Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.

^Kor 9, 23

Per rūką juodas automobilis atrodo it milžiniškas anglies gabalas, neturintis nei įėjimo, nei išėjimo. Salomėja paspartina lėtus žingsnius ir netrukus aplink blauzdas pajunta šilumos liežuvius. Kai jam skauda koją, visada vairuoja ji, nors ir neturi vairuotojo pažymėjimo. Ji įsėda, užsitempia saugos diržą, užveda variklį, pastumia svirtį ties raide R, abiem rankomis tvirtai suspaudžia pilkos gumos vairą, apsidairo ir išsuka. Kelias netrumpas, miestas M apytiksliai už dviejų šimtų kilometrų. Ji pagarsina radiją, žvilgteli į jį ir šypteli. Muzika pakylėja taip, kad ji nebejaučia, kaip lengvai spaudžia akceleratorių vis gilyn į nematomą, tik pėda jaučiamą automobilio dugną. Išgiedrėjęs, saulės apglėbtas dangus tarsi atvirukas įstringa priekinio lango rėme ir nejuda. Rytinės rūko pagalvės gūžiasi į horizonto pakraščius. Žaliuojantys tušti laukai, mistiškos pamiškės su medžiotojų bokšteliais, plati pievų ir ganyklų ramybė: visa tai, o kartu ir niekas stumia jos vairuojamą automobilį tolyn.

Jo pašnekesiai telefonu, kuriuos Salomėja girdi dažniausiai, būna lietuvių, bet pasitaiko, kaip šįkart, ir prancūzų kalba. Ji nemoka prancūzų, tik valiūkiškai maivosi pamėgdžiodama stilingas frazes. Pokalbiui pasibaigus, mergina jaučia veidu nuslystantį jo žvilgsnį. Jis papasakoja apie sudirginusį konfliktą su darbuotojais. Taisyklių nevalia laužyti, atsako ji.

Keliui įpusėjus, ji sustoja degalinėje kažkur vidury nykių laukų. Dekoratyviniame gėlyne greta automobilių aikštelės šiugždena išdžiūvusios smilgos, guli numestas kauptukas, purpso ką tik iškastas žemės kalnelis su šalimais gulinčiu ąžuolo sodinuku. Degalinės darbuotoja juodais, puslankiu išlenktais antakiais ir „bliūdelio“ šukuosena, atsiskaitant pasiūlo kažkokį mažmožį, kurio jai visai nereikia. Salomėja mandagiai atsisako, padėkoja ir atgal į automobilį sugrįžta nešina arbata, nes jis negeria kavos. Šlykštus birzgalas, – sako apie kavą. Abu siurbia šiltus gėrimus tylėdami, panirę į minčių eketes, jiems vieniems težinomus obsesijų akligatvius. Kartą taip betylėdama, ji norėjo pasidalinti sapno prisiminimais. Bet jis neleido, kaipmat uždengė burną delnu. Sapnus reikia saugoti, tuomet pasakė ir nukreipė kalbą. Tą trumpą akimirką poilsio aikštelėje Salomėja užsimerkė ir prisiminė ją kamavusį siaubingą sapną. Regėjo save jūroje. Aplink švokštė grėsmingi bangų purslai, į plaukus vėlėsi jūržolių barzdos, o išbalęs kūnas tįsojo vandens paviršiuje. Pražiota burna iš paskutinių jėgų gaudė kvapą, kol vanduo galutinai  apsėmė jos kūną ir jis nugrimzdo gilyn. Salomėja atsimerkė ir vėl užvedė automobilį. Laukų tuštuma ją tarsi uogienės stiklainį pripildė saldaus liūdesio, ir ji nė nepajuto, kur prasmego laikas.

Priartėjusi prie miesto M, Salomėja tvarkingai sustoja dešiniajame kelkraštyje, įjungia avarinį signalą. Jie keičiasi vietomis. Vos automobilis pradeda judėti iš vietos, ji išsitraukia knygą. Vairuodamas jis stengiasi pamiršti savo apsėdimą. Apsėdimą mylėti ją. Už lango tarsi maži paveiksliukai blykčioja idiliški M miesto vaizdai. Jaukūs, apkibę vijokliais, padūmavę šimtamečiai medinukai su nusvirusiomis jurginų galvomis patvoriuose ir tuščios lyg neišspręsti kryžiažodžiai perėjos. Salomėja pastebi vienišą, klibikščiuojantį, lazda pasiremiantį senuką, jo delne tarsi laikrodžio švytuoklė supasi  plastikinis maišas. Ji beveik galėjo atspėti, kas maišo viduje. Atvažiavom, praneša jis ir įsuka į baltomis linijomis padalytą aikštelę. Prieš Salomėjos akis išnyra užrašas: „M apskrities policijos komisariatas“.

