Vieno vakaro anatomija

buvo vakaras kaip visad,
mėnuo skendo kisieliaus ūke,
tuokart gatvių žibintai tingiai mylavo
pro šalį einančius siluetus,

vieniša stotelių sargė kvepėjo
nepražydusių jazminų aromatu,
nuskintos krūmo šakos liko
įskilusioje vazoje,

žmonės, šlamėdami lietpalčiais,
ekrane palikę besikalbančius šešėlius,
ėjo iš kino namo,
tuščių salių kėdės vis tebealsavo
sėdėjusių kūnų šiluma,
sudėvėti baldai priminė
atsivėrusius meilužių glėbius.

perėja prasliūkino raudonas šuva,
užsidegus žaliai, troleibusas nepajudėjo,
nes garsiakalbis paskelbė: – galinė stotelė!

keleiviai, paklusę šaukiniui,
išlipo ir vorele palei kapinių sieną
kaip palei Dievo namų tvorą
sulindo naktin.

tapo šviesiau.

Stygius

laikrodžiai – laiko kalėjimas,
kur tikslus mechanizmas skaičiuoja
kiek man, tau dar liko, žinau,
mano kalendorius senas,
jo rūbai sudriskę, išėję iš mados,
jiems ruduo – bjaurus metas, nes
pučiant vėjui skarmalai nuplėštais lapais
ant žemės krinta, o ja apsikloję guli tie,
kurių laikrodžiai seniai sustojo.

priglausk ausį prie kapo,
išgirsi gūdžią tylą, mat anų
ciferblatai nulūžusiomis rodyklėmis.
gal žinai, kas juos taiso?

ko gero,
tie meistrai velnioniškai brangūs,
todėl niekur nesiskelbia,
bijo besidominčius atbaidyti,
apsimeta sąžiningais.

išauš diena, kai kas nors juos atras,
taip buvo ir man, kai naktimis negeso šviesa,
kai norėjosi skristi, dabar to nėra,
viskas nurimo, sutemo, nes
laikas ėdrus ir gobšus, jam vis maža ir maža,
lyg būtų gaila tos niekingos laimės, kurios
mums kaip proto stinga.

Naivumas

kas vakarą gedžiu išeinančios esaties,
lyjant klausausi šviesos ir tamsos
slaptų ginčų, mirtinos dvikovos, kur
šviesa visad nugali, nes ji
sudegina tamsą, o, kad taip būtų
su pasaulio blogiu,
kad tik meilė, o ne pyktis valdytų mus.

girdžiu, Visatos juokdarys garsiai kvatoja:
–  naivuolė, to niekad nebus.

Kvapas

sukūriau namus šešėliams,
tarp jų gyvenu ir aš,
vakarais sykiu su prisiminimais
tampu paveikslų, kilimų, tapetų raštų
sudėtine dalimi.

svečiai žvilgsniu glosto daiktus, sako: – gražu
it muziejuje, gerai, kad dar nepriduria:
– kvepia naftalinu ir pelėsiu, – juk tai tiesa,
nes viskas turi savo kvapą,
net praeitis.

Derybos

sutikau keliu einantį Viešpatį,
mūsų žvilgsniai susikirto:
– duosiu tai, ko prašai,
tik, žinok, visa bus netikra:
prarastų jausmų iliuzija,
bandymas užadyti neužadomą,
per gyvenimą atsiradusią praradimų skylę.

– sutinku, noriu dar kartą panirti į tą
aistrų sklidiną šulinį, kuriame nuskendęs
buvęs dangus,
noriu, horizontą
ištiestos rankos pirštu palietus,
ištirpti
be menkiausio skausmo,
išnykti,
ar tai padaryti gali?

Stebėtoja

tiek ilgai gyvenu, kad gyvenimas kiaurai
it per rėtį pro mano akis, kūno poras sudygo,
tapau žole,
vasarą sausa, žiemą – traškiu
kalėdiniu paplotėliu,
tik pavasariais naujus želmenis
vis dar tebedaiginu,
bandau save ir kitus
asmeniniu buvimu pradžiuginti,
nes sunku nieko neveikiant stebėti,
kaip dulkėtu vieškeliu gyvenimas išeina.

Klausimas

ar matei
verkiantį paukštį?
– ne,
o liūdintį,
kad jis ne žmogus,
ar žinai,
mes, žmonės,
pavydim net žvirbliui,
juk jam, kitaip nei mums,
visad atviras dangus…

Draudimas

šiąnakt vėl ilgesiu lijo
bet tu to nejutai
šlapios marškos dengė langus
vėjas bandė jas nuplėšti,
neleidau.

Dykumas

vienatvė – kalbėjimas su savimi,
vienatvei nesvarbu, kur esi:
celėje ar dykumoje,
jai visur erdvu…

Pabėgėliai

aprengiu save
kitos moters apdarais,
apdairiai nubraukiu raukšlę,
giliai įsirėžusią kaktoje,
žymą
daugybinių netekčių:
dukters, tėvų, draugų, artimųjų,
tapusių
gyvenimo karo pabėgėliais,
palikusių mane vieną
mūšio lauke.