Onos Marijos Dy Urbšytės „miego užrašai“ – meditatyvios tylos poezija, kuriai būdinga tai priartėjanti, tai nutolstanti, vietomis stipriai smūgiuojanti emocinė bei ritminė pulsacija. Skaitydama šiuos eilėraščius, juos girdžiu tarsi tariamus iš lėto, pakuždomis, ramia intonacija. Ekspresiją, gyvą nervą galima tik nujausti, kaip būtą. Eilėraščiai tarsi iš distancijos persijoja kažkada patirtus aštrius, karštus išgyvenimus, vietomis lyg mėginama ant siūlo į prasmes suverti tų patyrimų fragmentus. 

Bendras jausmas skaitant tekstus, kad visas vyksmas tarsi paslėptas už labai trapios, subtilios, bet kartu ir sunkiai pajudinamos, veik nepraeinamos uždangos, kuri vietomis vos įdrėksta ar, kaip rašoma viename eilėraščių, „tarytum skalpeliu pjauna rūko tiulį / pro atsivėrusį plyšį / tyla karštu vynu srūva“. Pro šiuos plyšius kiek atviriau pasimato išgyvenimai, girdėti vos menami traškesiai, kur ne kur virstantys spengimu ar kiek atviresniais šviesos blyksniais. Kartais kyla jausmas, jog pats eilėraščių subjektas per juos bando įžiūrėti ir atsekti tai, kas būta. Poetės tekstams būdingas subtilus kalbėjimas vaizdiniais, jų metonimijomis, kurios kartais virsta labai tiršta, intensyviai rakursus keičiančia kino juosta. Taip pat tekstai labai turtingi unikalių, iš vizualinio prado kylančių metaforų – „tuščios kišenės / tarytum piranijos žiojasi“; „akis švininiais vokais / lyg komodos dangčiu uždarau“; „siaurų akių plyšiai, / lyg šaudymo angos / įkypai vis žvelgia“. 

Pats pavadinimas „miego užrašai“, taip pat ir knygos skyrių įvardijimai: „nemiga“, „sapnai“, „nubudimai“, tarsi duoda užuominą, jog visa ši knyga yra lyg pakitusios sąmonės įrašai. Eilėraščiai subtiliai fiksuoja, kaip mūsų sąmonė bando sudėlioti į vietas išgyvenimus, ieškoti atsakymų pasąmonės audinyje, kur „tyku, ramu, / sava tvarka, / savi įstatymai, kur laikrodžiai be rodyklių <…> / kur horizontas žymi / pasaulio kraštą“. 

Nepaprastai įdomus momentas, jog po kiekvieno eilėraščio eina jį apibendrinantis žodis, kuris tradiciniame formate tarsi galėtų būti potencialiu teksto pavadinimu. Tačiau šis autorės sprendimas, mano galva, gerokai artimesnis mūsų sąmonės struktūrai. Pavadinimas yra tarsi apibendrinimas, o apibendrinimai ar suvokimai gali ateiti tik po išgyvenimo. Toks sprendimas skaitytojui suteikia visiškai naują pojūtį – jis įgalinamas kartu su eilėraščio subjektu, dar nenujausdamas, kas bus, leistis į kelionę, taip pat kartu su juo išrišti, įvardyti ką tik išgyventą patyrimą.

Lyrinis subjektas nėra aktyviai išgyvenantis, jo ne(be)degina aistros, jis į viską žvelgia iš šalies, nors ir kalba pirmuoju asmeniu. Kartais nusakoma, kad kažko tarsi gaila, bet viskas tariama tyliu, ramiu balsu.  Tačiau kartu nenutolstama nuo kūniškumo, nuo juslių, kuriomis giliai persmelktas dažno eilėraščio tekstas – kvapai, temperatūra, kiti potyriai įsigeria į lyrinio subjekto odos poras, kartais jį šildo kasdienybės daiktų fragmentai, per odą kalbama ir apie subtilias erotikos užuominas.  

