Eglė Okaitė. Eilėraščiai
jeigu kada užsikrėstum
s mėliu, dėlėm ar pavienėm
sutemom byrančiom slėniais
eičiau tavęs pasiimti
jeigu kada užsikrėstum
s mėliu, dėlėm ar pavienėm
sutemom byrančiom slėniais
eičiau tavęs pasiimti
tu padarei mane silpną
mano kūną it paralyžiuotą lėlę
apsigyvenai ilgam
mama sakė nusiprausk
ak mano mielas žaizdų
nenuplaus
Parašau dvidešimt eilučių,
dvidešimt vieną nubraukiu
(paprasta ta poezijos matematika).
Parašau dvidešimt eilučių,
save nubraukiu
(kaip du kart du).
Kad nesninga šiandien,
tai gal
vasara?
O gal tik atrodo? Gal
nuo slenksčio pasistiebęs
brūkšt
nosim per debesį
kaip didelis?
graži mergina
vėlai vakare
metro stotyje pas kiną
pavargusiu veidu
pirko antį Pekino
išsinešimui Vienoje
anapus sienų
įdubusiais pirštais
ropoja maldos
Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.
ateinu mintimis
taip grakščiai
pariby
nulašnoja flamingai
jie nuslysta skliautu
kai bandau svajomis pasivyti
toks banguotas dangus
ir jame mūsų vasaros dingo
iš tavųjų akių
nuo kalvų kyla paukščiai ir plaukia
kai nuo būrio atskyla
ir sklendžia į šalį keli
aš iš tavo delnų
nejučia savo ranką ištraukiu
tavo vyzdžių šviesa
mano skausmui aklam per toli
Visiems savo gyvenimams
Parašyti vieną tobulą eilėraštį
Ir paslėpti medžio rievėse
Kažkur toli muša būgnai
Mano kūnas dreba į taktą
Nuo delnų krenta įsitikinimai
Springstu lietum kaip jūros vandeniu
jau per toli nutolusi nuo kranto
ir nors pavasariu gaiviu kas rytą skambinu
tiesiog į tavo ausies landą…