų į laukymę,
Kurioje palikta karuselė.y

Nesvarbu, jeigu kas pamatys.
Jau nebijau būti
Miške, kuriame pasiklydau.

Kad tik manęs
Neišsigąstų.

***

Tik todėl.
Kad vėl lyja
Ateini kaip karalius
Į degantį miestą
Išsivesti naivumo vaikų.

Dar tik vakar statytas
Skruzdėlyno dievų
Lydosi tikėjimas
Varpų gatvėje –

Pelenuose pėdsakų laikas
Registruodamas visus ir viską
Įsiamžins granito skulptūrose.

Tik tavęs ten nebus
Kaip ir laiko, kada atėjai.

***

Sudegintos mūzos
It sergančios varnos
Kapoja mintims akis

Per nugaras
Akėčiomis varva
Krikšto vanduo

Dulkėse gimsta
Pavasaris

***

Vėjo stumdomos
Šaižiai virkauja
Po žiemos
Susiglaudusios
Pušys –
Erzina tas,
Kurios liko
Stovėti
Po vieną.

***

Nakties šokiui išskrenda raganos.
Jautrioms stygoms neleidžia
Ramiai miegoti.
Ryte atgimstančiose nuoskaudose
Širdgėlų veltinis
Nešildo net vasarom.
Ir tiek to urzgimo
Vienišų klajūnų pasakose,
Akyse pilnačiai aidint –
Tik laimingieji

Laukia pranašo
Mėnuliui perkalbėti.

***

Mirtis
Ta, kuri išlaisvina,
Ir ta, kuri nustato laimės kainą
Yra ta pati upė
Ištroškusiam ir skęstančiam –
Tik ar jos krantuose
Gyvenama?

Beldžiasi klausimas iš
Neparašytų knygų,
Miegančiam
Praeiviui.