Dar pirmuose tekstuose kalbama apie tylą, taip tarsi pradedama kurti visos knygos atmosfera, iškalbamas lyrinio subjekto asmeninis santykis su tyla, kuri „lyg oda, nuo gimimo prie mūsų kūnų prisiūta“. Taip pat tyla ne vienoje vietoje įvardijama ir kaip asmens brandos matas. Tačiau kartu vietomis ji tampa tarsi šarvu, uždanga, saugančia įvairius potyrius, apie kuriuos kalbama iš nemenkos distancijos. Kartais distancija iškalbama per ne(be)priklausymą eilėraštyje pasakojamam vyksmui, kartais – stebėtojo pozicijoje net ir tiesiogiai užsimenama apie baimę pasinerti: „prisilietusi suardysi /ornamentuotą struktūrą“. Tarsi norima dar kartą patirti, išgyventi dalykus, tačiau ir baiminamasi prarasti tai, ką duoda gebėjimas žvelgti į save iš šono. Svarbu pastebėti, jog tylos motyvas, nors kartojamas visoje knygoje, ypač charakteringas jos pradžioje ir pabaigoje („pas tave ir vėl atėjau / patylėjimais pasikalbėti /  mudu suprantame vienas kitą, / be žodžių / minčių prisilietimais“, „tylą pertraukus garsu – / ji plyšta / baugu“). Bendra knygos kompozicija rėminama tylos svarbos įvardijimu – jos pertraukimo baime, taip pat tyla yra eilėraščių lyrinio subjekto kruopščiai kuriama saugumo erdvė. 

O. M. Urbšytė ne kartą yra sakiusi, kad jos kūryboje žodžiui turi būti ankšta, o minčiai – erdvu. Tiek skaitant šios autorės eilėraščius, tiek tyrinėjant vizualiuosius kūrinius (meninę fotografiją) galima tik stebėti, kaip šis teiginys skleidžiasi per grakštaus, skoningo, išieškoto minimalizmo estetikos darbus. Eilėraščių kalba, nors ilgai gludinta, tačiau niekuomet nebūna pernelyg nudailinta, kartais net išlieka artima kasdienei kalbai, gyvai, nedaugiažodžiaujant iškalbami stiprūs, giliai smingantys bei smogiantys išgyvenimai. Autorės kalba tarsi balansuoja tarp neornamentuotos kalbos generacijos ar išpažintinės (dienoraštinės) poezijos ir iki galo išgryninto haiku. Eilėraščiuose randama ir nemažai kūniškumo, apnuoginto išgyvenimo, tačiau kartu jis perteikiamas visiškai lakoniška, nuo bet kokių nereikalingų žodžių apvalyta kalba. Vietomis O. M. Urbšytės eilėraščių jausena gali būti artima į Rytų filosofiją įsigyvenusio Donaldo Kajoko eilėraščiams, tačiau kartu joje yra ir stiprus, nors gerokai apvaldytas, išpažintinis pradas, priartinantis jos poeziją prie kasdienės kalbos. 

Dalis tekstų – nuausti iš visai minimalių užuominų, metonimijų, kurios tik leidžia nujausti, kas galėjo būti, tačiau jiems antrina savotiški sapnų išpasakojimai, iškalbėjimai, kur matyti siurrealizmo užuomazgų turintys naratyvai, jausena, vaizdinių tirštumu savaip susikalbantys su Gabrielio García Márquezo tekstais, vietomis išrišami mitologiniais ir archetipiniais vaizdiniais, subtiliai į eilėraščių kalbą įpintais, perkonstruotais pasakų motyvais („jutimu apsigobusi, / jūrai kaip dukrą save grąžinu“ arba „nyk / išnyk / žemės porose / žemės dulke pražysk“). 

Taip pat žvelgiant į eilėraščius kaip į visumą galima užfiksuoti bendros knygos kompozicijos kuriamą pauzių ar atoslūgių bei pro menamus įtrūkius prasiveriančių pasąmonės istorijų, iškalbėjimų, dienoraščių ritmą. Po kelių kietai nukaltų, visiškai minimalių žodžiams tekstų, kurie atrodo tarsi ilgai ilgai išlaukti, kol gims maksimaliai išgryninta mintis, visada eina bent vienas, kuriame gerokai nuogiau išdėstoma istorija (kartais giliai asmeninė, kartais subtiliai kabinanti ir universalius ar istorinius klodus). Dažna „istorija“ vėlgi pradeda vyniotis tarsi nejučiomis, iš visiškos tylos, iš vienos linijos piešinio, tačiau skaitytoją netikėtai per jusles įtraukia gausėjančių ir greitėjančių vaizdinių crescendo. 

