Deividas Varanius. Eilėraščiai
žiūrėjau pro tavo petį
ten gaisras, sustojęs eismas
galbūt ir pats laikas, nežinau
tamsios dūmų garbanos
pildė tuščiai pilką gaisą
o tu stovėjai priešais mane
kalbėjai kažką apie krislą
žiūrėjau pro tavo petį
ten gaisras, sustojęs eismas
galbūt ir pats laikas, nežinau
tamsios dūmų garbanos
pildė tuščiai pilką gaisą
o tu stovėjai priešais mane
kalbėjai kažką apie krislą
vienatvė su tavim kartu
nespjaudo vyšnių kauliukų
senelio sode
nestovi už nugaros
ir neskaičiuoja ežero bangelių
kai šokčioja akmenukas
vandens paviršiuje
Laiko kapsulėje visada galvoju apie Visatą
Pirštais perbėgu dulkes senuose namuose
Pilkas kvapas užgula gerklę
Išsiskleidžia plaučiuose, erzina nosį
Aš prisimenu, kaip Kažkas Didelis žaidė su kosminėm dulkėm
Puota vis tiek jis – žvaigždžiakaktistas arklys,piktai suprunkštęs, kai siekei paglostytijo aukštą kaktą su menama žyme, –jog ypatingas jis, o ne,neprisileis papurto vėjyje įsišaknijusius karčiussugirgžda ienos, įrėminusioslaukinę jo krūtinęvartus visam uždaro į žalio vynopievas,upių sąžėlynus iki papilvėsgramzdinančias saldžiaimiglas naktų prie šono – šonas po androgeniškudangum
esu iš to paties molio,
kai pūti į nosį,
gnaibai skruostus,
šauki ir gąsdini, bet
vaikystėje
nesutrupėjau – iš tėvo pažasties
ant keturių letenų
kritau –
Išsiviriau šiam rytui minčių,
Užkonservavau vakarykštį sapną,
Dabar teka saulė,
Dabar geriausias laikas gimti kūdikiams,
Rūkas kyla – neregiai stovi prie perėjos
įsiūbuoja kojomis į kambarį
neliečia
kriaušė juda nuo vėjo
ar nuo nerimo
griauna
ir griūva pastatai
pudroje, kurią jos tepa ant veido,
yra šaukštas iš šūdų krūvos.
tame aromate nei taurėj tarp raudonų nagų
nėra jokio femme fatale –
Tarp to ką matau
Ir ko nejaučiu
Tik aidas upės šniokštimo
Per polaidį.
tyloje
kur nėra nieko
net nieko
užrašyto tarp linijų
gyvenimo
pirštais nuo stalviršio
braukdami palietą vandenį
žiūrime viens į kitą