Rasa Milerytė. Eilėraščiai
Parašau dvidešimt eilučių,
dvidešimt vieną nubraukiu
(paprasta ta poezijos matematika).
Parašau dvidešimt eilučių,
save nubraukiu
(kaip du kart du).
Parašau dvidešimt eilučių,
dvidešimt vieną nubraukiu
(paprasta ta poezijos matematika).
Parašau dvidešimt eilučių,
save nubraukiu
(kaip du kart du).
Aleksandras Dobryninas, besidomėdamas Andrejaus Platonovo kūryba užsiminė: „Mes dar nežinome, kas mums Andrejus Platonovas, kuo jis taps ateityje, kokios jėgos glūdi jo kūriniuose. Apie jį žinome tiek mažai, o išsami biografija dar neparašyta.“
„Bardo“ budizmo tradicijoje vadinama pereinamoji būsena nuo mirties iki kito gimimo. Platesne prasme – bet kuris būties tarpsnis (įskaitant besitęsiantį nuo gimimo iki mirties); jie visi laikomi pereinamaisiais. Amerikiečių rašytojas George’as Saundersas romane „Linkolnas bardo“ pasakoja apie bardo būsenon patekusį Abraomo Linkolno sūnų, kuris 1862 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Kūrinys pasirodė 2017-aisiais ir iškart sulaukė didelės sėkmės, buvo apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija – taip apie jį ir sužinojau.
Labiausiai Silvai jo gyvenimas patinka nuo 17.00 iki 18 valandos ir 30 minučių. Tada jis neskubėdamas eina namų link, užsuka „Pas Jefimą“ ir išgeria savo tris bokalus alaus. Bet visai ne dėl alaus Silvai jo gyvenimas patinka nuo 17 valandos iki 18.30. Silva jau seniai pastebėjo, kad dažniausiai būtent tuo metu jį aplanko įvairiausios mintys ir idėjos.
Alina pajuto pro užmerktus vokus besiskverbiančius saulės spindulius. Eina sau, negi jau rytas? Ryški šviesa žadino ir dar snaudžiantį galvos skausmą. Susiraukdama moteris pasivertė ant nugaros, išlaisvindama užspaustą ranką. Skruostas nemaloniai atlipo nuo kažko lygaus ir šilto. Burnoje jautė šleikštų rūgšties skonį. Vis nepraplėšdama akių pabandė ištiesti sulenktas kojas, bet jos tuojau atsirėmė į kažin ką kieto ir nepaslankaus.
Perkūne su perkūniukais, čia tikrai ne jos patalas Miko landynėje! Negi vėl bus užmigusi gatvėje?
Literatūra veikia kaip musės Marakeše. Praturtina tavo sinapses patirtimis, kurių jokia kita medija nesimuliuoja taip, kaip minėtoje scenoje. Referuoju su viltimi, kad sąmoningai pasinersi į minimo teksto nuotaiką ir nesuprasi, apie kurį tekstą aš kalbu, nes su tokia nuotaika ėmiausi Grajausko knygos – ir nuotaika tapo emociniu fonu, knygos skaitymo lūkesčiais, jos interpretacijos ir vertinimo pagrindu.
Kad nesninga šiandien,
tai gal
vasara?
O gal tik atrodo? Gal
nuo slenksčio pasistiebęs
brūkšt
nosim per debesį
kaip didelis?