Nors iš pirmo žvilgsnio vyrauja tyli, iš distancijos žvelgianti atmosfera, tačiau neįmanoma nepajausti ir labai gyvo, subtilaus santykio su kūnu, dažnas eilėraštis nuaustas iš visas jusles persmelkiančių pojūčių. Labai charakteringas momentas – fiksuojama, kad akys temato vaizdų fragmentus, kuriuos greitai perdengia uždanga, tačiau kūnas prisimena: „siurbiau bulvienojų tvaiką, / skendau nukritusių lapų šiugždesy, / visu kūnu jutau atslinkusį rudenį“. Vėliau tame pačiame eilėraštyje seka tam tikra prieštara: „o žemėje žmonės klūpom derlių rinko / ruošėsi žiemai / tik manęs tarp jų nebebuvo“. 

Vietomis išnyra ir gausūs skonių, patyrimų tekstai, subtiliai užkoduoti, bet sykiu ir gan atvirai iškalbami vaikystės atsiminimų fragmentai – „rieda ilgas it žarna traukinys, / kupė sėdi boba, / valgo apvalius karamelinius saldainius / <…> / vaiko sąmonė it mirksinti lempa /užsidega, užgęsta / <…> / ratai vis dunda / pykina, vemiu / peronuose tvyro karštų bandelių tvaikas“. 

Toks kontrasto principas – nuo minimalistinio haiku tipo eilėraščio iki įvairiausių detalių bei juslių tirštos istorijos, kuria įtraukiantį knygos ritmą. 

Kadangi O. M. Urbšytė yra ne tik žodinės, bet ir vizualios kūrybos menininkė, skaitant jos tekstus neįmanoma nemėginti užčiuopti sąsajų su jos vizualiąja kūryba. Be abejo, pačios knygos, kuri savaime yra labai subtilus meno kūrinys, dizainas net ne papildo tekstų prasmes, o lygiomis dalimis su jais kuria atmosferą. Iš tamsos išnyrančių, beveik ištirpusių aktų fragmentai, vietomis virstantys šviesotamsos abstrakcijomis, subtiliai koreliuojantys su eilėraščių kuriamu ritmu, kur ne kur tarsi ratilais su menamais atspindžiais atsikartoja tarp tekstų.  Žvelgiant iš distancijos, kadaise buvę įvairių pojūčių tiršti išgyvenimai virsta tam tikromis abstrakcijomis, savotiškais simboliais. Ant abiejų viršelio atvartų įkomponuoti fotografijų fragmentai savo forma subtiliai suskamba su viename iš tekstų minimomis mėnesienos nemigos tabletėmis. Tarsi viskas nutolę, abstraktu, tačiau toje abstrakcijoje iš tolo prasišviečia kadaise patirtas kūnas, jo atmintis. 

Taip pat galima įžvelgti sąsajų ir su kitomis O. M. Urbšytės kuriamomis fotografijomis, kurioms būdinga metonimija, tam tikras vaizdo fragmentas, iš kurio nujaučiama neiškalbėta, gerokai didesnė visuma. Tam tikra tyla, savyje sauganti daug sluoksnių, prisileidžianti tik neskubantį, įsimedituojantį į kūrinį žiūrovą. Kyla labai plona, galbūt ne kiekvienam ir ne iš karto pastebima sąsaja su autorės fotografijų ciklu „Brutalusis minimalizmas“, kur iš pirmo žvilgsnio matyti labai aiškios, monumentalios, gal kiek grubokos struktūros, tačiau įsižiūrėjus, įsiklausius veriasi senų statinių plytų, tinko, betono sluoksniai, į juos įsigėręs pasakojimas, kuris tik gerokai pabuvus kartu pradėtų skleistis tyliais traškesiais. 

 „miego užrašai“ – knyga, kuri skatina stabtelėti, neatsirakina iš pirmo karto. Ją reikia laikyti pasidėjus ir vis sugrįžti. Su kiekvienu prisilietimu atsiveria vis nauji įtrūkiai, kurie atskleidžia vis kitas istorijas, jausenas. Pirmą kartą paėmęs į rankas šią knygą, jautiesi taip, tarsi prakapstęs sniegą žvelgtum pro ledą ir bandytum įžiūrėti, koks gyvenimas verda upelio dugne. Jei skiri laiko išlaukti, kol ledas taps skaidrus, gali pamatyti kaskart vis kitokių fragmentų.