– Ar debesys turi skonį? – nutaikiusi progą, Maja pašnibždom paklausė brolio. – Skonį? Dėl skonio nežinau, bet geriau jų nevalgyk, – visažinio tonu paaiškino Gvidas. – Kodėl nevalgyti? – sukluso sesytė. – Supranti, tie debesys išgaruoja iš prūdų ir balų. O ten ir sliekų,
Galėjo suprasti ir anksčiau, mąstė jie. Dar vestuvėse kartu su fejerverkais sproginėjo žlugimą pranašaujantys ženklai. Tiek Vytas, tiek Eglė prisiminė, kaip girti svečiai vos nepakorė piršlio. Jie taip entuziastingai puolė žaisti kartuves, kad vargšas piršlys turėjo panaudoti visą jėgą ir keliems egzekutoriams iškaršti kailį. Šie, tiesa, pasirodė ne tik įkyrūs, bet ir žiaurūs, tad keršto dėlei nusprendė karti iki „nelaimingos pabaigos“. Žinoma, ženklas buvo ir atvykusi policija, ir draskančios širdį žmonų raudos, kai kerštautojus vežė į areštinę.
Alina pajuto pro užmerktus vokus besiskverbiančius saulės spindulius. Eina sau, negi jau rytas? Ryški šviesa žadino ir dar snaudžiantį galvos skausmą. Susiraukdama moteris pasivertė ant nugaros, išlaisvindama užspaustą ranką. Skruostas nemaloniai atlipo nuo kažko lygaus ir šilto. Burnoje jautė šleikštų rūgšties skonį. Vis nepraplėšdama akių pabandė ištiesti sulenktas kojas, bet jos tuojau atsirėmė į kažin ką kieto ir nepaslankaus.
Perkūne su perkūniukais, čia tikrai ne jos patalas Miko landynėje! Negi vėl bus užmigusi gatvėje?
Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.
Bet kur tau.
Pirmiausiai ištraukiu maitinimo laidą, tuo pačiu sustabdau žadintuvą ir pasitikrinu socialinį kapitalą, kiek pribėgo per naktį, per trumpą nebūties juostą tarp paskutinio statuso įrašo ir tirpstančių nakties horizontų, per tą juodą ir saldžią kaip ryto kava nežinomą žemę, neužkariautą teritoriją, per tą laiką, kuomet mudu pasikrauname savo baterijas.
Sakoma, kad kiekvienas žmogus gali parašyti vieną gerą romaną – knygą apie savo gyvenimą. Serioža manė, kad vieną puikų romaną galima padalyti į daugybę nuostabių apsakymų ir taip net būtų geriau.
Rašyti pradėjo dar mokykloje. Tam jį ypač paskatino klasės sienlaikraštis, kuriame savo kūrybą galėjo skelbti visi norintys. Beje, dėl to, kad koks nors tavo eilėraštukas ar apsakymėlis pasirodytų plačiame sienlaikraščio lape, vykdavo tokios beprotiškos varžybos, tad tai buvo laikoma didžiule sėkme.
Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti mistiškas dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai…“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių.
Ankstyvą vasaros rytą, gal apie šeštą valandą, senelis, prikasęs bulvių, plovė jas prie šulinio, o aš dar su pižama, užsiplikinusi kavą, sėdėjau ant slenksčio ir marksčiausi spoksodama į horizonte plevenančią miglą, kaip lengvas šilkas pakibusią virš medžių, pievų, ir žinojimas, kad ją tuoj suris antrą mėnesį besitęsianti kaitra, vertė tų, šiaip jau niekuo ypatingų, ūkanų ilgėtis ir net bėgti į jas, susivynioti ar pasislėpti nuo sekinamos saulės ir sausros.
Paliegęs, svetimšališkas kūnas muistosi ant kietų betoninių grindų. Svetimšališkas aplinkai, net tarsi sau.
Tiulenas Ičius vis dar tupi ant turėklo. Vėlyvą pirmadienio aušatį, ketvirto aukšto balkone tupi Tiulenas Ičius ir kraipo galvą. Vietiniai balandžiai sutraukia pagurklius – vėsta. Tiulenas Ičius jaučiasi visiška puse. Tiuleno Ičiaus žmona valo langus: braukia trisdešimt penkis kartus į kairę, į dešinę – nebraukia.