Omnia Raimundas Zabarauskas. Didmiesčio banginiai
Atsibusti sunku, man patiktų, jei tai primintų atoslūgį, išsigelbėjęs iš nuskendusio sapno gulėčiau ant šilto lovos smėlio, nerišliai kartodamas bendrakeleivių vardus ir tiesdamas pirštus link tų egzotiškų, nepasiekiamų horizontų, kuriuos tik viena mano vaizduotė ir tegali teisingai nupiešti.
Bet kur tau.
Pirmiausiai ištraukiu maitinimo laidą, tuo pačiu sustabdau žadintuvą ir pasitikrinu socialinį kapitalą, kiek pribėgo per naktį, per trumpą nebūties juostą tarp paskutinio statuso įrašo ir tirpstančių nakties horizontų, per tą juodą ir saldžią kaip ryto kava nežinomą žemę, neužkariautą teritoriją, per tą laiką, kuomet mudu pasikrauname savo baterijas.