Nuo galinės sėdynės pačiupęs aptrintą, odinį portfelį, jis trenkia dureles ir nueina siauru, apsamanojusių trinkelių takeliu, aplink kurį raudonuoja kruopščiai susodinti ledinukai. Ji lieka viena. Iš kišenės, kuri pilna sugniaužytų pirkinių čekių, Salomėja ištraukia telefoną. Įsijungia. Krūpteli nuo atėjusio pranešimo garso  žinutės, bet joje nieko svarbaus. Jai dažnai tenka jo laukti. Mergina nė kartelio dėl to nesiskundė, nereiškė jokių pretenzijų, tik retkarčiais viduje užgimdavo prislopintas riksmas, kuris niekada taip ir neprasiverždavo. Taip ir likdavo kažkur giliai jos mažame, bebalsiame, priklausomybės išvargintame kūne. Dabar ji norėtų nuplėšti tą nematomą šydą, kuris skiria ją nuo normalios visuomenės. Bet negali. Ji dabar laiminga.

Jam sugrįžus, Salomėja pasiteirauja, ką taip ilgai jie veikė tokioje neįprastoje vietoje. Jis tylėdamas iš portfelio ištraukia juodą pistoletą. Nė dorai neapžiūrėjusi, mergina atstumia jo ranką su ginklu atgal. Sužino tik tiek, kad leidimo turėti ginklą procedūra policijos komisariate užtrunka apie valandą. Nors Salomėja ir stengiasi pamiršti faktą, kad automobilyje yra ginklas, jai nesiseka. Ji  klausinėja, kokiu tikslu ir kiek laiko jis jį turėsiąs. Jis paaiškina, bet ji tyli. Jis klausia, ką ji mąsto, nejau išsigando. Salomėja nieko neatsako, tačiau jis nepasiduoda. Yra net keturiasdešimt ligų, dėl kurių asmuo negali turėti ginklo, ar žinojai? – paklausia jis su ironija balse. Ne pirmą kartą jis demonstruoja savo juodą humoro jausmą, todėl ji nereaguoja į šį klausimą, nesuprasdama, ar šią akimirką jai nėra meluojama.  Jis pasiūlo papietauti ir ji sutinka.

Miestelis R, palyginti su miestu M, dar mažesnis. Padavėjas pasiūlo „Šefo lašišos“. Salomėja sveria vos penkiasdešimt penkis kilogramus ir vargiai praryja maistą. Tokia būklė jai įprasta jau metus. Jeigu per atsitiktinumą suvalgo daugiau, jos susitraukęs skrandis viską atpila it mažas kūdikis. Jokio skirtumo, ką įdeda į burną, nes viskas tampa šlykščiu, skrandžio nesuvirškintu skysčiu. Dabar Salomėjai teks sukirsti padorią porciją ir ji bando tam nusiteikti. Senoji Salomėja galbūt ir galėtų, bet tik ne naujoji.

Papietavę jie grįžta į automobilį. Jis vėl sėdasi už vairo, tačiau, vos spėjęs išvažiuoti iš miestelio, nusuka į neaiškų žvyrkelį. Merginai tai nepatinka. Vis dėlto ji bando išlikti rami, nors juo jau nebepasitiki.  Bet pulsas dažnėja, Salomėja įsitveria durelių rankenos, atrodo, suleisdama visus nagus, ima trūkti oro, o per kūną nusirita aštri panikos banga. Jis atkiša buteliuką vandens, praveria langą, pro kurį plūsteli krištolinis pavakario oras, ir ji pamažu nurimsta. Miestą V pasiekia jau sutemus. Jis pasuka plovyklos link ir abu stebi, kaip milžiniški šepečiai šveičia priekinį lango stiklą.

Salomėjai išlipant iš automobilio, jis perbraukia ranka jai per ilgus plaukus ir palinki ramaus vakaro. Grįžusi į tuščią savo butą, ji nežino, ką daryti toliau. Laikas vėl slenka lėtai, be prasmės, tarsi koks įnamis, nepatogus svečias, kuris trečia diena slankioja po tavo namus ir nežino, kada juos apleisti. Prisileidžia vonią, guli joje, atrodo, kad valandą, o išties praeina tik penkiolika nykių minučių. Ji mielai sugrįžtų į įsčias ir mielai patūnotų devynis mėnesius tame saugiame pasaulyje be pretenzijų ir norų. Akimirką merginą apima gailestis motinai, kuri kentėjo gimdymo skausmus. Jos šlapias kūnas išlipa iš vonios ir nueina į virtuvę. Šaldytuve – butelis balto vyno. Atkemša, prisipila didelę taurę. Godžiai išgeria. Palenda po šilta antklode. Įsijungia radiją, klauso. Klasika. Laikas viską baigti, pamano ji ir užmiega. Vidunaktį dar prasimerkia nuo vibruojančio telefono garso, bet nesugeba pakelti ragelio. Per daug klampus sapnas ją nustvėrė.

Po pagalve gulintis pistoletas paryčiais drioksteli ir išgąsdina kaimynus.