nuilsęs evenkas ant kėdės

pavargo
nuo žodžių

ir slypinčių
prieštaravimų
juose

užsimerkė
o ten –
pušys

kopė

taip
ir užmigo

pusiaukelėj

 

 

evenkas, žiūrėdamas skalbyklėn, nesupranta, kaip švarėja daiktai

ištraukęs
glaudes

be
jūros kvapo

užkišo jas
kertėn

iki kitos
saulėtos

pražilęs
pats

ženkliau

 

 

evenkas lanko senolį Gerosios Vilties gatvėje

įėjo

tėvas – ten
trečiam aukšte

aprėdytos baltai
sesutės

muilu
kad trenkia

neišmanydamas
ką dar nuveikti

ir užniūniavo
joms

lopšinę
penkiasdešimtųjų

–

jisai
kvėpavo
dar

 

 

evenkas kužda vėjui

vaidenos
man
mama

– kuteno
delną

vis
gniaužiau
link savęs

– jos
nebėra

tik aš

sau
glostau

 

 

giminių prispirtas, evenkas remontuoja grindis

atėjo
dviese

lentelių
daug

paklausė:
– eglute?

– kaip norit,
teatsakė, –

lai spindi
kambarys

vaikų
gal bus –

turės
kur

kopti

 

 

paskutinis evenko pramatymas

dažnai
vaikštinėdamas
ar šiaip

regėdavau katiną
pilką

o šįryt – nepastebėjau
(tik

žolė
ir dangus

susiliejantys

staiga)

arba tapau
inertišku

 

 

evenko galynėjimasis su Glennu Gouldu

pritemęs
rytas…

aš…

senelių dovanotas
pianinas…

žvelgiu

net
neliečiu…

klavišų

juoda…
balta…

niūniuoja
fūgas

galvoje

dvyniai
tėvų skirtingų

blondinas

ir…

brunetas

 

 

evenko Kalėdų burtų receptas, paskolintas liūdno veido kaimynui

prigulęs
po išpuošta
eglute

viršun
žvilgsniu
skverbiesi

pro šakas
žaislus

aukštyn
link
smaigalio –

žvaigždė ten
žybsi
netikra…

tik
užsimerkęs
pamatysi

dangų

 

 

evenkas reflektuoja Stanley Kubricko montažo režisūros subtilumus

žiūrėdamas į langą
priešais

iš arti

pridėjo delną jis
prie stiklo –

pradingo
pusė

kaimynės su kate…

nudžiugo
perpratęs

subtilumus
garsiuosius…

suskubo skambint
Meistrui

o to – jau nebėra…

 

 

įspūdinga evenko vakaronė

…

/skambutis
į duris/

– Makovskis
čia gyvena?

– taip, jau
nuo pokario,
užeikit

/sėdi
tylomis/

– arbatos?
– ne.

– tai manote,
čia – aš?..

/atsistoja,
išeina/

 

 

ruošdamas egzotišką patiekalą evenkas permąsto savo santykius su artimaisiais

paskambino
kaimynui
Slavomirui

suruošti
vištą
pažadėjo

atėjus
svečiui,
tarė:

– tu,
Slavomirai,
Aligjerio

Dantės
„Pragarą“
vartei?..

tad
kiški galvą
orkaitėn, –

nenoriu
nieko, net
žvilgsnio tavo –

gerbiamas
kaimyne,
išeik!

… galbūt

dar
susitiksim

 

 

evenko ir laiptinės senbuvio pažinimai

turėjo jiedu
sutartinį ženklą

ilgas
trys trumpi

beldimai
į duris

pagarbiai linkteldavo
viens kitam

vėliau
prisėsdavo

tylėdavo
dažnai

rečiau
kalbėdavos

vartydavo knygas
ar bukletus spalvotus

(kur aibė moterų,
daiktų nupaveiksluota)

ir krimsdavos abudu
tik tuomet

kai artimas
ar giminė

anapilin keliaudavo
o visa kita

tik buvimas
svečiuose – –

kaimynas perskaitė
balsu tai

vieną rytą