Edmundas Janušaitis. Eilėraščiai
Anuomet
kai Dievas Ganytojas
dar neganė savo kaimenės
kai Žaliakalnis
skendėjo veidmainystėje
o žmonės
nepažinojo greitosios pagalbos mašinų
buvo daug paprasčiau
Anuomet
kai Dievas Ganytojas
dar neganė savo kaimenės
kai Žaliakalnis
skendėjo veidmainystėje
o žmonės
nepažinojo greitosios pagalbos mašinų
buvo daug paprasčiau
vienatvė – kalbėjimas su savimi, vienatvei nesvarbu, kur esi: celėje ar dykumoje, jai visur erdvu…
žodžiai sutrūkę tik mintys nedalomos lediniame balkono stalčiuje dangaus uolienos užgriūva tarytum Dievo abitas ir aš jau
tik raidė epitafijoj
Kodėl rašomi eilėraščiai 2022 m.? Tikrai ne dėl to, kad pragyventum iš poezijos. Kapitalizmas yra pragaras, kuriame arba gamini pakuotę, arba tave supakuoja, o geras eilėraštis yra: pisau, pisau, pisau TAI.
nesinori
pabaigti
padėsiu kablelį
jau naktis
o jautru lyg
auštų rytas.
pamiršk ją, sakau tau, vieną dieną ir tu galėsi vienas su savimi pabūti
nors kartą patys sau narcizais pabūkim
visad vėluoju todėl
gyvenimo mokyklą baigiau paskutinė
iš vidaus ilgus metus pūdė
ši nevirškinama kankynė su
falsifikuotomis drąsos pamokomis
Pirmajam Špitolėje tamsu. Dek žvakę, Martynai! Tezė, kokia ji? Paslaptis – Žodis. Atspėti jį, Priimti tai, kas liko – Sienos, Medžiai Sukryžiuoti Kelyje į Tave. Šventikas Laimina, Jo veide Nietzsche. Ištaria pirmąjį Žodį, Slėptą, Visada atvirą, Todėl neįspėjamą. Nesakyk jo, Taria šventikas Martynas. Du Martynai
karvė šiąnakt debesys nusigvelbė mėnulio ir žvaigždžių žibesį iš sustingusios pampos po burzgiančiu žibintu išlenda karvė nebūty plevėsuojanti iškamša jos nukarusiu liežuviu ant nulinkusių smilgų varva seilės o juodi burbulai biliardo ratilai bando suteikti formą nematytai materijai kažkur tolumoj kažkieno nugyventoj tėvynėj toli nuo moskitų
pavirtę ledynais trapiais
nevirsim mes saulės likučiais
ir po vakaro ilgo girdi
kaip kūnas braška ištirpęs tarsi
tu filmuoji kaip su kamera mekas
bet neturi jo akių
ir viskas beviltiškas menas
ir viskas be galo trapu